Lietuvoje savas J.Palaciosas: apie R.Pitino ir V.Šeškaus bendrumą, nuplaukusį NBA šansą bei ryšius su pasaulio garsenybėmis (3) interviu

Jonavos „Cbet“ ekipa po ilgai užtrukusio traumos gydymo sulaukė ant parketo grįžtančio Juano Palacioso – aukštaūgis po daugiau nei trijų mėnesių pertraukos grįžo Kėdainių „Nevėžiui-Optibet“ atseikėdamas 15 taškų.

Iš Kolumbijos kilusiam žaidėjui tai yra jau trečioji komanda Lietuvoje – čia jis užsuka kas ketverius metus, apsivilkdamas Vilniaus „Ryto“, Klaipėdos „Neptūno“, o dabar ir Jonavos komandos marškinėlius. Kaune gyvenantis legionierius su šalimi yra puikiai susipažinęs, bet gyvenimą vis tiek matuoja per krepšinio prizmę.

„Vilnius, Klaipėda ir Kaunas turi savo pliusų, bet viskas vis tiek siejasi su krepšiniu. Vilniuje turėjau gerą sezoną, buvau tarp lyderių, todėl ir atsiminimai tik patys geriausi. Klaipėdoje jau buvau trumpiau, bet pirmavau komandoje pagal taškus, atkovotus kamuolius ir rezultatyvius perdavimus, žaidžiau gerai, tiesiog teko išvykti. Dabartinis etapas yra kiek prastesnis, nes daug laiko praleidau dėl traumos, tačiau dabar pamažu įsibėgėju ir jaučiuosi gerai“, – teigė puolėjas.

36-erių atletas jau turi gilią traumų istoriją, o į Europą grįžo po sezono gimtinėje, kuris tarsi sufleravo apie karjeros saulėlydį. Vis dėlto Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“) jis vėl renka solidžius skaičius – 24 minutės, 9,4 taško, 6,9 atkovoto kamuolio, 2,4 rezultatyvaus perdavimo bei 12,1 naudingumo balo.

J.Palaciosas išsamiame interviu pasidalino apie savo gyvenimą Kolumbijuje, ryšį su pasaulinio lygio garsenybėmis, pirmuosius žingsnius krepšinyje, užsitęsusį traumos gydymą bei santykį su Lietuva.

– Kaip prasimušėte į krepšinio padanges Kolumbijoje, kur šis sportas tarsi nėra tarp populiariausių?

– Krepšinis mano gimtinėje išties nėra labai mėgstamas, rinktinė nedemonstruoja gerų rezultatų. Gana linksma istorija – mano mama yra aukšta moteris, maždaug 185 cm ūgio ir ji mėgsta važiuoti autobuso gale, nes ten turi daugiau vietos kojoms. Kartą ją pastebėjo vienas krepšinio treneris, užkalbino, pajuokavo, paklausė, ar turi vaikų. Ji atsakė, kad turi, tuo metu buvau dešimties, beveik tokio paties ūgio kaip ji ir treneris iškart pasiūlė man apsilankyti treniruotėse. Pabandžiau, man gerai sekėsi, o visa kita – istorija.

– Tapote žymiausiu žaidėju iš savo šalies?

– Mūsų rinktinė išties nėra stipri, mažai vyrukų žaidžia užsienyje, Europos klubuose. Kurį laiką turbūt buvau vienintelis toks, pastaraisiais metais prisijungė Braianas Angola, jam neblogai sekasi Graikijoje (Atėnų AEK klube). Neseniai Jaime Echenique debiutavo NBA ir tapo pirmuoju tai sugebėjusiu padaryti kolumbiečiu.

Echenique

– J.Echenique ant parketo pasirodė kartą ir sužaidė tris minutes, bet jums tai turbūt buvo didelis įvykis?

– Labai džiaugiuosi už Jaime. Gal penkerius ar šešerius metus palaikome ryšį, stengiuosi suteikti jam patarimų ir tikimės, kad ateityje jis gaus daugiau šansų.

– Pats taip pat taikėtės į NBA, tokiu tikslu ir išvykote į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) penkiolikos?

– Taip, krepšinis man tapo būdu prasimušti. Esu dėkingas už viską savo mamai, kuri padėjo mano karjeros pamatus. Kai mane atvedė į pirmąją treniruotę, žinojau tik krepšinio pavadinimą, su taisyklėmis buvau nesusipažinęs ir kamuolio iki tol dažnai nelaikiau. Pradėjus rodyti pirmuosius rezultatus atsirado proga išvykti tobulėti į Argentiną, ten būčiau ir pradėjęs uždirbti, padėjęs šeimai, tačiau paskatino neskubėti ir taikytis aukščiau. Jos dėka ilgiau pažaidžiau gimtinėje, o tada išvykau į JAV. Lengva taip pat nebuvo, nes visiškai nemokėjau kalbos, bet galiausiai įsitvirtinau, įstojau į universitetą bei gavau išsilavinimą.

