Skaudžiausią nesėkmę karjeroje išgyvenęs D.Tarolis: „Neptūno“ pasiūlymas buvo netikėtas
interviu (3)
Donatas Tarolis po šešerių metų pertraukos grįžta rungtyniauti į Lietuvą, kadangi papildė Klaipėdos „Neptūną“.
31 metų 205 cm ūgio puolėjas didžiąją dalį savo legionieriaus karjeros praleido Rumunijoje: pradžioje – Klužo Napokos „U-BT“ klube, o pastaruosius 3 metus – Oradijos CSM ekipoje.
Komanda su lietuviu atsisveikino jautria žinute, o D.Tarolis iki šiol neslepia nuoskaudos apmaudžiai pralaimėtam finalui, kuomet vos taškas lėmė titulo likimą – jį į viršų kėlė Gedimino Oreliko atstovaujama „U-BT“.
Tokia sezono pabaiga lėmė ir tai, kad norėjosi kuo greičiau grįžti namo – lagaminą D.Tarolis krovėsi iškart po rungtynių.
„Sezonas užtruko, nuotaikos irgi nebuvo, nes pabaiga – labai skaudi. Taip į užsienį atostogauti nevykome – pabuvome Birštone ir vėl kibau į darbus“, – sako puolėjas.
5 metai Rumunijoje, dar po pusmetį – Turkijoje ir Juodkalnijoje. Taip atrodė pastarasis D.Tarolio etapas.
„Greitai prabėgo tie 6 metai, nebūčiau pagalvojęs, kad tiek laiko Rumunijoje praleisiu, bet jie praėjo ir didelių nusiskundimų neturiu, nei apie šalį, nei klubus, kuriuose žaidžiau“, – dabar sako jis.
Rumunijos lygoje puolėjas per 25 minutes pelnė 13,9 taško, atkovojo 5,6 kamuolio, atliko 2,5 rezultatyvaus perdavimo ir rinko 17,9 naudingumo balo.
Gyvenimas susiklostė taip, kad pastaruosius metus D.Taroliui teko daugiau laiko praleisti be žmonos, kuri rūpinosi verslu Kaune. Tai tapo dar vienu argumentu, kodėl norėjosi grįžti namo. „Neptūno“ kvietimas jam buvo netikėtas – iki šiol LKL ekipos rimtų pasiūlymų nepateikdavo, bet šie metai – kitokie.
„Agentas sakė: gal ir gali laukti kažko geriau, bet ar tai būtų toks geras pasiūlymas su Europos taure? Nelabai. Kalbėjausi su Petrausku, labai patiko jo mintys, kaip jis dėlioja komandą“, – sako D.Tarolis.
Pokalbis su juo apie legionieriaus etapą, ilgus metus Rumunijoje, sugrįžimą namo ir ambicijas su „Neptūnu“ – Krepsinis.net.
– Finalo lemiamą mačą pralaimėjote vienu tašku. Kiek skaudu taip paleisti titulą? Ar tai skaudžiausia nesėkmė jūsų karjeroje?
– Manau, kad taip, skaudžiausia. Žinome, kad Klužo Napokos komanda stipresnė, biudžetas didesnis, bet pastaruosius 3 metus nebuvome taip arti jų kaip šiemet. Namie turėjome pranašumą ir taip... Paskutinėmis sekundėmis paleidome. Labai labai skaudu. Nusivylėme labai. Liūdna, nes tikrai turėjome šansą laimėti.
– Kaip atrodo vakaras po tokio pralaimėjimo?
– Buvo laidotuvių nuotaikos. Niekas baliavoti nesiruošė. Treneriai padėkojo už sezoną, nors nusivylę buvo ir jie. Asmeniškai buvau labai palūžęs, grįžau namo iškart po mačo ir ėmiau pakuotis daiktus. Nebuvo niekam daugiau nuotaikos. Turbūt tai pirmas kartas, kai taip nutiko ir su komanda nepasisėdėjome. Po kelių dienų buvo atsisveikinimo vakarienė, bet dažniausiai būna iškart po mačo – šis kartas buvo kitoks. Klubui ir visiems buvo skaudu, visi tikėjome, kad galime laimėti, toks tas krepšinis.
– Jūsų ir Klužo Napokos komandos buvo stipriausios lygoje, ar apie titulą kaip tikslą galvojote nuo pat sezono starto?
– Ne tik šiemet, ir pernai su Oradijos klubu buvome nusiteikę laimėti. Nuo sezono pradžios. Visada žinojome, kad „U-BT“ yra stipresnė, su daugiau pinigų, bet nenuleisdavome rankų. Šį sezoną buvome pirmi reguliariajame sezone, apsilošėme tą patį Klužo Napokos klubą, tada pusfinalyje buvo sunku prieš Voluntario klubą su Bagatskiu, laimėjome paskutinėmis sekundėmis lemiamas rungtynes. Po jo užsivedėme dar labiau, sakėme, čia mūsų laikas. Tos motyvacijos ir tikėjimo netrūko. Bet yra, kaip yra.
