Nuo dužusios Eurolygos svajonės iki „Ryto“ trenerių štabo: maniau, kad krepšinis neša tik neviltį ir skausmą
interviu
Pastaraisiais metais Lietuvos krepšinio padangėje atsiranda vis naujų jaunų pavardžių. 2024 metais taip nutiko ir su Aisčiu Pilausku.
Dvi kryžminių kelio raiščių traumos, o galiausiai – trūkęs Achilas privertė tuo metu vos 23-ejų gynėją baigti savo krepšininko kelią.
„Sau pasakiau aiškiai: jei bus trečia rimta trauma, viskas, baigiu, čia ženklas iš aukščiau, jog kelias – ne mano“, – prisiminė A.Pilauskas.
Krepšininko kelią jis baigė, tačiau su savo pirmąja meile – krepšiniu – ilgam neišsiskyrė.
Bičiulio Gusto Maskoliūno skambutis ir kvietimas prisijungti prie Vilniaus „Ryto“ štabo neprivertė ilgai dvejoti. Taip A.Pilauskas grįžo į savo svajonių komandą, kurią visada palaikė, kurios marškinėlius yra vilkėjęs, kurios sistemą yra perėjęs ir kurios kapitonu svajojo tapti ateityje.
„Margiris yra vienas artimiausiu mano draugų, jam teko visa ta epopėja „Ryte“, stebėjau ją su ašaromis akyse, nes iš vienos pusės savo svajonę išgyvenau per jį“, – pasakojo jis.
A.Pilauskas Lietuvos krepšinio lygoje (LKL), kurią remia „Betsson“, yra atstovavęs „Rytui“ ir du mačus – „Šiauliams“. Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) įžaidėjas gynė dublerių, Joniškio „Delikateso“, „Telšių“ ir Ukmergės „Steko“ garbę, nors paskutinio sezono jau nebelaikė savo profesionalia karjera.
17-os jis rungtyniavo metais vyresnių rinktinėje, 20-ties dar pateko į savo amžiaus nacionalinę komandą.
„Krepšinį labai myliu. Tikrąja to žodžio „meilė“ reikšme. Tai nėra tik jausmas, tai pojūtis, kad negaliu be tavęs. Kad ir koks tu esi – esi mano. Kad ir sąnarius man sugadinai, kad ir psichinę sveikatą sugadinai, bet vis tiek esi mano. Gal skamba kaip toksiški santykiai, bet taip jau gavosi“, – šypsosi 28-erių A.Pilauskas, kitą sezoną dirbsiantis su Evaldu Beržininkaičiu Kėdainių „Nevėžyje-Paskolų klube“.
Krepsinis.net – pokalbis su juo apie nelengvą atsisveikinimą su žaidėjo karjera, įsimintiniausius taškus, tolesnį kelią treniravime ir paminklą Keenanui Evansui.
– Dabar jums 28-eri, karjerą baigėte vos 23-ejų. Kaip dabar žvelgiate į praeitą krepšinio kelią – jis jau atrodo tolimas?
– Labai siurrealus suvokimas: viena vertus, laikas pralėkė labai greitai, kita vertus, atrodo, praėjo amžinybė. Kai nusitraukiau antrą kryžminį raištį, man buvo 18 metų. Sau pasakiau aiškiai: jei bus trečia rimta trauma, viskas, baigiu, čia ženklas iš aukščiau, jog kelias – ne mano. Kai nusitraukiau Achilą, iškart supratau tai ir žinojau, kad viskas baigta.
Mane vežė į Kauno klinikas, žiūrėjau pro langą ir galvojau: viskas. Mane išoperavo, sakiau, kad jokio krepšinio nežiūrėsiu ir nebesidomėsiu. Man jis neša tik neviltį ir skausmą. Bet praėjo pusmetis, vyko čempionatas, kažką jau pažiūri, kažkokius epizodus praverti, kažkokias rungtynes ar interviu pasijungi. Nori ar nenori, įsitrauki atgal. Periodas po karjeros baigimo man buvo labai sunkus, manau, tą pasakytų kiekvienas atletas. Kai tavo karjera baigiasi staigiai, yra jausmas, kad kažkas miršta. Pereini visus gedulo etapus. Ir neigi, ir pyksti, ir krenti į depresiją. Žiauriai sunkus laikas.
