Išskirtinį vyr. trenerio šansą čiupęs ir ambicijų neslepiantis jaunas lietuvis: LKL nėra vieta, kur norėčiau apsistoti
interviu
Deividui Kumeliui – tik 31-eri, jį aikštelėje tikrai dar gali prisiminti daugelis.
Savo laiku gynėjas atstovavo jaunimo rinktinėms (U17 ir U20), išbandė save Lietuvos krepšinio lygoje (LKL), kurią remia „Betsson“, turėjo ne prastą etapą Nyderlanduose ir vis dar yra rezultatyvių perdavimo rekordo autorius (20) Belgijos ir Nyderlandų lygoje. Dar prieš daugiau nei metus jis pats lakstė ant Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) parketo.
Vis tik jau kurį laiką D.Kumelis savo žaidėjo karjerą derino su treniravimu, kur jo pasiekimai ima pranokti krepšininko rezultatus.
Tarp ryškiausių momentų – U23 rinktinės atvedimas į čempionų titulą 3x3 pasaulio pirmenybėse, o taip pat sausio mėnesį gautas šansas BNXT lygoje, Roterdamo „Rotterdam City“ ekipoje. Kurį pavyko išgelbėti nuo paskutinės pozicijos lygoje.
„Sunku ne man – sunku mano šeimai. O kai nori, viskas suderinama“, – šypsosi apie savo derinamus darbus prakalbęs D.Kumelis.
Jaunas treneris turėjo pasiūlymą likti Roterdame ir būtų buvęs vienu iš nedaugelio lietuvių, dirbančių svetur. Vis tik šeimos aplinkybės ir 3x3 krepšinis išlaikė jį Lietuvoje. Čia jis stojo prie Šakių „Vyčio-VDU“ vairo.
Krepsinis.net – pokalbis su jaunu treneriu apie išskirtinį šansą Nyderlanduose, tranziciją į trenerio kelią, ambicijas ir pasiekimus.
– Dar neseniai pats bėgiojote aikštėje, ar jau pripratote prie trenerio statuso?
– Kad jau gana ilgai treniruoju, tik žaidžiau ilgai. Mačiau, kažkas pasigavo mano karjeros pabaigą, tai niekur nesakiau, kad ją baigiu. Neplanuoju nieko, gyvenu šia diena. Trenerio darbe man perspektyvos daugiau, čia ir koncentruojuosi, plius, turėjau traumą, kuri palengvino pasirinkimus. Piniginis atžvilgis tikrai skiriasi. Man asmeniškai sezono metu nelabai kas kirtosi: sezono eigoje žaidžiau 5x5, buvo truputis 3x3 elementų, o jau visa kita buvo persiorientavimas į 3x3. Juolab, mūsų 3x3 komanda ir „Vytis“ – vienas darinys.
– Kaip apskritai vyko procesas, kuomet konvertavotės į trenerį? Šio darbo ėmėtės jau prieš keletą metų Nyderlanduose.
– Viskas prasidėjo nuo dar anksčiau – 18–19 metų, kai Valiulis buvo pirmasis įgūdžių treneris, man pas jį patiko, bandžiau tuo pačiu užsiimti, domėjausi individualiais įgūdžiais. Tiek su Žygimantu Šeštoku, tiek Sauliumi Kuzminsku. Bandėme tą patį. Tada išvykau į LKL, į užsienį, tai apstojo, bet trenerio kelias nesibaigė.
Nuo pradžių žinojau, kad noriu tuo užsiimti, tai man palengvino procesą. O Nyderlanduose pasiėmiau papildomą darbą su vaikais, tada – U16 komandą, tapome čempionais. Darbą galėjau suderinti su treniruotėmis. O vėliau Olandijoje pradėjau dirbti su 3x3 jaunimo rinktinėmis, po to gavau pasiūlymą grįžti į Lietuvą ir dirbti su mūsų rinktine. Bandžiau žaisti ir kartu gilinau žinias VDU, pasirinkęs sporto studijas.
