„CBet“ atsiskleidęs V.Kozys: apie penkių minučių norą, „Žalgirį“, aukso stygių ir R.Seibučio autoritetą interviu

Jonavos „CBet“ debiutuodami Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“) suteikė šansą ir jaunam puolėjui Vitalijui Koziui, kuris demonstruojamu žaidimu viršijo tiek aplinkinių, tiek savo pačių lūkesčius.

LKL jis debiutavo dar 2018–2019 metų sezone, atlikdamas epizodinį vaidmenį Prienų ekipoje, o antrosios galimybės teko laukti trejus metus. 22-ejų puolėjas ją čiupo net ir neturėdamas svaiginančių vilčių.

„Žinojau, koks yra trenerio Šeškaus stilius, 7–8 žaidėjai rotacijoje, devintas ar dešimtas nelabai įjungiami. Atvykau kaip ne toks ir jaunas žaidėjas, bet ruošiausi pirmam pilnam sezonui LKL, todėl tikėjausi gauti penkias minutes, po to gal aštuonias, kiek įmanoma daugiau. Treneris nesakė, kad taip bus, bet aš maždaug taip įsivaizdavau“, – tikino V.Kozys.

Demonstruojamu žaidimu jis neprimena naujoko – 24 minutės, 9,5 taško (35 procentai tritaškių), 5,6 atkovoto kamuolio, 1,9 rezultatyvaus perdavimo ir 11,7 naudingumo balų.

Kretingoje gimęs ir pirmuosius šešerius gyvenimo metus praleidęs puolėjas savo krepšinio namais vis dėlto vadina Palangą, kurioje dėjo pirmuosius žingsnius tiek kaip mėgėjas, tiek kaip profesionalas, o ir gerų pavyzdžių aplink save turėjo ne vieną.

V.Kozys pasidalino savo patirtimis Palangoje, Kauno „Žalgirio“ sistemoje, jaunimo rinktinėse bei Jonavoje, apžvelgė įsimintiniausius momentus, išsirinko labiausiai atmintin įsirėžusį trenerį ir nubrėžė siekiamą savo karjeros kreivę.

– Pajūrio miesteliuose Renaldas Seibutis iki šiol išlieka autoritetu jaunimui?

– Žinoma, Seibutis tuo metu buvo pačiame savo pike ir Palangoje, kur tik eidavai, sutikdavai kokį vyresnį žmogų, iškart pasakodavo istorijas, kaip savo laiku buvo už Seibutį geresnis, bet patyrė traumą, žinote tokias istorijas. Žinoma, Palangoje kad ir kur žaistum, Seibutis, Seibutis, Seibutis.

– Anksti pradėjote žaisti miestelio vyrų komandoje NKL, ar bendruomenėje buvo kokių palyginimų, aukštų lūkesčių?

– Ne, na kaip, kalbėdavo, kažkiek teko girdėti, kad gal kažkas gausis, bet stengdavausi nekreipti dėmesio, komandos draugai irgi neleido užriesti nosies. Komandoje buvo patyrę Povilas Šakinis, Mindaugas Reminas, Virginijus Sirvydis treniravo ir neleisdavo labai apie tai galvoti, ramiau būdavau, dirbdavau. Tas sezonas nebuvo nei geras, nei blogas, bet dublerių dėmesį patraukiau ir po tokių metų išvažiavau.

– Jaunimo Eurolygos komandoje atstovavote Vilniaus „Ryte“, bet karjerai galiausiai pasirinkote Kauno „Žalgirio“ sistemą. Kaip įvyko tas pasirinkimas?

– Dalyvavau jaunimo turnyre su „Rytu“, kitais metais tiesiog gavau pasiūlymą į „Žalgirį“ ir išvažiavau. Nebuvo kažkokių nuoskaudų ar panašiai. Tiesiog vienas turnyras buvo su Vilniaus komanda, kiti metai – „Žalgiryje“.

Kozys

– Eurolygos jaunimo turnyruose žaidė ir dar jaunesnės kartos talentas Rokas Jocys, šį sezoną grįžęs į Palangą. Ar laikote tą terpę gera atsiskleisti jauniems talentams?

– Žinoma. Palangoje buvo daug planų, norėta ir jaunų žaidėjų akademiją steigti, koncentruotis į augimą, bet tai nesigavo. Palangoje visada nebijojo leisti jauniems žaidėjams žaisti. Povilas Šakinis treniravo ir mane, ir dabar yra komandoje, jis tikrai nebijo pasitikėti jaunais žaidėjais ir leisti jiems žaisti. Terpė ten tikrai gera, vien dėl žaidybinio laiko.

– Pats tą terpę vis dėlto iškeitėte į „Žalgirio“ dublerius, koks kokybinis šuolis tai buvo?

– Dublerių sąlygos vis tiek yra aukščiausio lygio. Palangoje vis tiek yra vienas treneris, tais metais net nepamena, ar asistentą turėjome. Kaune buvo ir fizinio rengimo specialistas, dar penki skirtingi treneriai, vienas – driblingo, kitas – metimo, štanginėje, dar kažkur. Treniruočių lygis tikrai skiriasi, išbandęs supranti, ką tai reiškia, dėl to žaidėjai ir išeina į aukštesnį lygį.