Išvykau pusmečiui į Aziją prasiblaškyti ir supratau, kad reikia grįžti, nes krepšinis – dalykas, kuris pakelia rytais, tai pirmoji meilė. Dažnai ta meilė būna vienpusė, krepšiniui – vienodai, kad tu jį myli, bet tu vis tiek jį myli. Dirbau biure, mano bičiulis Gustas paskambino ir pasakė: mums reikia žmogaus į „Rytą“. Sakau: tu juokauji. Iškart sutikau. Tiesiog ėjau be jokių nusistatymų: reikės – padavinėsiu kamuolius, reikės – nešiu kavą iš degalinės. Esu labai dėkingas Giedriui, kad jis mane iškart įtraukė į komandos reikalus. Biure buvau vos savaitę ir jis jau klausė mano nuomonės. Jis taip greitai mane privertė pasijausti treneriu, kad nėriau stačia galva. Neįtikėtina buvo suvokti, kaip viskas apsivertė. Maža to, po pusmečio tapome LKL čempionais. Kosmosas.
– Paskaičius jūsų interviu, ne pirmą kartą girdžiu frazes apie likimo ženklus. Tikite jais stipriai?
– Mane nuo jauno amžiaus su tokia filosofija supažindino tėtis. Vienu metu tikiu, kad esi savo likimo kalvis, bet tuo pačiu atrodo, jog esi kažkokio plano dalis, kad ir kaip religingai tai gali beskambėti. Aš nuo 6 metų norėjau būti krepšininku, aš neturėjau jokio plano B, tai buvo mano svajonė. Po mokyklos niekur nestojau, galvojau, kad man kito darbo nereikės. Gali tą galvą į sieną daužyti – gal kada pramuši, bet aš tikiu, kad tam tikri dalykai vyksta, nes turi vykti. Gali panikuoti, bandyti kontroliuoti, bet kartais reikia pasitikėti tuo, kas klostosi.
– Jaunimo metais buvote perspektyvus – žaidėte ir už metais vyresnių rinktines. Kokias svajones tuo metu turėjote?
– Tuo metu nuoširdžiai tikėjau ir galvojau, kad galiu nueiti iki Eurolygos. Gal tai skamba naiviai, bet tuo momentu taip nuoširdžiai maniau. Maniau, kad tikrai galiu žaisti Europos taurėje, o jei sukris kortos – ir Eurolygoje.
Ko labiausiai norėjau, kaip gimęs ir augęs Vilniuje, sužaisti už šią komandą. Bent eilę metų norėjau būti šios komandos dalimi. Svajoji, svajoji, o atsitinka, kaip atsitinka. Manau, kad jei būčiau sveikas, gal vieną dieną būčiau tapęs „Ryto“ kapitonu. Man tas klubas mielas, mane čia treneriai ir šeima išauklėjo neblogu komandos draugu, aš žinau, ko reikia, kad komanda bei rūbinė būtų sėkminga. Margiris yra vienas artimiausiu mano draugų, jam teko visa ta epopėja „Ryte“, stebėjau ją su ašaromis akyse, nes iš vienos pusės savo svajonę išgyvenau per jį.
– Vis tiek pavyko būti pagrindinės „Ryto“ komandos dalimi, 2018–2019 m. buvote ekipos atsarginis su epizodiniu vaidmeniu. Kažkiek šį dalyką širdyje jaučiatės užpildęs?
– Taip. Kažkuria prasme pagyvenau ta savo svajone. Buvo momentas, būtent tais 2018–2019 m., kai Krameris žiemą patyrė traumą ir iškrito gal mėnesiui. Tada realiai tapau rotacijos žaidėju. Kaip išėjo, taip išėjo, bet tas mėnuo man kažkuria prasme atperka mano svajonę. Tai man reiškia labai daug.
– Kas yra džiugiausias jūsų kaip buvusio krepšininko karjeros momentas?
