Lemiamam emociniam karui pasiruošęs Ž.Skučas: mums visiškai vienodai, ar panevėžiečiai turi daugiau ką prarasti (14) interviu

Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“) šį vakarą baigsis dar viena ketvirtfinalio serija, kadangi į trečią akistatą stoja Panevėžio „7bet-Lietkabelis“ ir Utenos „Uniclub Casino – Juventus“.

Po pirmojo pralaimėjimo namie atsitiesę uteniškiai revanšavosi Panevėžyje ir taip išsaugojo šansus tęsti sezoną bei patekti į geriausiųjų ketvertą.

Komandos kapitonas Žygimantas Skučas pripažįsta, kad jau gali didžiuotis savo ekipa, tačiau pralaimėti lemiamą kovą, esant per žingsnį nuo svajonės, būtų labai liūdna.

„Gali sakyti, kad nuotaikos kovingos ar esame atsipalaidavę, čia tik spėliosi, kaip kiekvienam, bet jaudulys yra. Prieš antras rungtynes buvo pasisėdėjimas rūbinėje, kuriame tvyrojo ramybė. Tada buvo jausmas, kad galimai liko vienas mačas. Šiandien yra kitaip, o rytoj – matysime“, – dieną prieš kol kas svarbiausią sezono mačą šnekėjo Ž.Skučas.

Rungtynės Utenoje vyks šį vakarą, 18.50 val.

– Sakote, kad prieš antras rungtynes buvo ramybė. Nesijautė naštos, suprantant, jog dar viena nesėkmė pabaigs „Uniclub Casino – Juventus“ sezoną?

– Viduje tai buvo, dabar irgi bus. Visa rungtynių diena bus sunki psichologiškai. Paskutinius keletą metų, kai pats žaidžiau Panevėžyje, prieš juos vis degiau. Visi mano sezonai, neskaitant kovido ir nepatekimo į atkrintamąsias, baigėsi būtent prieš „7bet-Lietkabelį“. Šį sezoną dirbome daug, jis buvo sunkus psichologiškai ir fiziškai, būtų gaila, bet kartu ir ramu, nes tikrai viską padarėme.

– Po pirmosios nesėkmės namie jūs kaip kapitonas ėmėtės vaidmens rūbinėje, kalbantis su komandos draugais?

– Kad kažką papildomai šnekėčiau ir išsišokčiau, tai ne. Kažkiek stengiuosi būti savo vietoje, palaikyti tam tikrus žmones, kuriems sunkiau, kurie kažkiek perdega. Bet čia žmogiškas dalykas, atėjęs labiau iš patirties. Empatija. Daug čia nepridarysi, neįlįsi kitiems į galvą, varžtelių nepasuksi. Žinau, kad ir man nelabai kas padėdavo, nors labai norėdavo. 99 proc. yra asmeninė atsakomybė.

– Kiek pagalbos komanda sulaukia iš psichologinio tobulėjimo trenerio?

– Man labai padeda, kadangi jaudulys žaidžia savo, negaliu perdegti emociškai, nes atkrintamosiose viskas stebima per padidinamąjį tikslą. O ir žaidžiame prieš komandą, kur nuo kiekvieno tavo pasisukimo gali kažkas nugriūti ir gausi pražangą. Emocinis stabilumas labai svarbu. Yra žmogus, į kurį visada gali pažiūrėti, perduoti frustraciją, pasikalbėti, tai padeda. Kaip kitiems – skirtingai. Vieniems to reikia, kitiems reikia, bet to nepripažįsta, kitiems gal nereikia ir niekad nereikės. Manau, gerai, kad turime tokį žmogų Utenoje.

Skučas

– Ar radote atsakymus, kodėl Panevėžyje jums šį sezoną žaisti sekasi geriau nei namuose?

– Mažesnė atsakomybė. Vis tiek žaidžiame prieš Europos taurės komandą, stipresnę popieriuje, labiau patyrusią, ilgiau žaidžiančią kartu. Visi pliusai pas juos. Panevėžyje atsakomybė kažkaip krenta. Būtų gaila, bet nebūtų nieko atsitikę, jei būtume pralaimėję. Kažkaip mums namie sunku žaisti lemiamas rungtynes, istoriškai, žvelgiant į šį sezoną. Aišku, kai žaidėme KMT prieš „Rytą“, tai buvo stiprūs varžovai. Kai žaidėme ENBL, buvome patys duobėje.