– Ar toks ankstyvas trenerio kelio pasirinkimas kilo iš pašaukimo, ar labiau iš racionalaus paskaičiavimo, jog krepšininko karjera neleis uždirbti tiek, kiek norėtųsi?
– Daugiau iš realizmo, mačiau, kaip viskas krypo, kiek uždirbau iki tol ir kokios buvo perspektyvos. Kažkiek ruošiau save tam, plius, buvo ir kažkiek pašaukimo. Niekad iš krepšininko darbo neuždirbau tiek, kad galėčiau ramiai leisti vasarą. Visa tai ir padiktavo.
– Minite 18–19 metų amžių. Jau tada matėte, kad aukšto lygio žaidėju netapsite?
– Ne, tokio amžiaus dar visi turime svajonę užsikabinti ir žaisti. Daugiau kalbu apie kokius 2019 metus. Tada laimėjome kariškių olimpiadą Kinijoje, jau tada kilo pamąstymų: gal nebežaisti? Gal pabandyti kitur? Bet laimėjome, atsirado ūpas žaisti. Turėjau pasiūlymų už 2000 eurų vykti į užsienį, bet nebemačiau, kaip tą galiu daryti. Dar truputį pažaidžiau ir po to ieškojau galimybės derinti žaidimą su treniravimu.
– Kiek jaučiatės išspaudęs iš savo kaip žaidėjo karjeros? Savo laiko buvote ir jaunimo rinktinių narys.
– Kaip ir visiems, sėkmės faktorius daug kur turi didelį vaidmenį. Ar užsikabinsi, ar atsidursi tinkamoje vietoje ir laiku. Užsienyje žaidžiau ne aukščiausio lygio komandose, kur mane gal ne taip ir gerbė. Nors Olandijoje turėjau MVP sezoną, kai rinkau po 15 taškų ir atlikinėjau po 7,5 perdavimo, po kurio gal galėjau kabintis. Tik niekada neturėjau agento, kuris mane pastumtų. Gal nebuvau įdomus, gal neturėjau ryšių, kurių reikėjo.
Po to sezono turėjau variantą Vokietijos trečioje lygoje, toje pačioje Olandijoje, nieko daugiau. Tas truputį kirto. O likus Olandijoje tas klubas bankrutavo – ženklai iš kažkur ateina (Juokiasi). Atrodo, kai turi tokį sezoną, jau gali kabintis, bet gal nesutikau tinkamų žmonių, kurie pastūmėtų ir surastų tinkamą klubą, ką matome su Stenioniu: kai pasirodai gerai, atsiveria daugiau galimybių, kaip ir jam rinktinė.
– Nyderlanduose turėjote netrumpą etapą: tiek kaip žaidėjas, tiek vėliau kaip treneris, kai gavote vyr. trenerio šansą Roterdame. Kaip užsikabinote šioje rinkoje?
– Tiek šalis, tiek kultūra man labai patiko. Viskas buvo kitaip, nei buvau pratęs Lietuvoje – tą patį sausio atlyginimą gauni jau sausio 20 dieną. Tikrai vertinau tai. Likau ten keletą metų, turėjau gerą sezoną, tada turėjau kitų darbų ir užmezgiau ryšius. Jei dar kas kvestionuoja, vis dar man priklauso lygos rekordas – 20 rezultatyvių perdavimų, tai kažką gal gerai dariau, kad ir kokioje komandoje žaidžiau (Juokiasi).
Tas Roterdamas išlindo netikėtai, norėjau pasibandyti, kad netektų gailėtis. Tiek klubas norėjo, kad grįžčiau, tiek ir mane domino tai, bet nusprendžiau, kad šiuo etapu man geriau likti Lietuvoje.
