13 metų žaidėjo ir trenerio karjerą derinantis M.Stašys: mano svajonė – tapti vyrų rinktinės strategu
interviu
Mindaugas Stašys yra vienas tų pavyzdžių, kurie krepšininko karjerą vis dar derina su treniravimu.
Jam – 40 metų, tačiau Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL) jis vis dar produktyvus: per 23 minutes renka 10 taškų, atlieka 4,5 perdavimo ir kitą sezoną bandys vesti į pergales Jurbarko „Kario“ klubą.
Trenerio darbą M.Stašys dirba jau 13 metų. Ten jį kadaise pastūmėjo žmona, kuriai iki šiol jis yra dėkingas.
Nuo mažų dienų vaikus treniravęs, vėliau save išsibandęs ir su paaugliais bei studentais Klaipėdos universitete, M.Stašys jaučiasi, kad yra išaugęs jaunimo krepšinio marškinėlius bei nori dirbti vyrų krepšinyje. Tiesa, jis atviras – finansinė pusė taip pat svarbi, dėl ko mesti dabartinio gyvenimo dėl NKL trenerio darbo kol kas nesinori.
„Matau savo progresą, matau, kad galiu. Sunku pasakyti, nuo kokio etapo pradėsiu. Esu turėjęs ne vieną NKL pasiūlymą, kasmet jų vis pasitaiko – šiemet irgi. Bet sąlygos tokios, kad jos manęs dar netenkina, jog galėčiau pereiti dirbti čia. Tikiuosi, klubai supras, kad reikia daugiau investuoti į trenerius, ne tik į žaidėjų pavardes“, – atviras yra jis.
M.Stašys vasarą debiutavo vyrų rezervinėje rinktinėje, kur asistavo Mindaugui Lukošiui. Šia patirtimi gynėjas labai džiaugiasi ir tik pasisėmė motyvacijos ateičiai.
„Smagu, kad iš mūsų žaidėjas išvyko į pagrindinę komandą – kalbu apie Stenionį. Labai džiaugiamės dėl to, kad jis pritapo, padėjo ir dabar gavo šansą Ispanijoje. Tai rinktinei trūko veržlaus žaidėjo, kuris įneštų chaoso ir kurtų kitiems, labai smagu, kad jis tuo pasinaudojo. Nerealiai. Daug kas jam sukrito, o krepšinyje sėkmė yra labai svarbi“, – sako jis.
Krepsinis.net – pokalbis su M.Stašiu apie ankstyvą trenerio kelią, mėgavimąsi krepšiniu, ateities planus ir ambicijas dirbti vyrų rinktinėje.
– Dirbate treneriu, dar tęsite karjerą – kokiu ritmu dabar gyvenate?
– Kaip ir kasmet – intensyviai: krepšinis, krepšinis ir krepšinis (Juokiasi). Kol kas nepavargstu ir kaifuoju. Kaip bus ateityje, matysiu. Kol kas perdegimo nėra – reiškia, jaunas.
– Prieš keletą metų sakėte: žaisiu, kol apibėgsiu jaunimą. Kaip suprantu, kol kas dar apibėgate?
– Tas ir yra: jaučiuosi gerai, nekankina traumos, kūnas gerai reaguoja į krūvius, o ir sąlygos NKL gerėja. Kol yra noras, kol sekasi, kodėl gi ne? Kai matysiu, kad sunkiai sekasi žaisti 1x1, nesukuriu progų kitiems ir gynyboje esu medelis, pirštais badys, tada sakysiu, kad sportbačius laikas kabinti. Kitas dalykas, kurį galvočiau, jei turėčiau konkretų pasiūlymą tapti vyr. treneriu.
Motyvacija yra pasimėgavimas ir galėjimas žaisti. Plius, vis pasitaiko organizacijos, kurios tų aukštų tikslų siekia, o ne malasi dugne. Tada malonumo būtų ne tiek, kiek siekiant pergalių.
