Komišką karjeros finišo skelbimą pasakojęs S.Kuzminskas atskleidė – svarsto darbą vyrų krepšinyje

Krepsinis.net tęsia rubriką, kurioje kalbama apie krepšininkų karjeros pabaigą, integraciją į naują gyvenimo etapą ir pasiruošimą jam.

Šįkart – pokalbis su Sauliumi Kuzminsku.

Savo krepšininko kelią jis užbaigė prieš daugiau nei dešimtmetį, būdamas 33-ejų. Saulius neslepia, kad būtų norėjęs žaisti ilgiau ir pasiekti daugiau, bet tam koją kišo du dalykai – sveikata ir charakteris.

„Jei būtų leidusi sveikata, būčiau norėjęs žaisti ilgiau. Kai matau brolį, kuris man visada buvo jaunėlis, jau matau, kiek ir jam metų. Kažkada vis tiek ateis diena, kai ir jis nebežais. Sakau jam: nuspręsk, kaip nori, bet žaisk ir žinok, kad jei pasiryši baigti, sugrįžti beveik neįmanoma. Kad nesigailėtumei to sprendimo. Tik yra tokių, kurie žaidžia tol, kol juos vos ne išneša, tokiu atveju gal geriau yra baigti aukštumoje. Jei tik gali“, – sako Saulius.

Po karjeros jis nesusidūrė su egzistencine krize, nes iškart turėjo veiklos. Pradėjo nuo treniravimo brolio vardo krepšinio stovyklose, tada ėmėsi vadybinio darbo Molėtų klube, vėliau dirbo su Vilniaus „Ryto“ sistemos jaunimu, o pastaruoju metu yra atsakingas už merginų krepšinio atrankos programą Lietuvoje.

„Aš iki šios dienos kartais negaliu pasakyti: ar labiau noriu būti treneriu, ar sporto vadybininku. Bet tikrai žinau, jog noriu būti krepšinyje“, – sako S.Kuzminskas.

Beje, jis atskleidė, kad ant stalo turi pasiūlymą grįžti į treniravimą ir dirbti vyrų krepšinyje.

– Atsukus laiką atgal, karjerą baigėte prieš 11 metų, tuo metu jums buvo 33-eji. Gal prisimenate, kiek sunku buvo priimti šį sprendimą?

– Man jis nebuvo sudėtingas tiek, kiek kitiems, nes aš baigiau dėl sveikatos problemų. Kas man palengvino situaciją, kad šalia turėjau brolį, kartu organizuodavome jo vardo stovyklas. Nenutolau nuo krepšinio ir, plius, iškart gavau pasiūlymą iš Molėtų „Ežerūno“ padėti su vadyba. Dėl to man nebuvo didelės duobės ir tuštumos, kas būna daugumai.

– Ar traumos šį sprendimą brandino lašas po lašo, ar vis tik kažkuri viena tapo lemtinga?

– Paskutinius metus man pradėjo plyšinėti raumenys, kur taip neturėtų būti. Nuo menkiausio smūgio man plyšdavo raumuo. Tada supratau, kad sveikata yra svarbesnė. Galvojau, kad galėčiau žaisti, bet sveikata man nebeleidžia to daryti maksimaliai gerai, kaip galėčiau.

Kitas įdomus dalykas, kad Jonas Vainauskas mane kaip tik pasikvietė pakalbėti ir užsiminė: Sauliau, vis tiek traumos, gal gali pasakyti, kad baigsi karjerą? Nežinau, kas man šovė į galvą, sakau: taip, nebežaisiu. Tikrai taip buvo (Juokiasi). Atsisėdau į mašiną ir galvoju: ką aš pasakiau? Kad aš karjerą baigiu? Tada skambinu tėvams, broliui, sakau, kad viskas. Jie atsako, kad sprendimas teisingas, gal kiek skubotas. Gal, nes pirmas Jonas apie tai sužinojo (Juokiasi). Nebuvau kažkoks įspūdingas krepšininkas, kad būtų visiems labai įdomu, bet paskelbė, tai paskelbė.

– Ar daug esate mąstęs, kas, jei traumos nebūtų gadinusios jūsų karjeros?

– Aš daug ką galvoju, pamąstau, kas būtų, jei tuo metu mąstyčiau ir turėčiau tokį charakterį kaip dabar. Visi Lietuvoje sakydavo, kad aš talentingas, bet mano labai minkštas charakteris. Tikrai taip buvo, kai buvau paauglys – už brolį tuo metu atrodžiau daug perspektyvesnis. Tiesiog kas man neleido pasiekti daugiau: pirmoje vietoje – charakteris, kuris buvo per minkštas, o antroje – traumos. Aišku, gal kažkur galėjau įdėti ir daugiau darbo, tačiau tie dalykai eina aukščiau. Jei man kas būtų tai davęs, manau, karjera būtų galėjusi pakrypti kitaip. Bet yra, kaip yra. Džiaugiuosi, teko pažaisti Eurolygoje, LKL, jaunimo rinktinėse, teko sužaisti rungtynes ir su vyrų rinktine 2003 m.