– Šitą pasakoju visiems – Lessortui įmesti du taškus (Juokiasi). Atvažiavome į Malagą, Krameris buvo iškritęs, Dainius Adomaitis pasikvietė ir sako: pasiruošk, gausi minučių. Aš – užsivedęs, gal ne iki galo tikiu, nes suprantu, kad treneriai kartais apsidraudžia. Pirmame kėlinyje išeinu, Malagoje groja orkestras, Lessortas prieš mus gynėsi „hedge“ gynyba, aš pradėjau žaisti pikenrolą, žiūriu – jis atsitraukia atgal. Aš iš tos baimės dar porą driblingų padariau ir įmečiau kaire ranka metimą iš po krepšio. Grįžtu atgal, galvoju – Lessortui įmečiau taškus (Juokiasi).
– Spėju, šis momentas iškirptas ir ne kartą nusiųstas draugams.
– Tikrai turiu išsikirpęs kažkur (Juokiasi). Kitas dalykas: ten žaidė Sasu Salinas, treneriai akcentavo, kad vengtume jį atakuoti. Gaunu kamuolį, lieka 8 sekundės, prieš mane Salinas. Nieko atakoje nesigavo, galvoju, velniop, kažką reikia daryti. Visas mano talentas buvo mano galvoje, vienas prieš vieną niekada nemokėjau žaisti. Aš – į dešinę, persivarau kamuolį per nugarą, žingsnis atgal – metimas Salinui yra. Grįžtu į gynybą – suolas už galvos susiėmęs (Juokiasi).
– Keenano Evanso traumų istorija – panaši į jūsų: trys rimtos operacijos, taip pat kelis ir čiurna. Kartais po traumų fiziškai gal ir įmanoma grįžti, bet didesnė problema tampa psichologija. Kaip buvo jums?
– Komplikuotas klausimas. Kiekvieno organizmas – visiškai kitoks, kiekvieno skausmo tolerancija – kitokia. Po pirmos kryžminių kelio raiščių traumos grįžau ir nieko nebijojau, vėl ėjau į kontaktą ir veržiausi. Po antros traumos jau atsirado baimė, jau daugiau žaidžiau apie perimetrą. Gal psichologija lemia ir daugiau, ypač, kai esi jaunas.
Jauni talentai yra panašiame lygyje: Velička, Sargiūnas, Jokubaitis, aš. Ir man va tokia trauma. Jie kyla į viršų, dirba toliau, o man reikia dar sunkiau dirbti, kad aš bent grįžčiau į tą lygį, kuriame buvau. Turi būti labai stiprus žmogus, kad nepradėtumei savęs klausinėti: kodėl aš, kodėl man, už ką? Kad nepatektumei į aukos vaidmenį. Fiziškai sunku, taip, reikia daug dirbi, reabilitacija užknisa. Visi krepšininkai pasakys, kad labiausiai užknisa rutininiai pratimai mobilumui. Čia jau reikia disciplinos.
Kalbant apie Evansą, jei jis grįš, turės tinkamą nusiteikimą ir vėl žais gerai, tam žmogui reikia paminklą statyti, nes tokį mėšlą, kokį praėjo jis, praeina retas.
– Paskutinius karjeros metus praleidote Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL), ar tai dar laikote profesionalia karjera, ar jau nebe?
– Ne (Juokiasi). Kai būsiu senas ir rašysiu memuarus apie savo krepšinio gyvenimą, išskirsiu savo sezoną Ukmergės „Steke“, ten buvo fantastika, juokinga, jei lygintume su profesionalia karjera. Ten grįžau, nes norėjau pasitikrinti, kaip čia: ar gailėsiuosi metęs krepšinį, ar ne. Bet eigoje supratau, kad tai yra viskas, nebeturiu ką pasiūlyti ir reikia susigyventi su savo demonais, ploti, kai kažką pasiekia seni bendražygiai.
– Koks buvo jausmas pačiam įžengti į „Ryto“ treniruotę ir dabar jau treniruoti savo senus gerus bičiulius: Martyną Echodą, Margirį Normantą ir kitus?