– Pasibaigus finalui jau žinojote, kad čia jūsų atsisveikinimas su Oradijos klubu?
– Ne, iškart apie tai negalvojau, galvojau apie tai, kad čia – skaudžiausias pralaimėjimas karjeroje. Grįžome namo, laukiau, kaip čia dėliosis ir susidėliojo taip, kad nebegrįšiu į Rumuniją, bent kol kas. Jie norėjo mane išsaugoti, tačiau atsirado geresnis variantas: namai, stipresnė lyga. Buvo netikėtas „Neptūno“ pasiūlymas, bet smagus.
– Galvojote, jog greičiausiai liksite rungtyniauti užsienyje?
– Su agentu šnekėjome, jis sakė, kad yra dėmesio iš Italijos bei Prancūzijos. Maniau, kad reikės vykti kažkur ten. Bet „Neptūnas“ atsirado su geru pasiūlymu. Patiko, ką šnekėjo treneris, kokia jo vizija, sprendimą priimti buvo gana lengva.
– Sakote, kad pasiūlymo nesitikėjote. Dėl praeitų metų patirčių? Kai gerų variantų namie neatsirasdavo?
– Taip, susidomėjimo būdavo, bet pasiūlymų nelabai sulaukdavau arba jie negalėdavo pasiūlyti tokių gerų sąlygų. Dabar net nustebau, kad pasiūlytos buvo geros sąlygos, sprendimas buvo priimtas greitai.
– Kaip suprantu, lengva apsispręsti buvo ir dėl to, kad norėjosi namo.
– Norėjosi, žmona ir namai čia, plius, žaisime Europos taurėje, o ir LKL stipri lyga, noriu čia parodyti save. Nelabai turėjau abejonių. Agentas sakė: gal ir gali laukti kažko geriau, bet ar tai būtų toks geras pasiūlymas su Europos taure? Nelabai. Kalbėjausi su Petrausku, labai patiko jo mintys, kaip jis dėlioja komandą. Bus įdomi nauja patirtis, niekada su Gediminu dirbęs nesu.
– Kiek bendravote su treneriu, jis mato jus „ketvirtoje pozicijoje“?
– Taip. Kartais „penktoje“, kai žaisime mažesniu penketu ar reikės praplėsti aikštę.
– Kaip manote, kaip dalinsitės aikštę su Zane‘u Watermanu?
– Bandysime tilpti, kovosime dėl vietos (Juokiasi).
– Kuomet pastarąjį sykį žaidėte LKL, nebuvote svarbi „Lietkabelio“ dalis, dabar, veikiausiai, lūkesčiai pačiam sau yra kardinaliai kiti.
– Visada norisi būti kuo naudingesniu komandai, kad ir kur bežaistumei. Visur bandau atiduoti viską, kad būčiau kuo svarbesnis. Bet svarbiausia, kad sektųsi ekipai, dėl to atiduosiu viską, nesu savanaudis.
– Kiek suveikė ir Europos taurės korta, nepaisant to, kad turnyras kitą sezoną bus gerokai pasilpnėjęs nei pastaraisiais metais?
– Žinoma, tai papildoma motyvacija tiek man, tiek visai komandai. Dar vienas Lietuvos klubas atstovaus šalį tarptautiniame turnyre. Kiekvienas žaidėjas norės labiau parodyti save ir komandą. Motyvacijos tikrai niekam netrūks. Klubas turi ambicijų, bus konkurencingas ir varžysis tiek Europos taurėje, tiek LKL. Bandysime bent patekti į geriausių ketvertą, toks turi būti mūsų tikslas.
– Ko labiausiai pasiilgote iš lietuviško krepšinio?
– Stiprios lygos. Pernai matėme, kad pradžioje sezono nelabai kas ko tikėjosi iš Jonavos, bet jie įrodė, kad gali žaisti, gerai žaidė visą sezoną. Nenuspėjamumas, prieš kiekvieną komandą reikia žaisti pilnai susikaupus. Rumunijoje lygis kyla, bet yra komandų, prieš kurias ateisi ir net nežaisdamas gerai laimėsi 20–30 taškų. LKL to nebus. Lietuviškų teisėjų taip pat pasiilgau (Šypsosi).
– Kažkada minėjote, kad Rumunijoje yra du geri klubai – būtent juose pats ir žaidėte, „U-BT“ ir CSM. Ar kiti klubai pasitempė, ar šie du toliau išsiskiria iš konteksto?
– Yra Voluntario klubas, kuris laimėjo Šiaurės Europos lygą. Jie kiekvieną sezoną renka solidžią komandą. O tarp kitų ekipų vis atsiranda kažkas, kam duodami didesni pinigai, jos pasikelia, o tada pinigų nebeduoda ir jos krenta. Kaip buvo su Bukarešto „Rapid“, kuri tada turėjo Kariniauską. Jie pakėlė biudžetą, turėjo gerą biudžetą, o po to kirpo finansus beveik perpus. Potencialo Rumunijos lygoje yra, komandos rašosi gerus žaidėjus, tik viskas labai priklauso nuo komandų stabilumo. Didžiausia problema ten su vietiniais, kurių lygis mažina ir lygos lygį.