– Kuomet vasario mėnesį jums pasitaikė progą perimti BNXT lygos komandos vairą, atrodo, kad nepasinaudoti tokia proga gal net būtų kvaila. Lietuviams tokie šansai nesimėto.
– Su savo aplinka bandėme skaičiuoti, kiek lietuvių dirba aukščiausiame lygyje – supratome, kad skaičiuojame tik elitinius trenerius ir kelis papildomus. Šansas buvo labai geras, pasisėmiau daug žinių, klubas norėjo, kad likčiau – net turėjau gana tvarų pasiūlymą ant stalo, bet gyvenimas nesusideda tik iš tokių galimybių. Tikiuosi, kad dar gausiu ten galimybę. Šiuo metu gyvenimas klostosi kitaip, laukiame šeimos pagausėjimo, prioritetas – 3x3 rinktinės, kurių nenoriu mesti. Dėl to nelikau ten. Taip, nepasinaudoti būtų buvę kvaila, manau, išspaudžiau maksimumą, jei gavau kvietimą likti. Bet atsisakiau dėl suprantamų priežasčių.
– Kiek pasitikėjimo kaip jaunam treneriui jums ši patirtis suteikė? Iki jūsų prisijungimo vieną pergalę turėjusi komanda galiausiai sezoną baigė su keturiomis ir išvengė paskutinės pozicijos.
– Tikrai gavau pasitikėjimo savo darbu, krislelis žaisti dar labiau nusmuko. Supratau, kad trenerio darbas yra tas, į kurį turiu koncentruotis. Įdedu daug darbo, pastangų, dalyvauju seminaruose, dalinuosi ir savo patirtimi 3x3 krepšinyje. Pasijaučiau įvertintas, kad tikrai galiu. Kitas įdomus aspektas – prieš tai stebėjau trenerius ir komandas, o po to atėjau ir žiūriu – esu Čempionų lygos komandos arenoje, einu į spaudos konferenciją, atrodo, ką tik čia žaidžiau ir ėjau kaip autsaideris. Jau turėdavau skambinti ir teirautis apie žaidėjus tų trenerių, kuriuos laikau treneriais iš didžiosios raidės. Jausmas labai geras.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado treniravimas 3x3 sferoje?
– Apskritai 3x3 atsirado labai seniai, kai važinėdavome į Rygą, „Ghetto games“. Čia buvo kokie 2016–2017 m. Ketvirtadieniais vykdavome į Rygą, kad pakeltume reitingo taškus ir kažką iškovotume. Žaidžiau Nyderlanduose, negavau kvietimo į Lietuvos rinktinę, nei į atranką, niekur. O Olandija ruošėsi olimpiadai. Jiems trūko 3x3 žaidėjų, jie man pasiūlė pasiruošti olimpiadai. Taip prieš Tokijo olimpiadą esu vilkėjęs Nyderlandų antros 3x3 rinktinės aprangą draugiškuose turnyruose, kas buvo gana juokinga.
Taip užsirekomendavau ir kai po poros metų jie ieškojo jaunimo trenerių, aš buvau Olandijoje, turėjau bent 3–4 pokalbius, kas man buvo labai keista. Galvojau „lyg ne taip viską įsivaizdavau“ (Juokiasi). Pavyko įrodyti ir ten pradėjau kelią. Vis tiek sutinki savus kažkur turnyruose, nori į Lietuvą, siekti tikslų čia. Gavau pasiūlymą ir ilgai nesvarsčiau.
– Nėra įspūdžio, kad kartais lietuviai labiau vertinami užsienyje nei namie?
– Ne. Dabar tai keičiasi, džiaugiuosi, kad daug jaunimo yra ir NKL, ir LKL. Vyksta tranzicija. Užsienyje vis tiek suskaičiuojame nedaug lietuvių, juos ir vertina, bet nelabai turime ir ką skaičiuoti. Gal Lietuvoje esame pratę prie patogumo ir labiau bijome rizikuoti. Tai pasireiškia ne tik krepšinyje – absoliučiai visur. Yra skirtingi dalykai: procesas, rezultato siekimas ir darbas, kad klubas egzistuotų. Priklauso, ko nori klubas. Dažnai pasitaiko, kad klubas nori vieno, treneris – kito, rėmėjai – trečio. Ir atsimušame, kad netinka treneris. Labai svarbu, kad visų tikslai sutaptų.