Negaliu dabar sakyti, kad vėl taip bus ir pralaimėsime – aišku, ne, kita svarba, kitas nusiteikimas. Tiek dirbome, kad pakitimų nereikia, viską žinome. Kai darome tai, ką esame išmokę, viskas gaunasi, galime be problemų laimėti. Kaip bus – taip.

– Abejose rungtynėse vertėtės su 3–4 tritaškiais. Ar tai liko jūsų rezervu?

– Aišku, rezervas. Mes gal kažkiek parizikavome nuo Slavinsko ir Baldwino, gal nereikėjo tiek duoti, jie abu įmetė po tritaškį ir rizika nepasiteisino. Kita vertus, tiek aš, tiek kiti laisvi metėme ir neįmetėme. Gali sakyti, kad tai potencialas, bet ir gynybos schemos skirtingos. Jie naudoja stepautą, mums atsiveria baudos aikštelė. Protinga išnaudoti ją. Buvo viskas gerai praeitose rungtynėse, tik pametėme galvas paskutinę minutę, nors žinome, kaip žaisti prieš spaudimą. Neįvykdėme to, ką mokame. Pradėjo drebėti rankos. Gerai, kad atsirado žmonės, kuriems tos rankos nedrebėjo.

– Kalbant apie nedrebančias rankas, kiek T.J.Starkso lyderystė duoda jums šiame sezono etape?

– Mes esame vienokio stiliaus komanda, o jis – kitokio stiliaus žaidėjas. Tai duoda dvilypiškumo. Jei dengčiausi prieš vieną ar kitą oponentą, kurie būtų panašaus stiliaus, man nereikėtų daug galvoti. Bet kai visi žaidžia komandiškai, o tada vienas ima žaisti kitaip, tai apsunkina situaciją. Ypač, kai jis tai daro protingai ir gerai, kaip antrose rungtynėse: kai reikėdavo jis papasuodavo, kai reikėdavo – imdavosi pats. Labai sunku prisitaikyti, dvi skirtingos sistemos, įsivaizduoju, tai išmuša priešininkus. Jam pačiam yra sunku, treneris daug su juo kalba, rodo asmenines vaizdo peržiūras. Manau, kad po šio sezono jis bus stipriai paaugęs kaip žaidėjas.

– Lemiamoms rungtynėms grįžo ir Ivanas Vranešas. Kokia yra jo svarba?

– Didelė, jis abejose rungtynėse neblogai žaidė. Aš kažkiek bijojau, kaip bus, neblogai atrodėme ir be jo, ir be Tayloro. Teoriškai įmanoma, bet praktiškai taip nebūna, kad visi žaistų po lygiai minučių. Galvojau, gal tai mus kažkiek išmuš – gal ir išmušė pirmose rungtynėse, nežinau, bet pagrindinės priežastys ten buvo kitos – lėtas kamuolio judėjimas, su kuo jie abu nesusiję. Kol kas jis duoda labai gerą energiją, yra pailsėjęs ir priima gerus sprendimus.

– Kokia yra Ryano Tayloro sveikata? Dar pastarajame mače jis susižeidė.

– Lyg gera, man atrodo, jis žais. Taip, jam buvo įvažiavę į kelį, bet lyg viskas gerai. Sudėtinga. Jam prieš tai buvo problemų, virusas ko gero paveikė vestibiuliarinį aparatą, smagu, kad jis išvis grįžo, nes tokie dalykai lėtai gija. Nežinau, ar jis pilnai atsigavo, ar galva nesvaigsta, bet treniruotėse atrodo gerai.

Kostičius

– Po rungtynių Panevėžyje matėsi, kiek emocijų yra tarp trenerių. O kiek jų yra tarp žaidėjų?