– Kaune susiformavo labai pajėgi 1999-ųjų karta, su Ignu Sargiūnu, Arnu Velička, Luku Ulecku ir kitais sudarėte jaunimo rinktinės pagrindą, skynėte medalius. Gal vėliau tarpusavyje išsiaiškinote, ko tuomet galiausiai pritrūkdavo iki aukso?

– Tikrai nežinau. Važiuodami į dvidešimtmečių čempionatą šnekėjome, kad turime sidabrą, bronzą, vykome su mintimi, kad reikia aukso, bet neužtaikėme su varžovais, prieš Izraelį tame čempionate niekam nebuvo šansų. Ko pritrūko? Nežinau. Mūsų karta pasižymėjo komandiškumu, visi žinojome, kas, ką ir kada turi daryti, nebuvo išstojimų, kad vienam ar kitam reikia primesti taškų, žiūrėti į save. Žinojome, kad turime Veličką, kuris ištemps, kai reikės, bet žinojome savo darbą, nuskynėme medalių, tik dėl aukso likome nežinioje.

Kozys

– „Žalgirio“ dubleriuose užsibuvote ilgiau nei dauguma, nebuvo nerimo, kad sustojo progresas, lubos pasiektos?

– Jautėsi, atėjo tos mintys, kad aš dubleriuose kartas pergyvenau. Pradėjau su Ignu Sargiūnu dubleriuose, o paskutiniais metais jau Titas Sargiūnas atėjo, jau kažkas prasilenkia su logika. Pirmi metai buvo sėkmingi, „Žalgiris“ pasiūlė pratęsti sutartį ir tuomet ilgai negalvojau, sutikau. Tada užpuolė ta viso COVID-19 situacija, klubai nelabai norėjo skolintis, į pagrindinę komandą lygio netempiau, tai taip ir likau. Buvo etapas, kai galėjau vykti į Alytaus „Dzūkiją“, bet paskutinę akimirką „Žalgiris“ nesusitarė. Kaip ir čia, kaip ir ne čia. Tada nebuvo kada liūdėti, reikėjo pradėti sezoną ir iš naujo įrodinėti.

– Jūsų kartos žaidėjai išvažinėjo ir į užsienį, pačiam nekilo minčių pasukti į užjūrį ar grįžti į Palangą?

– Buvo, bet nelabai matau tikslo važiuoti į Palangą, kitą NKL klubą, reikėtų nusitraukti sutartį. Kalbėjomės su agentu apie užsienį, irgi nieko tokio labai gero nebuvo. Kaune geros sąlygos, treneriai dirba, viskas yra, tai labai ir nesimėčiau. Iš pradžių buvo kažkokia maža neviltis, kad užsibuvau dubleriuose, bet gal toks ir yra tavo kelias, turi tai praeiti. Daugelis klubų netikėjo, nematė, kad kažką galėčiau jiems duoti. Kas priklausė nuo manęs, tą stengiausi ir padaryti.

– Galiausiai LKL įsitvirtinote Jonavos klube, kaip šis kontaktas užsimezgė?

– Visą vasarą sėdėjau ir nežinojau, kas bus. Jau praėjusią vasarą buvo neramu, kad kažkas nepavyko, bet tuomet turėjau tą saugiklį, kontraktą su „Žalgiriu“ ir buvau ramus, kad kažkur būsiu. O pastarąją vasarą buvo daug neramiau, laukiau pasiūlymų, kaip nieko, taip nieko. Agentas sakė, kad derėjosi tai su vienu, tai su kitu klubu, o aš tik laukiu. Vieną vakarą paskambino, sako, rytoj dešimtą valandą turi būti treniruotėje Jonavoje. Susikroviau daiktus ir išvažiavau į Jonavą. Atlikau rytinę treniruotę, savotišką peržiūrą. Pradėjome treniruotis, sužaidžiau kontrolines rungtynes, tada išvažiavome į Kėdainių turnyrą, ten pavyko sužaisti ir po truputį įrodžiau treneriui Šeškui, kad esu vertas vietos komandoje. Bent taip įsivaizduoju. Pasiūlė sutartį. Tiesiog, bendravimas tarp trenerio, vadovų ir agento, taip ir pasikvietė.

– Nuo pirmųjų treniruočių jautėtės pretenduojantis į tvirto rotacijos žaidėjo rolę, ar labiau pagalbinio jaunuolio?

– Žinojau, koks yra trenerio Šeškaus stilius, 7–8 žaidėjai rotacijoje, devintas ar dešimtas nelabai įjungiami. Atvykau kaip ne toks ir jaunas žaidėjas, bet ruošiausi pirmam pilnam sezonui LKL, todėl tikėjausi gauti penkias minutes, po to gal aštuonias, kiek įmanoma daugiau. Treneris nesakė, kad taip bus, bet aš maždaug taip įsivaizdavau. Kontrolinių rungtynių taip pat nepervertinau, nes ten dar nebuvo kelių žaidėjų, Juanas Palaciosas, Emanuelis Lecomte‘as atvyko vėliau.