Daug kas galvoja, kad Mindaugo charakteris yra minkštas. Čia absoliutus mitas (Juokiasi). Aš jį pažįstu, žinau, taip, jis labai geras žmogus, jis geriausias brolis ir draugas, bet jo charakteris nėra minkštas. Jo tik įvaizdis toks, nežinau, gal tai lemia bendravimo ir išvaizdos bruožai. Šiaip jis žiauriai užsispyręs. Mane irgi kažkada vadindavo baby face, bet aš toks ir buvau, kaip atrodžiau – taip elgiausi. Nebijau pasakyti, kad man trūko charakterio, nors galėčiau sakyti, kad kaltos traumos, treneriai. Ne. Aš viską turėjau, treneriai viską davė. Visi patys statome ateitį ir karjerą, nieko kaltinti negaliu. Jei būčiau turėjęs tvirtesnį charakterį, manau, būčiau galėjęs žaisti rinktinėje ir ne vieną sezoną Eurolygoje.

– Sakote, kad viskas su veiklomis dėliojosi natūraliai. Ar buvo koks nors pasimetimo etapas, kuomet pagalvotumėte: kur yra mano kelias, ką veiksiu toliau?

– Jei atvirai, man vis atsirasdavo pasiūlymų ir tos veiklos vis užsipildydavo. Nežinau, kodėl, bet atrodo, vieną darbą baigi, atsiranda kitas. Dirbau su „Ryto“ jaunimu, dirbu su merginų sistema. Kažkaip viskas natūraliai. Aišku, yra toks dalykas kaip tęstinumas ir kryptingumas, kur norėtumei save matyti. Aš iki šios dienos kartais negaliu pasakyti: ar labiau noriu būti treneriu, ar sporto vadybininku. Bet tikrai žinau, jog noriu būti krepšinyje. Šiai dienai džiaugiuosi tuo, ką darau.

– Kalbant apie tą minkštą charakterį, kaip jums sekėsi adaptuotis prie vadybininko vaidmens „Ežerūne“? Nes šioje pozicijoje dažnai reikia ir tvirtesnio žodžio, ir gebėjimo atstovėti save.

– Čia jau buvo mano karjeros pabaiga, perkopiau 30 metų ir mano charakteris kažkiek susiformavo, išmokau pasakyti „ne“, ko negalėjau iki tol. Tai man padėjo tiek bendrauti su rėmėjais, tiek žaidėjais. Kartais tekdavo ir juos atleisti – tai nėra pats maloniausias pokalbis, bet tekdavo tai daryti ir tai užgrūdino. Nuo to mano charakteris pradėjo keistis į tokį, kokio neturėjau žaisdamas.

– Keletą metų praleidote „Ryto“ sistemoje. Kaip jums ėjosi etapas treniruojant jaunimą ir kiek mėgavotės procesu?

– Man labai patiko. Viskas prasidėjo nuo Mindaugo vardo stovyklų vasaromis Palangoje ir Druskininkuose. Jau tada pamačiau, kad man patinka vesti treniruotes, užimti ir sudominti vaikus. O vėliau, atėjus dirbti į „Ryto“ sistemą, viskas buvo labai profesionalu ir labai įdomu. Aišku, man reikėjo įgyti jaunų žaidėjų pasitikėjimą, nes jie manęs gal net nebuvo matę žaidžiančio. Aš sportuodavau su jais, žaisdavau 1x1. Pirmus porą metų nė vienas mūsų aukštaūgis manęs neaplošė (Juokiasi). Nebuvau kažkoks super žaidėjas, bet jiems norėjosi parodyti, kad nors treneris jau baigė karjerą, jis dar gali kažką parodyti ir gal tai, ką sako, yra tiesa (Juokiasi).

Be abejo, ne visi treneriai yra žaidę, ne visi gali autoritetą parodyti šiais būdais, bet mano situacijoje taip buvo. Tai labai padėdavo. Būdavo, kad atsistodavau gynyboje, prieš mane visi žaisdavo, treniruotėje labiausiai pavargdavau pats. Iki šiol palaikau gerą ryšį su tais žaidėjais, turėjau labai gerą laiką ir patirtį. Man patiko.

Ar norėčiau tai tęsti visą gyvenimą? Nežinau. Iki šiol nežinau, ar norėčiau labiau būti treneriu, ar sporto vadybininku, man labai sunku apsispręsti. Dėl to mano zodiakas dvyniai.

– Galbūt yra pasitaikiusi galimybė dirbti LKL klube ar kažkur kitur persikelti į vyrų krepšinį?

