„Neptūnas“ – LKL čempionas? Palaukite, ateis ir tokia šventė į Klaipėdos kiemą

Vieną dieną Klaipėdos „Neptūno“ komanda tyliai džiaugėsi iškovota LKL vicečempionų taure, kol visas dėmesys krypo į čempioniškus cigarus traukusį Kauno „Žalgirį“. Kitą dieną uostamiesčio meras įteikė klubui simbolinius aukso medalius sakydamas, kad „Neptūno“ iškovotas sidabras prilygsta auksui. Bet tikrai ateis diena, kai ši komanda galės džiaugtis ne simboliniu, o tikru auksu.

Ilgus metus visi galėjo dar prieš atidarymo rungtynių startą pasakyti, kokių komandų akistatą bus galima pamatyti LKL finale. Net penkiolika metų iš eilės ta saldžiąją finalo porele buvo „Žalgiris“ ir Vilniaus „Lietuvos rytas“. Viena vertus, šių komandų kovos buvo principinės ir dėl to traukdavo daug dėmesio. Bet kita vertus, tie tradiciniai finalai tapo nuobodūs ir įprasti kaip rytinė kava prieš darbo dieną – nieko naujo, jokių siurprizų, skiriasi nebent cukraus šaukštelių kiekis.

Bet tada tarp „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ porelės įsiterpti užsimojo „Neptūnas“. Jei 2013–2014 metų sezone toks siurprizas buvo priskirtas palankiai susiklosčiusioms aplinkybėms, kai Kauno ir sostinės klubai susitiko pusfinalyje, tai dabar reikėtų neturėti gėdos tai vadinti tiesiog sėkme.

Žiūrint į tai, ką per pastaruosius trejus metus nuveikė ši komanda, visa tai galima pavadinti tendencingais rezultatais. Žaidimas Eurolygoje ir tikrai gėdos nepadaręs debiutas ten, labai geras pastarasis sezonas Europos taurėje, antrą kartą iškovotas LKL sidabras – visa tai yra ne atsitiktinumas, o Osvaldo Kurausko sėkmingo darbo vaisiai. Puikiai savo darbą atlikusiai „Neptūno“ vadovybei pavyko suburti komandą, kuri atrodo kaip komanda iš didžiosios raidės, nepaisant to reikšmingo fakto, kad prabangos įsigyti įspūdingus pirkinius klubas neturi.

Būtent tokio įdomaus, ambicijų turinčio, kovingo ir akiai patrauklaus klubo Lietuvos krepšinyje labai trūko, kuomet aiškiai dominuojančias pozicijas užėmė dvi ekipos, o viena iš jų jau ne vienerius metus buvo be nugalėtojų mentaliteto ir įpratusi iš aikštės lėtai išslinkti nuleidus nosis. Kad „Neptūno“ komanda tapo įdomia krepšinio mėgėjams, rodo ir akivaizdus faktas, jog šio klubo rungtynės sulaukia daugiausiai lankytojų Lietuvoje.

Dainius Adomaitis po pragariškai įtemptos pusfinalio serijos vos gaudė kvapą ir prieš eidamas pas auklėtinius juokais sakė: „Gal man jau reikia mesti šitą darbą?“ Antri metai iš eilės – antra staigmena LKL pirmenybėse. Ir antras iš eilės geriausio metų trenerio apdovanojimas. Ne, treneri, darbo mesti nereikia – jis tik įpusėjo.

Galbūt pernai, kai kovoje dėl LKL bronzos Utenos „Juventus“ nugalėjo „Neptūną“, galėjo kilti klausimas, ar D.Adomaičio kariauna labiau laimėjo, ar Kazio Maksvyčio auklėtiniai labiau pralaimėjo. Tačiau pastarasis sezonas vėlgi rodo, kad „Neptūno“ žingsnis pasikvieti medalius iš jų pačių rankų atėmusį trenerį buvo visiškai teisingas. O.Kurauskas yra minėjęs, kad jį labiausiai sužavėjo tai, kaip D.Adomaičio vadovaujamos komandos kaunasi dėl jo. Būtent tai lėmė šio trenerio atvykimą į Klaipėdą. Ir šis „Neptūno“ vadovų žingsnis rodo tai, kaip objektyviai yra įvertinama situacija. Tokiam išsišokti tiek Lietuvoje, tiek Europoje norinčiam klubui kaip „Neptūnas“ tai yra labai svarbi sudedamoji dalis, kai klubas pastarąjį sezoną turėjo tiek pinigų, kiek kai kurios Europos ekipos galėdavo drąsiai sumokėti vos vienam žaidėjui.

Nors šiais metais LKL finalo serijoje „Neptūnas“ daug intrigos ir nesukūrė, buvo naivoka to tikėtis, kai ši ekipa tiek jėgų atidavė pusfinaliui ir likusių „baterijų“ padala balansavo ant nulio ribos. Bet ši komanda ir didelį darbą pagal turimas galimybes darantys jos vadovai sparčiai juda labai teisingu keliu, ką rodo tendencingi rezultatai.

Galima tikėtis, kad „Neptūno“ pasiekimai padės klubo vadovams pritraukti daugiau rėmėjų ir sulaukti solidesnės savivaldybės paramos. Kas leistų „Neptūnui“ tapti dar labiau konkurencingu ir grėsmingu, o tada tebus laiko klausimas, kada ši komanda nebe iš šono pavyzdžiai stebės, o jau pati trauks čempioniško cigaro dūmą.