– Tu neįsivaizduoji (Juokiasi). Ateinu – beveik su visais lietuviais esu žaidęs. Ką reiškia žaidęs – ir laiką leidęs, ir visokių blogybių daręs (Juokiasi). Aš atėjau pas juos ir pasakiau: žiūrėkite, žinau, kad buvo taip, bet dabar esu jūsų treneris. Gerbsiu ir mylėsiu jus, bet dabar kažkiek turėtų būti kitaip. Dėl ko esu žiauriai dėkingas, kad visi tai suprato ir profesionaliai į tai pasižiūrėjo. Juokeliai juokeliais, bet kai reikėdavo, viskas būdavo tinkamai.
– Kaip jaučiatės paaugęs kaip treneris, jei atsisuktumėte laiką į pirmą savo darbo dieną, praeitumėte patirtį „Ryte“ ir dubleriuose bei sustotumėte šiandien?
– Aš prisimenu savo pirmą treniruotę – prastovėjau sunėręs rankas ir paplodavau. Buvo toks apsimetėlio sindromas, kad neįsivaizduoji (Juokiasi). Galvojau: ką čia darau? Čia profesionalai dirba, o aš čia ką darau?
Manau, kad viena didžiausių mano stiprybių ta, kad esu labai smalsus. Toks pats smalsus kaip pradinukas. Aš daug klausiu, domiuosi, man nėra kvailų minčių, stengiuosi viską sugerti. Niekada neapsimetu, kad viską žinau, net kai esu pakankamai užtikrintas. Man pasisekė, kad turėjau tokius gerus mokytojus kaip Žibėnas, Dedas, jie daug man davė, taip pat – Gintaras Kadžiulis. Jie visi – gana skirtingi, iš jų pasisėmiau skirtingų dalykų.
Pakliūti į tokią situaciją yra nerealu. Nuo pradžių sakiau sau, kad eini ir visiems dėkoji. Tas procesas labai įdomus. Neįsivaizduoju, koks būsiu po 10 metų ir tai man labai įdomu.
– Pats sakote, kad netikėtai sulaukėte Gusto Maskoliūno skambučio ir kvietimo į „Rytą“. Galvojote, dėl kokių savybių ir kodėl skambutis sekė būtent jums, ne kam kitam?
– Blemba... Aš nieko įdomaus nepasakysiu, kad ir kaip banaliai tai skambėtų. Jiems tiesiog reikėjo žmogaus, Gustui buvau minėjęs, kad būtų įdomu, atsiradau reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje, man tiesiog pasisekė. Ko reikėjo jiems? Žmogaus iš artimos aplinkos, kažko, kas supranta krepšinį, turi gerą charakterį ir būtų nieko prieš dirbti už sriubą. Aš atitikau ir tiek. O kad aš išsilaikiau ir tęsiu savo karjerą, va čia gal kažkokie nuopelnai ir man.
– Kas kol kas jums buvo sunkiausia toje trumpoje trenerio karjeroje?
– Kai man per vietą treniruotę pasakė: šiandien teisėjauji tu (Juokiasi). Pas mus tada buvo Fosteris, Gorhamas, Margo, Radzo, RJ, DeLaurier. Aš taip nelaukdavau tų treniruočių, mantras sau šnekėdavau prieš einant švilpti. Bet tai daug davė. Visada gerbiu žmones, kurie kažko gal bijo, bet vis tiek daro. Aš buvau toks: aš žiauriai nenorėjau teisėjauti, bet žinodavau, jog reikia. Ir viskas.
– Neilgai pradirbote biure, IT srityje. Kiek užtrukote šioje veikloje, kol vėl grįžote į krepšinį?
– Gal arti dviejų metų. Sesė ir jos vyras man labai padėjo, po mano traumos priėmė pas save į darbą, išgalvojo pareigas (Juokiasi). Aš jaučiausi kaip ateivis. Pirmą dieną atėjau prie kavos aparato, pasidariau kavos ir nuėjau pas administratorę klausti: kur čia susimokėti? (Juokiasi). Aš va toks ufonautas esu. Bet prisitaikiau.