– Startuodamas Luisvilio universitete deklaravote, kad norite tapti pirmuoju kolumbiečiu pašauktu NBA naujokų biržoje. Dabar žvelgiant atgal į tuometinį save, kiek realus toks tikslas iš tiesų buvo?

– Manau, kad buvau tikrai netoli, tik sulaukiau kelių paklaidinusių patarimų. Pirmasis sezonas mums buvo puikus, kaip pirmametis turėjau solidžią rolę, treneris Rickas Pitino manimi pasitikėjo, o su komanda nužygiavome iki finalo ketverto. Mažai kas gali pasigirti tokia patirtimi. Ketinau iškart dalyvauti naujokų biržoje ir veikiausiai būčiau buvęs pašauktas jos pabaigoje, tačiau man buvo patarta pasilikti NCAA, padirbėti dar metus ir siekti šaukimo pirmajame penkioliktuke, kuris atneštų garantuotą kontraktą. Deja, tuomet pasipylė traumos, susižeidžiau jau ikisezoninėse rungtynėse ir praleidau beveik visą sezoną, o grįžau jau kaip visiškai kitoks žaidėjas, todėl ši svajonė nuplaukė.

– Rickas Pitino yra charizmatiškas, bet tuo pačiu ir skandalingas treneris, savo pėdsaką jis paliko ir Europoje. Koks žmogus jis iš tiesų yra?

– Jam tenka atsidurti skandaluose, bet žmonės daug ko apie jį ir nežino. Jis yra gana skirtingas aikštėje ir už jos ribų. Rungtynėse jis bus griežtas ir stengsis ir tavęs išspausti viską, kas įmanoma, bet užribyje pasirūpins tau padėti viskuo, tiek kaip krepšininkui, tiek kaip žmogui. Jis labai paslaugus ir geras žmogus, kiti dažnai jį smerkia gerai nepažinodami.

– Pagalba už aikštės ribų primena ir Virginijaus Šeškaus darbo metodiką. Galima tarp jų įžvelgti panašumų?

– Gal kažkiek, bet nepavadinčiau jų labai panašiais. Prisideda ir tai, kad sutikau juos skirtingais gyvenimo etapais. Būnant jaunam ir žaidžiant universitete man reikėjo mentoriaus, savotiškos tėviškos figūros, kuri padėtų man augti ir formuotis, prisidėtų prie tam tikrų sprendimų. Dabar esu patyręs ir žinau, kas yra geriausia man, todėl tokios griežtos rankos ar patarimų nereikia.

– Po karjeros etapo NCAA, kai buvo arti ir vietos NBA, profesionalo karjerą teko pradėti antrojoje Ispanijos lygoje. Tuomet nesijautėte vertas daugiau?

– Žinoma, buvo nelengva, bet Ispanijos antroji lyga tuomet buvo labai pajėgi, man tai tapo gera patirtimi ir tramplynu į aukštesnį lygį.

– Dabar jau trečią kartą grįžote į Lietuvą, kas vis paskatina sugrįžti?

– Pirmąjį kartą į Vilnių atvykau ne visai žinodamas ko tikėtis, bet turėjome neblogą sezoną, žaidžiau Eurolygoje ir komandoje buvau tarp lyderių. Po ketverių metų atsirado pasiūlymas žaisti Klaipėdoje, ten man taip patiko, nors sezonas jau nebuvo toks geras, o jam nesibaigus gavau pasiūlymą iš „Bešiktaš“ bei teko išvykti. Norėdamas grįžti į Europą turėjau keletą pasiūlymų, bet gautas iš Jonavos man labiausiai patiko, nauja komanda LKL, švarus lapas, tad kodėl nepabandžius? Man patinka ir lietuviai, labai gerai su jais sutariu. Iš pirmo žvilgsnio gal atrodote kaip šaltesni žmonės, tačiau tai pramušus esate tikrai šilti ir svetingai priimate, turiu tikrai daug draugų ir jaučiuosi savas.

Palaciosas

– Esate vienas retų „Cbet“ žaidėjų, kurie gyvena Kaune, tik jūs ir Justinas Ramanauskas. Kodėl taip nusprendėte?

– Kai tik atvykau į komandą, man nebuvo paruoštas būstas, teko pagyventi viešbutyje. Kurį laiką pabuvus supratau, kad pusvalandį važiuoti į treniruotes ar rungtynes man nėra didelė problema. Be to, labai dievinu maistą, man tai yra labai svarbu ir Kaune yra didesnis pasirinkimas. Pasivaikščiojus po Jonavą neradau ten didelės įvairovės, o Kaune galiu valgyti skirtingą maistą. Kolumbietiškos virtuvės dar neatradau, tačiau yra gerų ispaniškų ar meksikietiškų vietų, nors jos ir kiek skiriasi nuo mūsiškių.