– Koks buvo jausmas atvesti U23 rinktinę į pasaulio čempionų titulą?
– Neapsakomas, jis nebuvo tiek apdainuotas, bet patys labai džiaugiamės, nes tai – istorinis įvykis. Šiurpuliukai eina prisiminus. Išvažiuoji, sieki maksimumo, nežinau, kaip sukris burtai, kokius varžovus gausi, reikia ir sėkmės kartais. Labai sunkus darbas, kurį padarėme, šiemet taip pat ruošiamės U23 čempionatui.
Labai džiaugiuosi, kad trijulių krepšinis įgauna prasmę ir norėčiau, kad žmonės suprastų – 3x3 netrukdo 5x5 krepšiniui. Tai nėra konkurencija, tai paralelinis krepšinis. Matome, kad žaidėjai atsiveria, atsipalaiduoja, mėgaujasi, daro daug dalykų. Ypač noriu akcentuoti jaunimą, 3x3 krepšinyje yra tik dvi pozicijos, jos keičiasi, ateikit ir pabandykit. Džiaugiuosi, kad požiūris į 3x3 krepšinį darosi tik pozityvesnis.
– Ar jums pačiam lengva derinti abiejų tipų krepšinį savo darbuose?
– Matau tik pliusus. 3x3 krepšinyje yra daug apgautukų, žaidimo skaitymo reikia kiekvieną ataką, nebėgiojame kaip robotukai. Tai po to persiduoda ir į 5x5. Kaip sakau, tai – tas pats krepšinis, skiriasi tik specifika ir speisingas. Manau, kad pažaidę trijulių, žaidėjai tampa laisvesni, patobulina žaidimo skaitymą.
– Jei reikėtų ateityje rinktis iš šių dviejų krepšinio rūšių – kuri būtų jūsų prioritetas?
– Net neturiu atsakymo. Dirbu ir ten, ir ten, žiūrėsiu, ką ateitis parodys.
– Ar vyr. trenerio darbas Šakių klube jums yra proga kabintis 5x5 Lietuvos rinkoje?
– Neabejoju, kad taip. Jei nesi užsirekomendavęs, kaip asistentas sunkiai gali gauti darbą, nebent pasiseka ar turi ryšių. Kaip man reikėjo gelbėti sezoną Roterdame, mane rinkosi dėl ambicijų, noro. Iš vyr. trenerio pozicijos tą šuolį padaryti lengviau.
– Ar keliate sau ambiciją vieną dieną dirbti LKL klube?
– Užsibrėžčiau taip – LKL nėra ta vieta, kur norėčiau apsistoti. Norėčiau į dar aukštesnį lygį.
– Galima pasakyti, kad esate gana laimingas žmogus, anksti supratęs savo kito gyvenimo kelio kryptį? Kad baigus žaisti nekiltų klausimas, ką daryti toliau.
– Tuo atžvilgiu, tikrai taip. Tranzicija nėra lengva, aišku, dar priklauso kokiame lygyje žaidei. Kaip sakoma, turi dirbti darbą, kurį myli, tada ir darbas pasidaro malonesnis.
– Žaidėjo karjeros pabaigos sakote dar neskelbiantis. Jumyse dar gyvas žaidėjas?
– Nespjaunu į nė vieną šulinį. Gal nepasiseks, neturėsiu darbo treniruoti, gal norėsiu žaisti. Neturiu užsibrėžto tikslo. Dabar esu laimingas ten, kur esu, o kaip bus, matysime.
Norėdami komentuoti prisijunkite.