Rinktinės veidas: ryškiausios problemos ir visiška priklausomybė nuo Ą.Tubelio
(1)
Lietuvos rinktinė tęsia pasirengimą dviems itin svarbioms rungtynėms pasaulio čempionato atrankoje. Rugpjūčio 28 dieną lietuviai išvykoje susitinka su Turkija, o praėjus dar trims dienoms jau Vilniuje žais prieš Bosnijos ir Hercegovinos krepšininkus.
Apie Lietuvos rinktinės nuostolius ir visą aplinkinį triukšmą bei atsisakymus jau prikalbėta išties daug, tačiau norisi įdėmiau pažvelgti būtent į galimą šios komandos veidą ir kas lemia strigimą kontrolinėse rungtynėse.
Ar tikrai, kaip teigė Rimas Kurtinaitis, judame tinkama linkme, o kontrolinių rungtynių nereikėtų sureikšminti?
Koks kontrolinių rungtynių tikslas?
Visa situacija su pasirengimu pasaulio čempionato atrankos rungtynėms kelia išties nemažai klausimų. Viskas, išskyrus pralaimėjimą ir patį vaizdą aikštėje, yra gerai su kontroliniu maču prieš Estiją. Vidutinio lygio varžovas atvyko pas mus žaisti prieš ką tik fizinį pasirengimą baigusią mūsų nacionalinę komandą.
Net ir pralaimėjimas tokioje situacijoje nėra kažkas tragiško ir išties galima kalbėti apie krūvą pramestų baudų ir tikėjimą, kad viskas dar gali stoti į savo vėžes. Tiesa, ties čia turbūt ir baigiasi tai, kas atrodė logiškai ir nekėlė jokių klausimų iš planavimo pusės.
Šeštadienį prieš Arizonos „Wildcats“ turėjo žaisti pagrindinė Lietuvos rinktinė. Bent jau taip buvo skelbiama nuo pat pradžių. Spaudos konferencijos metu R.Kurtinaitis pripažino, kad planas vis tik buvo kitas ir pagal pirminę idėją Alytuje į aikštę planavo leisti rezervinės komandos žaidėjus.
Apie tai, kad Alytuje vis tik žais ne pagrindinė Lietuvos rinktinė, informacija portale Krepsinis.net pasirodė dar kelios dienos prieš rungtynes. Galiausiai tai, ką išvydome Alytuje, sunku apibrėžti, kaip kažkurią iš šių dviejų komandų.
Akivaizdu, kad tai buvo bandymas laviruoti. Ar tikrai daug naudos iš to, kad keli pagrindiniai rinktinės žaidėjai rungtyniauja viename penkete su krepšininkais, kurių tikrai nebus galutinėje sudėtyje? Koks tokio susižaidimo tikslas, kai iki rungtynių su Turkija lieka mažiau nei savaitė?
Galima tik pridėti, kad keturi prie pagrindinės komandos prisijungę rezervo žaidėjai apie savo dalyvavimą rungtynėse sužinojo tik prieš dieną ir net neturėjo bendrų treniruočių.
Sekmadienį Lietuvos rinktinės laukia paskutinysis testas – susitikimas su Mičigano „Wolverines“ krepšininkais. Į šias rungtynes Augustas Marčiulionis ateis sužaidęs 30 minučių šeštadienį, Laurynas Beliauskas ir Kristupas Žemaitis – po 22.
Nemaža dalis rinktinės žaidėjų per 4 dienas bus sužaidę po 3 mačus ir tokios situacijos pasirengime niekuomet nėra buvę. Dar pridėkime ir tai, kad apskritai kyla daug klausimų, ar JAV universitetų komandos, kurios vasarą yra visiškai naujai surinktos, yra tinkamiausias varžovas rengiantis kovoms su Bosnija ir Hercegovina bei Turkija.
Taip, galima teigti, kad tai yra smulkmena, bet Lietuvos rinktinė ir tuo pačiu Lietuvos krepšinis yra tokioje situacijoje, kur kiekviena smulkmena gali būti lemtinga ir norėtųsi, kad į tokias svarbias rungtynes būtų einama padarius viską, kas įmanoma.
Gynėjų pasirinkimas ir kodėl svarbus D.Stenionis?
Vienas didelis rezervinės rinktinės privalumas buvo tas, kad būtent ji leido įdėmiau pažvelgti į Dominyką Stenionį. Šansu, kuris jam buvo suteiktas, gynėjas pasinaudojo ir dabar galime praktiškai neabejoti – jis bus pagrindinėje rinktinėje.