– Panašu, kad su Jurbarko komanda taip pat turėsite ambicijų.
– Aš manau, kad taip. Turėjome pirmas treniruotes, labai patiko, visi su charakteriais, užsivedę, niekas nenori niekam nusileisti, nors jau 35+. Sudėtis surinkta ne šiaip pasižaisti, o bent patekti į ketvertą, kaip jau bus ten – pamatysime.
– NKL lygyje judate ir jūs, ir dar ne vienas veteranas. Ką tai pasako apie lygą ar jus kaip žaidėjus?
– Turbūt mūsų tokie metai, kad yra charakteris, kuomet niekam nesinori nusileisti, plius, prisižiūrime save. O jaunimas gyvena gerą gyvenimą, pasirinkimo daug, į kairę ir dešinę – juos suvaldyti sunku. Gal tie dalykai jiems trukdo kilti į aukštesnį lygį ir tuos senukus pastumti į šovą. Keista, kad vis dar galime žaisti ir tai daryti geru lygiu, bet smagu.
– Save laikote profesionaliu ar jau tik pusiau profesionaliu žaidėju?
– Jei taip viską sudėjus, ką veikiu, labiau pusiau. Bet kol galiu viską suderinti ir žaisti geru lygiu, dirbant nepilnu krūviu, kodėl ne. Pažįstu kūną, kiek jam reikia – dviejų treniruočių nebereikia, pasidarau, ko trūksta ir užtenka. Profu savęs nevadinsiu, jei toks būčiau, kitų veiklų neturėčiau.
– Kaip manote, ar savo žaidėjo karjeros finišą žadate nusimatyti iš anksto, ar tai bus labiau sprendimas, priimtas jau sužaidus paskutinį mačą?
– Iš tiesų labai norėčiau jausti, kad tai – paskutinis mačas, kuriuo reikia mėgautis, užbaigiant gražią karjerą. Nežinau, ar taip pavyks. Užbaigti visi nori skambiai – su trofėju, pergale, būtų labai džiugu, jei taip pavyktų. Laikas parodys, kada čia ta karjera bus baigta. Kai žaidžiau Kretingoje prieš dvejus metus, turėjome įspūdingą sezoną, iškovojome sidabrą. Sakiau chebrytei: jei laimime titulą – baigiu karjerą. Iki finalo nuėjome, žaidėjai sakė: padėkite, visi už Mindaugą, žmogus baigia karjerą. Bet gyvenime būna ne visada, kaip nori – nelaimėjome (Juokiasi).
– Kiek metų dar jaučiatės galintis žaisti?
– Kūnas leidžia, jokių problemų nėra. Ačiū mamai, geri genai, bet tai priklauso nuo daug aplinkybių. 13 metų dirbu treneriu, jaučiu, kad galiu pilnai stoti į pozicijas vyrų krepšinyje NKL ar LKL. Manau, šis svertas nusvertų viską. Jei gaučiau konkretų pasiūlymą, tiktų sąlygos ir komandos vizija, sportbačius kabinčiau.
– Kas jus gyvenime taip anksti pastūmėjo į treniravimą?
– Nepatikėsite – žmona davė šį spyrį į užpakalį (Juokiasi). Buvo laikotarpis, sezonas po sezono atrodė viskas gerai, bet po vienos vasaros žmona sako: įdomiai tau su tuo krepšiniu, uždirbi daug pinigų, bet vasarą jų nebelieka. Gal tau reiktų rasti ir kitą veiklą? Rytai laisvi, gali kažkuo užsiimti. Ji mane pastūmėjo, pamąsčiau ir supratau: Europos taurės ar Eurolygos žaidėju nebūsiu, iš to didelių pinigų neuždirbsiu, baigęs treniravimo mokslus norėsiu dirbti treneriu.