Kozys

– Ta trumpa komandos rotacija dar labiau sutrumpėjo sezono metu, užklupus traumoms ir koronavirusui. Ar nebuvo tos pasąmoningos piktdžiugos, kad dėl bendraklubių problemų nubyrės daugiau minučių?

– Net nebuvo kada apie tai pagalvoti. Sezoną pradėjome neblogai, bet gal po pusantro mėnesio prasidėjo traumos, atsivėrė rotacijoje skylės. Teko pažaisti ir šešiese, septyniese, iškrenta tai vienas, tai kitas, visas sezonas toks. Vykdami į Klaipėdą atrodė, jau visi susirinkome, nėra trenerio. Vėl be kažko žaidėme. Nėra kada galvoti, visada reikia būti pasiruošus ir užimti kažkieno vietą. Stengiuosi dirbti, padėti kamšyti skyles ir gaunasi kaip gaunasi.

– Koks ryškiausias skirtumas pasijautė Virginijaus Šeškaus vietą trumpam užėmus Pauliui Malašauskui?

– Pasijautė, kad mažiau šūkavimų nuo šoninės linijos. Vis tiek turime derinius ir savo sistemą, rungtynėms su „Neptūnu“ ruošėmės įprastai, su vaizdo peržiūra, žinojome, kur atakuosime, kur jie mus atakuos, bandėme lopyti tas skyles. Žaidėme savus derinius, treneris Malašauskas pridėjo kažko savo, ką spėjo sugalvoti per tą laiką. Labiausiai vis tiek pasijautė, kad buvo ramiau.

– Taip dar labiau pasipildė ilgas jūsų trenerių sąrašas – teko padirbėti su Donaldu Kairiu, Giedriumi Žibėnu, Gediminu Petrausku ir kitais. Gal vienas iš jų paliko išskirtinį įspūdį?

– Man labiausiai įsiminė Tomas Masiulis. Jis labai gilinosi į visas mažas detales, vertino gynyboje paliestus kamuolius, kai jų neperimi, bet uždarai laisvą liniją, išmuši kamuolį į užribį. Jis labai tuo mėgaudavosi. Kai tai matai, nori tai daryti, nes treneriui patinka. Stengiesi dirbti gynyboje, uždaryti linijas. Aišku, galima galvoti, kad tai įsiminė ir dėl pirmųjų metų dubleriuose, bet iki šiol galvoju, kad reikia vertinti tuos mažus dalykus, nes treneris mato. Jaunimo rinktinėse su treneriu Petrausku buvo paprasčiau, didelės sistemos nebūdavo, nes turėjome tik mėnesį laiko viskam pasiruošti. Deriniai būdavo paprasti, iš jų išvesdavo keliomis užtvaromis. Jautėsi lengvumas, bendri rėmai, nuo kurių jau galima kurti savo žaidimą. Visi treneriai turi kažką savo. Man treneris turi būti labai žmogiškas, žaidėjų žmogus, kad suprastų juos, vertintų jėgų atidavimą.

– Pats primenate „širdies žaidėją“, kuris kelią skinasi ne talentu, o energija...

– Taip, gal devyniolikos metų supratau, kad jei kažkokią karjerą turėsiu, tai tik per energiją, ėjimą keliais. Supratau, kad reikia eiti šiuo keliu. Mano patirtis dar nėra pati didžiausia, bet matau, ką treneriai vertina.

– Kaip manote, kiek toli toks darbas gali nuvesti, Europos taurė, Eurolyga?

– Pasidairau, matau, kad žaidėjai Eurolygoje yra techniškesni, bet ir vyresni, tai gal su metais tai ateis. NBA aš nežiūriu, man tai nelabai patinka, mano svajonė yra Eurolyga. Idealas – Vladimiras Lučičius, tvirtas, stiprus, gynyboje gali padėti grumtis prieš visų pozicijų žaidėjus, kaip ir Simone Fontecchio. Johnas Brownas, aišku, jau kito lygio smogikas, įkibs ir nepaleis.

– Komandos draugai jus labiau apibūdina kaip geraširdį, gal net romantiką. Yra tam pagrindo?

– Šiaip gal nieko kito nesugalvojo. Būna, kad į rūbinę atnešu kokių skanėstų, pyragų, gal galvoja, kad ir merginoms taip. Gal galvoja, kad jaunas, naivus, tai ir romantikas.

– Edvinas Šeškus pavadino ir greičio mėgėju...

– Mažiau to Šeškaus klausyti reikia. Sakė, kad pralėkiau, o aš normaliai važiavau, jie vilkosi pirma juosta, nuvažiavau ir tiek. Nesu nei didelis greičio mėgėjas, nei labai mašinomis domiuosi.

„Ilgoji pertrauka“: „Lietkabelio“ sudėties dėlionė – diskusijos dėl Bičkauskio ir Oreliko, būtini išsaugoti žaidėjai, išvykimai, permainos priekinėje linijoje ir tinkamai kandidatai papildyti ekipą