Klibančių kėdžių braškesys (3 dalis)

Panagrinėkime nuo ko gi priklauso kiekvienos kėdės stabilumas bei sėdinčio ant jos saugumas. Vėl nepasakysiu nieko naujo ir nežinomo - visai nepretenduoju būt protingesnis už čia susirinkusius „kašiaus fanatus“. Pagrindas, ant kurio bet kuri kėdė stovi, dažnai net svarbesnis už sėdinčiojo joje sėdėjimo manierą ar net viršsvorį, jei toks yra. Juk, jeigu pagrindas (grindys) papuvęs – sėdėk, ponas, kaip nori, visvien neilgai beišsilaikysi.

Pažiūrėkim ant kokio pagrindo stovi komandų vyr. trenerių krėslai. Išskirčiau tris svarbiausius sluoksnius. Pirmas – komandos šeimininkas. Antras – komandos sudėtis. Ir trečiasis, bet nė kiek ne mažiau svarbus – sirgaliai. Kad būtų smagiau šių sluoksnių įtakos analizę pradėsiu nuo paminėto trečiuoju. Kai komandos sirgaliai yra ne tik patriotai, bet ir šios disciplinos žinovai yra vienaip. Jie su komanda (o komanda tai - ne tik žaidėjai, treneriai, bet ir jos šeimininkai) eis per ugnį ir audrą. Jie leis žmonėms dirbti ir savo pajėgumą ar nepajėgumą įrodyti darbais. Tikiu, kad kažkur taip ir yra. Tačiau, deja, ne Lietuvoj. Pas mus gi kiekvienas, vos nulaikantis alaus bokalą, pamokys ir žaidėjus, ir trenerius, ir šeimininkus. Ir visai nesvarbu, kad prireikus jis pats 1 km distanciją vargiai įveiktų per 15 minučių, nesvarbu, kad net savoje (jei tokią apskritai turi) profesijoje jis yra toli gražu ne geriausias, nesvarbu... Kažkam gali nepatikti vyr. trenerio nosis ar šeimininko kostiumo spalva ir jau galima pradėti drebinti parketą. O vedlių banda visada atras. Ir jais taps tikrai ne subtiliausieji.

Antrasis pagrindo sluoksnis, deja, didelio pasitikėjimo taip pat neįkvepia. Mūsų valstybės realijos, deja, diktuoja taisykles – kas gali būti komandų šeimininkais. Juk retas šeimininkas nukrenta, sakykim, iš Marso. Verslo sąlygos Tėvynėje, ne paslaptis, švelniai tariant – kontroversiškos. Nenuostabu tat, kad ir komandų rėmėjais neretai tampa kontroversiškos asmenybės. Taigi ir antrasis pagrindo, ant kurio turi stovėti trenerio kėdė, sluoksnis yra ganėtinai nestabilus.

Komandos sudėtis. Priklauso ji nuo tų, kurie tą komandą rinko. Gerai jei tai darė koks-ne-koks, bet profesionalas. Tačiau dažniausiai save didžiausių profesionalų laiko tas, kuris moka pinigus. Deja.

Štai kodėl mūsų klubinės komados jau ilgą laiką labai toliau už savo kiemo ribas nueina retai. Savo laiku a.t.a. Šabtajus Kalmanovičius pirmoje eilėje „pasistatė“ kompetentingą trenerį, kurio nelaikė futbolo kamuolio vietoje. Įsiklausydamas į jo nuomonę ir, nepaisydamas pergalių-pralaimėjimų, jį palaikydamas. Jonas Kazlauskas, jausdamas šeimininko pasitikėjimą, atsimokėjo tuo pačiu. Mažiausiai du pagrindo sluoksniai buvo tvirti ir to užteko, kad laimėtų pradžioje Europos taurę, o po metų ir tuo metu kitaip besivadinusią Eurolygą.

Šiandien gi turime tai, ko esame verti. Pasaulio čempionate, kur daugiau lemia ne pinigai, ne kontraktai, o Širdis – mes iššokome aukščiau bambos. Tai buvo sprintas, kurį pakartoti būtų sunku. Tačiau klubinio krepšinio maratone paprasčiausiai veikia kitokie dėsniai. Tai nei gerai, nei blogai. Tai – realybė.

„Niekas neatsiranda iš niekur ir niekas niekur nedingsta“ (Lao Cze)

Ričardas Zabulionis