Kreipiausi į Klaipėdos krepšinio mokyklą, trenerį Laimoną Šapkauską, papasakojau situaciją ir jis pasiūlė dirbti su darželinukais, po to davė vieną grupelę, atsimenu, 2007 metų kartą. Esu praėjęs visas pakopas treniravime, pradedant vaikais, baigiant studentais. Džiaugiuosi, kad tada žmona mane pastūmėjo, nes sekasi gerai, labai įdomus darbas, nors ir nelengvas. Su praktika visko išmoksti. Darbas su vaikais – žymiai sunkesnis nei su vyrais, turi perprasti ir psichologiją, turi nuolat kartoti, nebus, kad pasakei kartą ir jie suprato. Jaučiu, kad kaip treneris jau tvirtai atsistojau ant žemės.
– Kaip jums klostėsi pati pradžia? Iškart pajautėte, kad tai – profesija jums, ar abejonių kilo?
– Iš pradžių buvo tikrai sunku, galvojau, kaip perprasti tą vaikų krepšinį. Kai žaidi profesionaliai, yra kitaip – gynybos, puolimai, stengiausi viską daryti taip pat. Bet tada vienas treneris priėjo ir pasakė: Mindaugai, su 10 metų vaikais taip nelabai išeis, jie taip nesulakstys. Reikėjo truputį priprasti, persiorientuoti, kad su mažiukais yra visai kitas darbas ir metodika. O su vyresniais – 15–16 metų – tik tada prasideda profesionalus treniravimas.
Po to, kai pradėjome laimėti, įveikti stipresnes mokyklas, kurios turi rinktinės žaidėjus, pakilo ir motyvacija. Supratau, kad užsivedimas auga ir baigęs krepšinį būsiu šioje veikloje, nes ji mane kabina. Ypač kai su Klaipėdos universiteto studentais pirmąsyk tapome čempionais, kuomet niekas to nesitikėjo. Sugebėjome finale panaikinti 19 taškų deficitą, Švyturio arenoje, prie 4–5 tūkst. žiūrovų. Pirmas trofėjus – žiaurus kaifas. Atsimenu tą jausmą, esant žaidėju, o dabar tai patyriau kaip treneris. Tave mėto, taurę keli – nuostabus jausmas. Pajaučiau, kad čia – mano, save matau vyrų krepšinyje ir tik laiko klausimas, kada ten atsidursiu.
– Ar pradėjęs treniruoti ėmėte geriau suprasti trenerius?
– Sunku pasakyti, jau tiek metų treniruoju, bet galbūt kažkaip kitaip vertinu, atsargiau kalbu, stengiuosi būti trenerio pusėje ar nesakyti nieko blogo. Gal ir yra kitoks matymas.
– Iš kokių trenerių jaučiatės pasiėmęs daugiausiai detalių, lipdant save?
– Labai daug esu dirbęs su Ryčiu Vaišvila ir laimėjęs daug trofėjų. Apskritai prie manęs prisilietę daug trenerių, nesinori kažko išskirti, iš visų stengiuosi kažką pasiimti, užsirašyti, įsimesti į stalčių ir panaudoti, kai reikės. Ir panaudoju. Nebūtinai tai liečia tik taktiką – galbūt ir psichologinius niuansus ar komandos valdymą.
Stengiuosi plėsti savo akiratį, vis pamatyti ir išmokti kažką naujo, pridėti tai į savo bagažą šalia savų idėjų. Kitaip netobulėsi ir nekilsi į kitą lygį. Man labai padeda ir tai, kad kaip kalbėjome, vis dar esu pusiau profesionalus žaidėjas. Visada matau, kaip keičiasi žaidimas, kas yra naujo, tai lengva pritaikyti ir kaip treneriui, nes nesi atsilikęs nuo šiuolaikinių tendencijų.
– Koks yra jūsų kaip trenerio įsivaizdavimas apie idealų komandos žaidimo stilių?
– Visi treneriai nori to paties – agresyvios gynybos, greito puolimo, trumpų atakų, daug tritaškių ir lengvo akiai krepšinio. Bet tai neįmanoma. Negausi komandos, kur visi metikai ar visi žais 1x1 gerai. Gauni komandą su įvairiais charakteriais ir gebėjimais, turi juos sudėti į braižą, kad išnaudotumei stipriąsias puses.