– Esu žaidęs atkrintamosiose prieš Panevėžį, ir tuo metu, kai komanda bei aš pats buvome labai emocingi. Ir trenerių emocingų būdavo – tas pats Urbonas. Mums kaip žaidėjams tai – pralošimas, jei tapsime labai emociški. Starksas yra gana emociškas, bet jis ir tai nusimetė dalį to per atkrintamąsias. Mes tiesiog žaidžiame, kalbame, kad kuo mažiau veltumėmės, kuo mažiau kalbėtume su teisėjais ir kuo mažiau rodytume nusivylimą priešininkams. Manau, kad tai teisingas kelias mums, nes nesame tokie patyrę kaip „7bet-Lietkabelio“ senbuviai, kad tokią emocijų kovą laimėtume.

Sukandę dantis žaidžiame, stengiamės rodyti mažiau emocijų, o treneris pats kartoja, jog jis sprendžia, kada rodyti emocijas, kada pakalbėti su teisėjais ar gauti techninę. Viduje tikrai viskas verda, šnekamės tarpusavyje rūbinėje, džiaugiamės, liūdime, stengiamės vienas kitą palaikyti, kad ir kaip pasibaigtų ataka, kėlinys ar rungtynės. Jau buvo etapų sezone, kai pabyrėjome, tokios patirties yra. Nėra kito kelio kaip tarpusavio ramybė.

– Pas nemažai ką šį sezoną galima išgirsti nuomonę, kad „7bet-Lietkabelis“ yra floperių ir verksnių komanda. Gal kiek hiperbolizuoju, bet kiek tiesos tame yra jūsų akimis?

– Nenoriu pykdyti priešininkų, tai pasakysiu taip: vienas požiūris gali būti toks, bet sezonas po sezono matau, jog patyrę žaidėjai labai gerai sutaria su teisėjais, yra charizmatiškos asmenybės, natūralu, jog kartais jie gali sau daugiau leisti. Jie išnaudoja šias savo savybes. Jie daro viską 110 proc., kad laimėtų rungtynes, ir tikimės, kad kitame mače darys dar daugiau, nes nebeturi kur traukti. Todėl ir mūsų atsakas turi būti su mažiau emocijų, darbu ataka po atakos. Kartais norisi kažkuo atsakyti priešininkams ar teisėjams, bet iš patirties žinau, kad tai prieš šią komandą neveikia.

– Pats sakėte, kad kaip besibaigtų serija, jaustumėtes padarę viską. O ir Europos taurės komandai kaip panevėžiečiams, ko gero, yra daugiau ką prarasti, nepatekus į pusfinalį. Ar galima sakyti, kad turite šiokį tokį emocinį pranašumą?

– Jie žaidę daugiau svarbių rungtynių ir jas yra laimėję – emocinis pranašumas jų pusėje. Tiek Europos taurėje, tiek LKL, tiek taurėse sugrįžimų buvo daug. Potencialas susitaikyti su emociniu spaudimu pas juos yra didesnis. O dėl turėjimo ką prarasti... Tau nelabai svarbu, kai kažkas kažką praranda už kelių rajonų ar 120 km nuo tavęs. Tau svarbu tavo gyvenimas. Mums visiškai vienodai, ar jie kažką praras, mes žiūrime, kiek patys įdėjome darbo, norisi, kad tai duotų rezultatą. Tikrai liūdėtume, jei pralaimėtume, būtų labai gaila, to nė kiek neatpirktų, kad esą turėjome mažiau ką prarasti.

– Esate „Uniclub Casino – Juventus“ narys jau keletą metų paeiliui. Ar lyginant šį sezoną su praeitais, jaučiate didžiausią stabilumą ir užtikrintumą?

– Manau, kad taip. Ankstesniais metais būdavo daugiau nežinomųjų: kaip kokie legionieriai pasikurs, nepasikurs, nori namo ar nenori, kaip pasiseks ką išpildyti. Dabar yra daug sisteminių ir aiškių dalykų, gynyboje ir puolime, visiems yra tos pačios taisyklės. Dabar priklauso įvykdysi tai, ar ne – nuo pastangų, o ne kuria koja išlipsi iš lovos. Pilnai pasitikime treneriais, tikrai nemanau, kad taktiškai kažkurioje vietoje atsiliekame. Žinome, ką varžovai darys ir kaip žais. Jei uždengsime pagrindinius žaidėjus ir derinius, viskas bus gerai. Iš šitos pusės esu ramus, o dabar laukia emocinis karas su kita komanda.