Užsisvajoti per daug nereikia ir tikėtis, kad D.Stenionis trauks lietuvius Turkijoje būtų švelniai tariant šiek tiek per drąsu. Vis tik mače su Estija jis buvo aštriausias mūsų rinktinės perimetro žaidėjas. Jis vienintelis neskubėjo atsikratyti kamuolio, aštrino žaidimą ir pasižymėjo gera kūryba. Nepaisant to, aiškūs ir D.Stenionio trūkumai. Jam sunku užsibaigti įsiveržus giliai į baudos aikštelę ir žaidžiant su stiprius aukštaūgius turinčiomis vyrų rinktinėmis tai padaryti bus dar sunkiau. Gynyboje jis taip pat turi taikinį ant nugaros ir K.Kullamae jį tikrai gana sėkmingai atakavo, o mačo pabaigoje jau buvo taikomi keitimai gynyba–puolimas. Ar gali Lietuvos rinktinės treneriai paslėpti D.Stenionį prie savojo krepšio gera komandine gynyba? Tuo kol kas abejočiau.
Rungtynėse su Arizonos komanda jau išvydome savo individualiu žaidimu pasitikintį A.Marčiulionį. Vis tik jo užsibaigimas iš dviejų taškų zonos buvo prastas (3/11 dvit.), bet būtent čia ir atrodo rezervas, kurį dar gali turėti Lietuvos rinktinė. Svarbu, kad šis gynėjas yra naudingas prie savojo krepšio ir „1 prieš 1“ gali pristabdyti varžovų perimetro lyderius. Turime tikėti A.Marčiulioniu, nes kito kelio tiesiog nėra.
Kitų perimetro žaidėjų pasirodymas nebuvo kažkuo išskirtinis. Laurynas Beliauskas atrodo, kaip žaidėjas, kuris gali bandyti gelbėti stringančias atakas perimetre. Tai turbūt vienintelis šios rinktinės perimetro žaidėjas, kuris pats gali sau susikurti progas ir bandyti jas išnaudoti. Todėl jis atrodo kaip tinkamiausias pasirinkimas daugiausiai žaisti „antru numeriu“.
Taip pat šioje greičiausiai nemažai matysime ir Matą Jogėlą, kuris bent jau gali pasiūlyti dydį , o jo prieš abi varžoves pasaulio čempionato atrankoje tikrai reikės. Norėtųsi matyti M.Jogėlą daugiau žaidžiantį viename penkete su D.Stenioniu, kuris gali kurti progas perimetre metimams iš statinės padėties. Tai galėtų atrišti rankas šiam tikrai gerai sezono pabaigoje Italijoje atrodžiusiam lietuviui.
Visų kitų žaidėjų pasirinkimas šiuo metu atrodo kaip antraeilis, o gal ir trečiaeilis dalykas. Rinktinei reikės sužaisti du mačus, o ne čempionatą, tad užsiciklinti ties galutinio dvyliktuko paieškomis atrodo šiek tiek bergždžias reikalas.
Priekinė linija ir kiek mums reikės Ą.Tubelio?
Lietuvos rinktinė yra visiškai priklausoma nuo Ą.Tubelio. Tai parodė ne tik rungtynės su Estija, bet ir mačas su „Wildcats“, kur itin trūko efektyvių opcijų puolime.
Pagrindinė gynėjų užduotis yra į tinkamas padėtis įvesti kamuolį Ą.Tubeliui. Tai Lietuvos rinktinė be didesnių ceremonijų darė viso mačo metu prieš estus ir tai buvo gana efektyvu.
Vis tik estų priekinė linija fiziškumu nepasižymi ir ten kažką pasiūlyti galėjo tik Maikas Kotsaras. Sunku įsivaizduoti, kad Ą.Tubelis taip stipriai dominuotų baudos aikštelėje prieš turkus ir bosnius. Pataikymas iš toli būtų gryno oro gūsis – Ą.Tubelis pasaulio čempionato atrankoje kol kas yra prametęs visus 6 tritaškius.
Kitas klausimas, kiek Ą.Tubelis bus naudojamas centru, o kiek „ketvirtu numeriu“. Nei su vienu kitu aukštaūgiu Lietuvos rinktinė negali naudoti susikeitimo gynybos, tad Ą.Tubelis bent jau mačo pabaigą turės žaisti vidurio puolėjo pozicijoje ir tikėkimės – keisis ginamaisiais.
Aišku, dar iki ketvirto kėlinio aukštaūgio minutės bus labai gausios, tad lieka viltis, kad mokslininkų paskaičiavimai yra tikslūs ir,kad Ąžuolas tai sugebės atlaikyti, o kojose jam užteks energijos.