– Ką labiausiai stebite iš užsienio trenerių?
– Pedro Martinezą, Šarą, Tiago Splitterį su lengvu ir greitu krepšiniu. Įdomu juos stebėti. Ir Tomą Masiulį „Žalgiryje“, kuris gerai atlieka darbą ir turi įdomių strateginių idėjų.
– Padirbote su įvairių amžių žaidėjais, kai kurie jau užaugo į suaugusius vyrus. Kuri amžiaus grupė reikalauja didžiausio sunkumo darbe?
– 2008 metų karta kaip tik mano šiemet išleista, sulaukusi 18-os. Reguliariajame sezone buvome penkti, bet galiausiai Lietuvoje likome treti, nors neturėjau nė vieno rinktinės žaidėjo, o kitos komandos turėjo po 3–4. Sunkiausiai man vis tik su mažiukais: driblingo, technikos šlifavimas, buvimas tėvu, atsakymas į 30 įvairių klausimų, čia man didžiausias darbas. Daug lengviau, kai gali eiti į kitą lygį, statyti pamatą, ten mano duona.
– Koks etapas jūsų trenerio karjeroje kol kas pačiam buvo įdomiausias?
– Vienareikšmiškai – istorinė pergalė su Klaipėdos universitetu. Tai man pirmoje vietoje, nes dirbu ten 10 metų, turėjau tokią svajonę, nors iki tol visus šluodavo VDU. Pagaliau tapome čempionais. Taip pat pridėčiau praeitų metų universiadą, į kurią vykome ne su pačia stipriausia komanda, bet sugebėjome iškovoti bronzą.
Dėkingas esu Mindaugui Lukošiui, kad pakvietė mane į savo komandą, buvo labai įdomu, teko greitai surinkti komandą iš skirtingų šalių, ją paruošti, buvo nelengva. Galėjome tapti ir čempionais, bet mūsų vienas pagrindinių žaidėjų ketvirtfinalyje gavo traumą, negalėjo žaisti prieš amerikiečius, be jo gale pralaimėjome rungtynes, nors iki tol pirmavome. Manau, finale būtume įveikę brazilus, bet yra, kaip yra.
– Ar turite kažkokių auklėtinių, kurių užauginimu didžiuojatės?
– Kai prasidėjo mano pirmi metai, gavau pirmą grupelę, tuos 5–7 vaikus, tarp jų buvo Kajus Mikalauskas. Jis mano pirmas auklėtinis, su juo daug dirbta individualiai, gal kažkiek ir pastačiau pamatą, ant kurio jis važiavo toliau. Vėliau perleidau vaikus kitam treneriui, Kajus buvo pastebėtas „Žalgirio“, žaidė dubleriuose ir debiutavo Eurolygoje. Yra ir kitų vaikinų iš 2007 metų kaip Neilas Vitkauskas, Justas Sadauskas, kurie žaidžia, turiu ir 2008 m. kartos vaikinų, kurie gali kažką pasiekti. Kol kas labiausiai miela ir malonu širdžiai dėl Kajaus, nes jis visada norėjo, stengėsi ir išgyvendavo – va, ir pasiekė aukštumas.
– Ar darbas su jaunimu jums vis dar malonumas, ar vis tik jau esate pasiruošęs labiau žengti į vyrų krepšinį?
– Taip, esu pasiruošęs, jaučiuosi išaugęs marškinėlius jaunimo krepšinyje. Matau savo progresą, matau, kad galiu. Sunku pasakyti, nuo kokio etapo pradėsiu. Esu turėjęs ne vieną NKL pasiūlymą, kasmet jų vis pasitaiko – šiemet irgi. Bet sąlygos tokios, kad jos manęs dar netenkina, jog galėčiau pereiti dirbti čia. Tikiuosi, klubai supras, kad reikia daugiau investuoti į trenerius, ne tik į žaidėjų pavardes. Gal tada ir aš ten atsirasiu (Šypsosi). Tikiuosi, tai artėja.