Stengiuosi kiekvienoje situacijoje įžvelgti, ką galiu išmokti. Teko mokytis šaltų skambučių, nes dirbome su B2B pardavimais. Kiek man reikėjo laiko, kad persilaužčiau, nes pradžioje galvojau: kaip nemalonu kišti kažkokį produktą. Mane spaudė, kažkiek prasimušiau ir tapo lengviau. Tuos įgūdžius galiu ir dabar panaudoti treniruojant.
Supratau, jog trenerio darbe 20 procentų yra taktikos ir 80 proc. žmonių vadybos. Tu turi, gal negražiai skambės, bet kažkur pamanipuliuoti, kažkur įtikinti, kažkur nuraminti. Tavo tikslas kaip trenerio, kad žaidėjas darytų tai, ko paprašai. Čia irgi reikia parduoti savo idėjas. Yra skirtingų būdų: gali būti senos mokyklos ir kalti – kažkam tai veikia, kažkam ne, gali prieiti kitaip, čia tik tavo išradingumo klausimas. Svarbiausia – perprasti, kokie yra tie 12 žmonių, kuriuos turi šalia.
– Ar jums teko komandoje turėti žmonių, kurie prisileido sunkiausiai ir juos perprasti buvo sudėtingiausia?
– Gal pirmajame sezone buvo didžiausias iššūkis, ypač su legionieriais. Man reikia aiškinti žaidėjui, kuris žaidęs Eurolygoje, kaip teisingai atitverti žmogų. Tu pradedi ir savimi abejoti, ir galvoti, kad į tave rimtai nežiūri. Bet kažkokiais būdais turi nusipelnyti pasitikėjimą. Marcusas, Justinas – kartais jie patikrindavo tam tikrus dalykus.
– Kaip atrodė žaidėjų tikrinimai?
– Pavyzdžiui, duodi užduotį – mesti tritaškį, bėgti iki vidurio linijos, paliesti ją koja, bėgti atgal ir vėl mesti. O žaidėjas nepribėga iki linijos. Demonstratyviai. Va, tau pasirinkimas: ar tu stabdai, ar tu jam po to pasigavęs kažką sakai, ar tu sušluoji viską po kilimu, nes jis tiesiog be nuotaikos, nes susipyko su mergina ar mirė jo šuo. Tai – pastovus žongliravimas. Gal vienam kažką pasakysi viešai ir jis užsidarys taip, kad neberasi kelio atgal. Šis procesas – labai įdomus.
– Kaip žvelgiate į savo ateitį, ar vieną dieną norėtumėte priaugti iki vyr. trenerio pareigų?
– Aš 100 proc. norėsiu, tikrai. O kas atsitiks, kai pabandysiu, nežinau. Esu labai smalsus, man žiauriai daug dalykų įdomu. Žinau, kad pasaulis yra labai didelis ir jame yra daug visko. Tuo pat metu, krepšinį labai myliu. Tikrąja to žodžio „meilė“ reikšme. Tai nėra tik jausmas, tai pojūtis, kad negaliu be tavęs. Kad ir koks tu esi – esi mano. Kad ir sąnarius man sugadinai, kad ir psichinę sveikatą sugadinai, bet vis tiek esi mano. Gal skamba kaip toksiški santykiai, bet taip jau gavosi (Juokiasi).
– Kitas jūsų etapas laukia Kėdainiuose, kur subūrėte labai jauną štabą su Evaldu Beržininkaičiu priešakyje. Kaip žvelgiate į tai, koks iššūkis lauks čia?
– Žiauriai nekantrauju pradėti. Ką galiu pasakyti, jog darysime viską, ką galime. Atrodo, kad viskas bus neblogai. Šiandien žiūriu į tai taip, kad man norėsis eiti į areną ir biurą. Norėsiu leisti laiką su tais vyrais ir manau, kad bus labai įdomu. Bus sunku, bus blogų momentų, bet man šie vyrai pasirodė tokie, su kuriais norėsis būti ir kai gerai, ir kai bus problemų. Laukia įdomūs metai.
Norėdami komentuoti prisijunkite.