M.Pocius: apie neįprastą „Žalgirio“ startinį penketą, nevykusią gynybą ir ūgio pranašumo neišnaudojimą

Kauno „Žalgirio“ komanda penktadienį Eurolygos aštuntojo turo dvikovoje 63:77 nusileido Pirėjo „Olympiacos“ krepšininkams. Portalo Krepsinis.net apžvalgininkas Martynas Pocius tradiciškai pateikia savo įžvalgas apie minėtą susitikimą.

Startinis penketas. Jei dvikovoje su „Lietuvos rytu“ buvo galima suprasti Joaną Plazą, pasirinkusį visiškai nestandartinį starto penketą, tai Eurolygoje, ypač akcentavus rungtynių svarbą, išleisti ne stipriausią penketą to daryti nebuvo galima. Vakar po 3 rungtynių pertraukos rungtynes pradėjo formą praradęs Oliveris Lafayette'as, po dviejų – Jeffas Foote'as. Būtent pastarasis vakar visiškai nesusitvarkė su savo pareigomis dvikovos starte ir leido savo tiesioginiam konkurentui Joshui Powellui nepilnas 4 minutes surinkti savo Eurolygos taškų vidurkį. „Žalgiris“ šiame sezone pasižymi prastu startu, tai jau savotiška tapo vizitine „Žalgirio“ kortele. Kaip tik prieš pirmojo rato rungtynes su „Olympiacos“ rašiau, kad paleidus stipriausias komandas į priekį, pavyti jas būna labai sunku, tenka papildomai eikvoti tiek psichologines, tiek fizines jėgas. Rezultatai akivaizdžiai rodė pagerėjusį „Olympiacos“ žaidimą, todėl man nėra suprantamas trenerio sprendimas. Traumų ir negalavimų įtaka? Bet du rungtynes pradėję legionieriai pagal žaidimo laiką nusileido juos pakeitusiems komandos draugams.

„Aikštės“ gynybos sistema. Spaudos konferencijoje Plaza teigė, kad komanda jau ruošiasi kito etapo kovoms, todėl išbandomi nauji žaidimo elementai. Tai suprantama. Varžovų skautai kauniečių žaidimą jau yra išsinagrinėję iki smulkiausių elementų, todėl, užsitikrinęs vietą „Top 16“ „Žalgiris“ gali spręsti savo uždavinius ir rengti taktines naujoves. „Aikštės“ gynybos sistema yra viena iš jų. Akcentuotą (ne mišrią)„zoną“ Lietuvos čempionai pademonstravo pirmadienį LKL rungtynėse. Tądien ji suveikė neblogai, pavyko vilniečius išmušti iš ritmo, perimant kelis kamuolius, tačiau „Olympiacos“ – ne „Lietuvos rytas“, todėl šįkart gynybos rezultatas buvo visiškai neigiamas: trys taiklūs (dukart pataikė Vassilis Spanoulis, kartą – Evangelos Matzaris) graikų tritaškiai iš keturių ir Ibrahimo Jaabero pramiegotas Kosto Papanikolaou reidas palei galinę liniją. Žinoma, išbandyti mūšio lauke tai, kas šlifuojama treniruotėse, būtina, tačiau kodėl tai vertėjo tai daryti pačioje rungtynių pabaigoje, kai varžovų snaiperiai jau buvo įsismaginę ir pataikę 11 tolimų metimų iš 23. Verta pastebėti ir tai, kad rungtynes „aikšte“ bandė gintis trimis nežymiai skirtingais penketas, kuriame net trys žaidėjai šią savaitę buvo iškritę iš rikiuotės.