– Būkim atviri – algos jauniems treneriams, ypač NKL, dažnai turbūt nežymiai perkopia tūkstantį ar pusantro eurų. Panašios algos ir LKL asistentų pozicijose.
– Jei neduosi progos treneriams augti, jie ir neužaugs. Turi duoti tuos šansus. Dažniau auginame kitus trenerius nei duodame saviems, bet suprantu, klubai neturi kantrybės, nori pergalių. Gal tai pasikeis. Dėl to ir dirbu ne vieną darbą, nes nesinori už pusantro tūkstančio dirbti asistentu. Viskas gerai, jei tau 23-eji, tu augi, bet kitaip yra, kai esi suaugęs. Esu dėkingas ir universitetui, ir krepšinio mokyklai, kad prisiderina prie mano treniruočių ir žaidimo, gerai, kai mane supa tokie žmonės.
– Jei skaičiuotume laiku, kiek savaitės ar paros valandų jums užima treniravimas?
– Skaičiuojant dieną, turiu dvi treniruotes – apie tris valandas, plius, treniruotę su komanda – dar pusantros. Susidaro 4 su puse valandos, manau, nelabai ir daug. Viską galiu suspėti. Man patinka, dirbi su vaikais, tada atvyksti į komandą – paleidi smegeninę, atsigauni ir išsivalai (Šypsosi). Jei reikėtų dirbti vien treneriu, jau reikėtų kažko atsisakyti – perdegtumei.
– Kaip gavosi, kad atsidūrėte rezervinėje vyrų rinktinėje? Kokia tai buvo patirtis?
– Turėjau intensyvią vasarą – koncertas, sesės vestuvės, studentų žaidynės, stovykla su vaikais... Mane pakvietė treneris Lukošius. Papasakojo viziją, ko norėtų iš manęs, koks tas darbas, buvau ant bėgimo, sakiau, kad leistų pagalvoti kelias dienas, nes iškart po stovyklos turėčiau vykti į rezervinę rinktinę. Susidėliojau viską ir supratau, kad gavau didelį šansą – norėjau juo pasinaudoti. Niekada nežinai, gal daugiau ten neatsidursi, kiti dirba daug metų ir apie tai svajoja.
Džiaugiuosi, kad sutikau. Buvo labai smagu dirbti, geras kolektyvas. Su Mindaugu jau buvome susidirbę universiadoje, prisijungė ir Šalenga, puikiai pritapęs. Turėjome gerą darbą, o viską vainikavo ir pergalės prieš solidžius universitetus. Kitas dalykas, smagu, kad iš mūsų žaidėjas išvyko į pagrindinę komandą – kalbu apie Stenionį. Labai džiaugiamės dėl to, kad jis pritapo, padėjo ir dabar gavo šansą Ispanijoje. Tai rinktinei trūko veržlaus žaidėjo, kuris įneštų chaoso ir kurtų kitiems, labai smagu, kad jis tuo pasinaudojo. Nerealiai. Daug kas jam sukrito, o krepšinyje sėkmė yra labai svarbi.
– Kaip manote, jis užsikabins Ispanijos lygoje?
– Jei žaidėjas sugeba po dviejų kryžminių raiščių traumų grįžti motyvuotas, visiems įrodyti, kad yra vertas žaisti, net neabejoju, jog su tokiu charakteriu jis užsikabins. Kaip jis dega noru abejose aikštės pusėse! Tie centimetrai nieko nebelemia, svarbu noras, žaidimas iš širdies, žinojimas, kaip išnaudoti ūgį, jis turi didelį greitį ir yra „Atominės musės“ vaikis. Manau, jis ten sėkmingai tęs savo karjerą.