– Jums jau teko pagyventi visuose didžiausiuose Lietuvos miestuose, Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, kur širdžiai patiko labiausiai?

– Visi miestai turi savo pliusų, bet viskas vis tiek siejasi su krepšiniu. Vilniuje turėjau gerą sezoną, buvau tarp lyderių, todėl ir atsiminimai tik patys geriausi. Klaipėdoje jau buvau trumpiau, bet pirmavau komandoje pagal taškus, atkovotus kamuolius ir rezultatyvius perdavimus, žaidžiau gerai, tiesiog teko išvykti. Dabartinis etapas yra kiek prastesnis, nes daug laiko praleidau dėl traumos, tačiau dabar pamažu įsibėgėju ir jaučiuosi gerai.

– O teko atrasti Kaune kažkiek savo kultūros elementų, pavyzdžiui, šokių?

– Tuo užsiimti dar neteko, nors tikiu, kad ir čia yra šokama salsa ar bachata. Šokti man patinka, jei būtum iš Kolumbijos ir nešoktum, tai būtų keista. Vis dėlto tokioms veikloms neturiu daug laiko, gydžiausi traumą, o dar turiu ir verslą Kolumbijoje, gaminame sportinę atributiką „Muvex“, remiame vietinius sportininkus. Problema ta, kad reikalus dažniausiai tenka tvarkyti naktimis, todėl džiaugiuosi galėdamas pasitikėti keliais vyrukais, kurie man su tuo padeda.

– Gimtinėje turite ir daugiau pažįstamų, pavyzdžiui, žymus atlikėjas Maluma?

– Nesakyčiau, kad esame labai artimi, bet kartais prasilenkiame, nes sukomės toje pačioje sferoje. Aš kurį laiką buvau muzikos pasaulyje, mano pusbrolis ją kuria, o aš padėjau jį prodiusuodamas. Tuo metu ir susipažinome, Kolumbijoje muzikos rinka yra gana žinoma, tokie vyrukai kaip Maluma ar J. Balvin yra gerai žinomi visame pasaulyje.

– Jie yra žymiausi jūsų šalies atstovai pasaulyje?

– Manau, kad taip, vieni iš jų, kartu su Shakira ar Sofia Vergara. Turime puikių žmonių.

– Jūsų gimtasis Medeljinas yra susijęs ir su kitos srities „įžymybe“ Pablo Escobaru. Teko susidurti su šios asmenybės atgarsiais?

– Ne itin, nes jo era baigėsi man dar esant labai jaunam. Atsimenu gal tik vieną incidentą, kai buvo užminuotas prekybos centras. Apmaudu, kad mūsų šalis yra žinoma dėl tokių dalykų, naujai sutikti žmonės dažnai apie tai užsimena, klausia apie narkotikus ir organizuotą nusikalstamumą. Mūsų šalis tvarkosi, Medeljine vyksta žymus gėlių festivalis, miestas labai žalias ir spalvingas, tačiau dauguma prisimena būtent tai. Buvo nusimenama, kai išgarsėjo serialas „Narcos“, nes tai dar kartą priminė senas žaizdas.

– Minėtos traumos gydymas užtruko ilgiau nei tikėtasi, kaip vyko tas procesas?

– Buvo sunku, nes viskas išties užsitęsė, buvo prognozuota, kad grįšiu po mėnesio, bet užtrukau tris. Susižeidžiau kirkšnį, skausmas išplito į pilvo apačią, bet ilgai nepavyko rasti to priežasties. Galiausiai pavyko viską ir jau galiu treniruotis bei rungtyniauti pilna jėga. Nebuvo lengva iš šalies stebėti komandos rungtynes, ypač kai buvo praretinusios traumos ar koronavirusas bei vyrukų labai trūko, tačiau dabar viskas yra gerai. Esu ir anksčiau turėjęs traumų, todėl su procesu susipažinau.

Palaciosas

– Virginijus Šeškus po vieno iš mačų užsiminė, kad legionieriai nėra linkę taip aukotis dėl komandos kaip lietuviai. Ar jums ši frazė buvo išversta?

– Ne, bet žinojau, kad manęs yra laukiama. Galima suprasti trenerį, jis taip pat buvo nežinioje bei negalėjo nutuokti, kodėl viskas trunka taip ilgai.

– Pastaruoju metu visas trenerių štabas iškrito dėl koronaviruso, kaip darbas vyksta be jų?

– Dirbame profesionaliai ir visi žinome, ką turime daryti. Man smagu, kad rutina labai nepasikeitė, treniruotės išlieka konkurencingomis, kapitonas (Laimonas Kisielius) labai paskatina ir palaiko aukštą tempą. Darbuojamės tikrai gerai.

„Ilgoji pertrauka“: „Lietkabelio“ sudėties dėlionė – diskusijos dėl Bičkauskio ir Oreliko, būtini išsaugoti žaidėjai, išvykimai, permainos priekinėje linijoje ir tinkamai kandidatai papildyti ekipą