Atrodo, kad Donatas Motiejūnas yra toli nuo geros sportinės formos ir tai ryškiausiai atsispindi gynyboje. Tiek jis, tiek M.Blaževičius gynyboje dažniausiai naudojami „flat“ sistemoje ir vis tik panašu, kad būtent M.Blaževičiaus vaidmuo bus gerokai didesnis šioje rinktinėje.
Sunkioje krašto pozicijoje turime galinčius žaisti Mindaugą Kačiną, Regimantą Miniotą ir Osvaldą Olisevičių. Nors pastarasis yra 200 cm ūgio ir nėra pats fiziškiausias žaidėjas, tačiau jo gebėjimas pataikyti iš toli turėtų būti svarbiausias rodiklis, užtikrinantis jam minutes. Juolab, kad puolėjas jau yra įrodęs, jog rinktinių lygyje gali būti naudingas ir yra sukaupęs tokių rungtynių patirties.
Didelis krūvis tikrai teks ir Gyčiui Radzevičiui. Jo padėtis šiek tiek primena Ą.Tubelio, kadangi į Vilnių grįžtantis puolėjas turės dengti dvi pozicijas. Jo reiks žaidžiančio tiek „trečiu“, tiek „ketvirtu“ numeriu. Svarbu, kad G.Radzevičius gautų kamuolį savo padėtyse, o neturėtų improvizuoti su kamuoliu. Tai nėra jo žaidimas ir taip šis puolėjas naudos neatneš.
Ryškiausios problemos ir kur šios rinktinės lubos?
Alytuje po rungtynių R.Kurtinaitis pabrėžė, kad ryškiausios problemos yra asmeninė gynyba ir kova dėl atšokusių kamuolių.
Pastaroji problema atrodo netgi šiek tiek netikra, kadangi Lietuva net ir su šia sudėtimi dydžio gali pasiūlyti. Neatsikovotų kamuolių prieš Arizonos komandą apskritai nereikėtų vertinti, kadangi žaidėme be M.Blaževičiaus ir Ą.Tubelio, kurie kartu sudėjus aikštėje praleis bent 50 minučių.
Prieš estus patys lietuviai susikūrė 19 antrųjų šansų, kai mūsų varžovai – 11. Lietuvos rinktinė čia turėjo pranašumą, o tai, kad estai atsikovojo kelis svarbius kamuolius mačo pabaigoje neatrodo, kaip sisteminė problema.
Kur kas daugiau galvos skausmo kelia būtent gynyba. Ivanas Kharčenkovas nebuvo net pristabdytas, o ir pridėjus rungtynėms neregistruotus žaidėjus, nelabai atsirastų žmonių, kurie galėtų stabdyti šį žaidėją „1 prieš 1“.
Nesustabdėme ir estų lyderių. K.Kullamae erdves susikurdavo po vienos užtvaros, o Henri Drellas lengvai ėjo į savo stiprią ranką. Būtent čia atrodo pagrindinės bėdos ir tai nėra tik asmeninė žaidėjų gynyba – komandinėje gynyboje Lietuva taip pat kol kas švelniai tariant nespindi.
Po šių dviejų antausių kontrolinėse rungtynėse yra labai lengva nurašyti mūsų rinktinės galimybes pasaulio čempionato atrankoje.
Jeigu taip žaistume ir tokių bėdų turėtume prieš kažkurį čempionatą – sutikčiau, kad šansų nėra. Vis tik „langai“ yra labai specifinis krepšinio produktas.
Dvejas rungtynes Lietuvos rinktinė gali atlaikyti su dvi pozicijas maksimaliai dengiančiais Ą.Tubeliu ir G.Radzevičiumi, su D.Stenionio ir A.Marčiulionio žaidimu perimetre bei centro pozicijoje besikeičiančiais M.Blaževičiumi ir D.Motiejūnu.
Užduotis atrodo maksimaliai sunki, tačiau kito kelio turbūt nėra. Vėlgi, kaip rašyta anksčiau, šiame „lange“ pergalė bent jau prieš bosnius išlaikytų galimybes kabintis toliau. Turbūt reikia pripažinti, kad realus tikslas yra kažkokiu būdu išvargti pergalę bent jau prieš Bosnija ir Hercegoviną, o kažkokiu būdu įveikus ir turkus jau būtų galima kalbėti apie didelę ir malonią staigmeną.
Iki kito „lango“ laiko yra nemažai. Galbūt per jį įvyks bent kažkokie pokyčiai ir sugebėsime išrikiuoti konkurencingesnę komandą „popieriuje“.
Norėdami komentuoti prisijunkite.