– Dabar yra (Juokiasi). Domina, vis gyvenimas pasiūlo kažką naujo. Galvoju, kad nežinau, už ką mane taip vertina, bet labai malonu. Aš iš tų žmonių, kuriems nepatinka, kai giria, aš labai blogai jaučiuosi. Bet tokiu atveju gal kažką krepšinyje darai gerai. Kol tavimi domisi, tai yra didelis įvertinimas.

– Šiais laikais yra dar daugiau nišų, kur dirbti galima baigus krepšininko karjerą: pradedant podkastais, baigiant komentavimu. Tokios galimybės niekada netraukė dėmesio?

– Esu buvęs keliose LKL studijose, kur dalinausi mintimis rungtynių metu ir po jų. Šiek tiek įdomu, bet mūsų šeimoje yra kitas atstovas, kuris ir geresnis influenseris, ir šnekorius. Jis žinomas ir manau, kad jam tai tiktų labai. Nežinau, kiek norės, bet tikrai galės tai daryti (Juokiasi).

Kitas dalykas, nesvarbu, kiek turi žinių, ne visi gali būti treneriais ir podkasteriais. Ką matau, vieni buvę krepšininkai kosmiškai gerai perteikia savo žinias ir įžvalgas, o kitiems tai nesiseka. Čia irgi reikia gabumo. Tas pats su treniravimu. Gali būti labai daug pasiekęs kaip žaidėjas, bet neturėti iškalbos ir charizmos, kuri labai svarbi. Kartais treneris su mažiau žinių gali įnešti daugiau gerų emocijų nei tas, kuris žino daugiau, tačiau neturi charizmos.

– Prieš porą metų ėmėtės darbo mergaičių krepšinyje – tapote atsakingas už šios srities vystymą. Kiek iki tol buvote pažįstamas su merginų krepšiniu ar tai tapo visiškai nauju iššūkiu?

– Man buvo nauja, bet kas man padėjo, tai domėjimasis moterų krepšiniu, nes mūsų mama žaidė daug metų – 10 metų Lietuvos rinktinėje. Aš kaip vaikas buvau užaugęs su moterų krepšiniu, man jis buvo prie dūšios. Taip, yra ir skirtumų, ir panašumų, man įdomu. Daug laiko susipažinti nereikėjo, su mergaitėmis teko važinėti po Baltijos taures, susijungė ir treniravimo, ir vadybinė pusė. Šiai dienai man labai patinka. Nežinau, kiek ilgai tai tęsis, gal teks grįžti į vyrų krepšinį, bet esu patenkintas. Aišku, svarbiausia, kad siekiame pergalių, tai esminis tikslas. Ko Lietuvoje šiai dienai labai reikia ir trūksta. Viskas eina gera linkme.

– Kaip atrodo jūsų rutina sezono metu – tenka važinėti po miestelius ir ieškoti talentų?

– Tenka pavažinėti, būna ir stovyklos, kurias organizuoja pagrinde Tomas Jasevičius. Ten nuvykstu, taip pat dalyvauju moksleivių lygos rungtynėse, pasidalinu informacija ir įžvalgomis, kalbame apie trenerius ir jų darbą. Turiu 130 žaidžiančių mergaičių sąrašą 13–18 metų, stebime jų progresą. Būna, kad treneris paskambina, kad trūksta žaidėjos, skambini į rajono mokyklą, kad pakviestumei vieną ar kitą mergaitę. Daug įdomių dalykų, merginų trūksta, todėl čia darbo apimtis kitokia, dėl to ir kartu žaidžia skirtingo amžiaus merginos, kas pas vaikinus pasitaiko gerokai rečiau.

– Paskutinis dalykas: ką galite patarti žaidėjams, kurie artėja prie karjeros pabaigos? Kam ruoštis ir ką planuoti?

– Kad nebūtų labai skaudu, karjeros pabaigą reiktų planuoti iš anksto, o ne likus keliems metams. Aišku, priklauso ir nuo lygio, kuriame žaidi. Jei žaidi aukščiausiame lygyje ir per karjerą sukaupi didesnį piniginį kapitalą, turi galvoti apie ne tik, kaip juos išleisti, bet ir apie ateitį. Tą mes su broliu darėme nuo maždaug 20 metų. Ateitį planuoti turi karjeros viduryje, kad užsitikrintumei saugumą.

O kas dėl psichologinių dalykų, kas gali ir nori, turėtų ieškoti terpės likti krepšinyje. Aišku, svarbu ir išsilavinimas – treneriu dirbti gali, bet mokslus baigti reikia. Matome, ir mūsų krepšinio žvaigždės kaip JV baigia studijas. Čia nėra vien popierius – čia žinios, saviugda, o su tuo po karjeros ateis ir savirealizacija. Svarbiausia – nesustoti, nes jei uždirbsi didelę pinigų sumą, bet sustosi, nežinau, kaip save realizuosi. Tada atsiranda kitos problemos, priklausomybės, kurios priveda prie nelabai gerų dalykų. Linkiu būti užimtiems ir jei yra noro bei galimybių, likti krepšinyje.