Žaidimas „du prieš du“. Šis žaidimo elementas, jau galėjote pastebėti, mano mėgstamiausia ir daugiausiai paliečiama tema. Vakar „Žalgiris“ puolime buvo žeidžiamas tuo gynybos ginklu, kurį iki šiol naudoja patys žalgiriečiai. Kalbu apie aukštaūgio, kuriam tenka bent trumpam perimti iš už užtvaros išlendantį gynėją su kamuoliu, užsiimama tokią poziciją, kuri priverčia varžovą ne ieškoti būdų perduoti kamuolį, bet kilti aukštyn link vidurio linijos, prarandant tas brangias akimirkas, per kurias turi būti atliekamas perdavimas įkertančiam komandos draugui arba, pasinaudojus užtvara, bandoma aštrinti žaidimą individualiu reidu. Čia strigo Lafayette'as, ypač – Marko Popovičius. Kiek geriau sekėsi Jaaberui, kuris Spanoulio stiliumi retkarčiais pranerdavo tarp dviejų jį „į dėžutę“ bandančių suspausti varžovų. Tik dukart per visas 40 minučių šis kertinis krepšinyje derinukas buvo išpildytas puikiai bei rezultatyviai ir abukart tai pavyko padaryti Rimanto Kaukėno ir Foote'o tandemui. Rimas buvo vieninteliu žalgiriečiu, sugebėjusiu reguliariai išnaudoti komandos draugų siūlomas užtvaras. Gynyboje „Žalgiris“ vargo, ypač tada, kai tiesiogiai gynyboje nedalyvaujantys ir aikštelės šonuose pozicijas užsiėmę kauniečiai palikdavo taip vadinamą „silpnąją pusę“ bei nusileisdavo link „ūsų“. „Olympiacos“ puolimas dirbo labai kantriai, todėl graikai išlaukdavo momento, kai aikštelės šeimininkų gynyba susispausdavo, atlikdavo perdavimus į susilpnėjusias zonas ir bausdavo „Žalgirį“ metimais iš distancijos.

Žaidimas nugara į krepšį. Dvikovos pradžioje „Žalgiris“ sėkmingai perduodavo kamuolį „centruojantiems“ aukštaūgiams. Tą puikiai darė Paulius Jankūnas, kartą prametęs iš dėkingos pozicijos, vėliau dukart išprovokavęs pražangas prieš Powellą ir jį pakeitusį Kyle'ą Hinesą. Kodėl prieš pastarąjį po krepšiu rungtyniavusį vos 198 cm ūgio priekinės linijos krepšininką tai nebuvo daroma dažniau, nerandu atsakymo. Išnaudoti ūgio persvarą tokiais momentais yra privaloma, nes mažesniam krepšininkui į pagalba komandos draugai privalės atskubėti, o taip atsiras erdvių kamuolio atmetimams laisviems likusiems puolančiosios ekipos žaidėjams. Vakar atmetimų matėme nedaug.

Rimantas Kaukėnas gynyboje. Vakar Rimas buvo pagrindiniu „Olympiacos“ galvos skausmu „Žalgiriui“ puolant. Todėl man pasirodė keistas Plazos, kad beveik pusę dvikovos gynėjas praleido ant atsarginių suolo. Tiesa, čia verta pastebėti, kad aikštelėje jis pasirodydavo daugmaž tada, kai joje žaidė Spanuolis – būtent Rimui buvo patikėta užduotis prižiūrėti pagrindinį Pirėjo komandos krepšininką. Ir tai, mano nuomone, bene labiausiai diskutuotinas Kauno komandos stratego sprendimas, kuris nepasiteisino, nes jau pirmajame kėlinuke, per kurį Vassilis surinko 7 taškus ir atliko 2 rezultatyvius perdavimus. Esminės problemos kildavo iškart, kai Rimui tekdavo išsivaduoti iš užtvarų, nes trūko didesnės komunikacijos ir pagalbos iš komandos draugų. Bet jos, kaip jau minėjau, daug būti ir negalėjo: galime atsiminti kad ir tokį momentą trečiajame kėlinuke, kai tritaškį nuo Papanikolaou gavo Vytenis Lipkevičius, pabandęs ateiti Rimui į pagalbą. Po pirmojo kėlinuko man norėjosi pamatyti, kaip prieš Spanoulį būtų atrodęs pagrindiniu gynybos specialistu „Žalgiryje“ jau vadinamas Jaaberas. Tikiuosi, šių komandų keliai dar susikirs ir tokią dvikovą pamatysime.