– Kiek svarbu jums buvo šalia savęs turėti lietuvį – Paulių Petrilevičių? Kartais žaidėjai akcentuoja tautiečių svarbą klube, bet ar tai nėra pervertinta?
– Labai, pirmąsyk taip nutiko per mano 6 metus užsienyje. Buvo smagu. Net kai buvo liūdnesni laikai, visada turėjau su kuo išsikalbėti. Tai buvo didelis privalumas, palaikydavome vienas kitą. Žinau, kad ir man, ir jam buvo labai skaudu dėl šio sezono. Tautiečių svarba tikrai nėra pervertinta, tai tikrai turi reikšmę. Net rungtynių metu, matant, kad kažkuriam nesiseka, palaikome, paskatiname viskas kitą, pasakome, kad susiimame, žaidžiame toliau. Taip, gali ir su kitais pasikalbėti, bet vis tiek nebus tas pats kaip su savu lietuvių kalba.
Ypač šiemet tai pasijautė, kadangi žmona būdavo Lietuvoje, prižiūrėjo mūsų verslą – šuniukų prekių parduotuvę, atvykdavo į Rumuniją tik kartais. Sėsdavo į automobilį ir su šuniukais 12 valandų vykdavo pas mane, kad pabūtų kelias savaites. Paulius taip pat buvo vienas, tad abu padėdavome vienas kitam, kai buvo sunkiau.
– Iš pastarųjų metų patirties akivaizdu, kad buvimas be žmonos jus dar labiau motyvavo grįžti namo.
– Kažkaip prisitaikėme, galima gyventi ir taip, nes kas mėnesį ar du susimatydavome, bet Lietuvoje būti šalia tikrai buvo vienas iš pliusų.
– Koks iš Donato Tarolio yra verslininkas?
– Kol kas gal nekoks (Juokiasi). Bet žmona superinė, tikrai geresnė verslininkė už mane.
– Rumunijoje praleidote didesnę dalį savo profesionalios karjeros, ar jautėtės ten vertinamas žaidėjas?
– Tikrai jaučiausi. Kai rašiau atsisveikinimą, buvo labai liūdna, visi sirgaliai irgi buvo liūdni, nes buvome prisirišę vieni prie kitų. Apie sirgalius galiu atsiliepti tik gerai, net tokie maži poelgiai: pasibaigus rungtynėms būdavo, kad užtrunki, nes prasitampai, nusiprausi, pasikalbi su treneriais, išeini iš salės po geros valandos, o jie vis dar laukdavo, atnešdavo dovanų – viena sirgalė savo darže augindavo braškes, atnešdavo šviežių, vaikai atnešdavo piešinių, pliušinių žaislų mano šuniukams.
– Kai galite palyginti, kaip manote, kur lietuviui žaisti lengviau: užsienyje, kuomet iš tavęs tikisi kaip iš legionieriaus, bet kita vertus, bent gali nematyti vietinės spaudos, ar namie, kur krepšinis – numeris vienas, dėmesio daug, lūkesčiai taip pat nėra maži?
– Žaidžiant užsienyje, kaip aš Rumunijoje, visad buvau vienas pagrindinių žaidėjų, iš kurio tikėjosi rezultato, bet tą rezultatą aš ir dariau. Kai tai darai, to spaudimo gauni ne tiek daug. Jei būčiau ten žaidęs blogai, gal būtų buvęs ir spaudimas kitas, ir sirgalių palaikymas kitas. Kuomet žaidžiau Lietuvoje, niekada nebuvau pagrindinis žaidėjas, nežaidžiau po 30 minučių, tad irgi spaudimo negaudavau. Kaip bus šiemet, pažiūrėsime, kol kas negaliu pasakyti. Manau, priklausys, kaip atrodysiu aikštelėje. Suprantu, kad ir lūkesčiai man yra kitokie nei tada Panevėžyje. Bet juos didžiausius keliu pats sau, nes žinau, kaip galiu žaisti. Taip, esu ne jauniklis, atvykstu su gera patirtimi ir stengiuosi parodyti, ko ta patirtis mane išmoko.
– Norėtųsi užsibūti LKL ar toli į priekį negalvojate?
– Toli nežiūriu, koncentruojuosi į šį sezoną, kad kuo geriau pasirodyčiau tiek aš, tiek komanda. Svarbiausia, kad sėkmingas sezonas būtų komandai.
– Kuo jaučiatės labiausiai pasikeitęs per tuos metus, kuriuos jūsų Lietuvos sirgaliai nematė?
– Patirtimi, charakteriu, o mano stilius daugmaž nepasikeitė. Esu ir visada buvau kovotojas, kuris kovos dėl kamuolių, bėgs į greitą puolimą, veršis ir būdamas laisvas mes. Geriau skaitau žaidimą ir įgavau daugiau pasitikėjimo po tų metų užsienyje.
Norėdami komentuoti prisijunkite.