– Su rezervine rinktine teko iš naujo lipdyti komandą, vėliau – įtraukti 3x3 žaidėjus, kadangi žaisti negalėjo studentai. Kiek iššūkių pilna buvo ši patirtis pačiam?
– Čia iš tiesų buvo nemažai niuansų – toks tas trenerio darbas, nežinai, kokią dieną koks cunamis užklups. Pas mus jų buvo ne vienas, gerai, greitai pavyko išsispręsti. Džiugu, kad žaidėjai puikiai pritapo, žinojome, ką jie gali, ko negali, aš pats juos kasmet sutinku NKL. Plius, treneris neapkrovė, davė laisvumo puolime. Žaidėjus motyvavo ir Dominyko pavyzdys – jie pamatė, kad jį paėmė į rinktinę, tad ėmė jausti, kad irgi yra šalia. Buvo didžiulis noras, pastangos, kritimas dėl kiekvieno kamuolio – gyva komanda. Po gero epizodo visi stojosi, visi gerai komunikavome – treneriai su žaidėjais, žaidėjai tarpusavyje. Sulipdėme tikrai gerą kolektyvą. O kai esi su Lietuvos vėliava, kai jauti, kad tavo gyvenimas gali pasikeisti 180 laipsnių kaip Stenioniui, tu miršti dėl tų epizodų. Ir mums buvo malonu, ir žaidėjams buvo malonu žaisti – dėl to ir toks rezultatas.
– Iš šono žiūrint daugeliui žiūrovų rezervinė rinktinė kėlė net daugiau simpatijų – būtent dėl to greito, bet sustyguoto ir gana tvarkingo žaidimo.
– Nuopelnai Mindaugui, jis sustatė puolimą. Mes turėjome kitas gynybines užduotis. Tai priklauso nuo daug dalykų. Žaidėjai pamatė, kad viskas veikia, pamatė procesą, turėjome 6 universiados žaidėjus, kurie pažinojo mus nuo praeitų metų. Tai padėjo. Mes žiūrėjome labiau ne savo žaidimą, o kaip padėti pagrindinei komandai. Turėjome padėti ruoštis prieš turkus. Bet detales prieš universitetus išpildėme, kovojome vienas už kitą, rasdavome, ką užatakuoti ir kam yra gera diena, dėl to turėjome, ką turėjome. Kažkokio stebuklo per kelias savaites neparuoši.
– Jūs kaip pažinodamas M.Lukošių, kaip manote, jis veltui yra kažkiek primirštas Lietuvos rinkoje? Aišku, jis vis dirbdavo egzotinėse šalyse, kur turėjo savo paklausą.
– Sunku pasakyti, nedaug apie tai kalbėjome, bet klausimas – ar jis pats nori čia dirbti. Jis gyvena gerą gyvenimą, o dabar tų nervų nežinia, ar reikia. Gal jis turi pasiūlymų, bet visam sezonui pats nelabai nori. Jis geras treneris, yra ko iš jo pasimokyti, kas matosi ir aikštelėje – disciplina, noras, jis geba tai įdiegti jaunimui ir motyvuoti.
– Pabaigai – kokios yra jūsų kaip trenerio ambicijos ateičiai?
– Aš kaip žaidėjas, pradėjęs karjerą, visada norėjau patekti ar į moksleivių, ar vyrų rinktinę. Nepatekau. Antra mano svajonė buvo ten patekti kaip treneriui – dalinai tai pasiekiau. Pusiau. Tokiu pasiekimu labai džiaugiuosi. Dabar mano noras dirbti su vyrais ir kažkada gyvenime ateityje tapti vyrų rinktinės pagrindiniu treneriu.
Turiu svajonę, turiu idėjų, kaip tai įgyvendinti, turiu daug patirties krepšinyje, o kaip pasiseks, parodys laikas. Kad taptumei sėkmingu treneriu, neužtenka vien žinių, charizmos, reikia ir sėkmės, kuri krepšinyje – didelis faktorius. Gali sukurti derinį, jį išpildyti, gali žaidėjas laisvas gauti kamuolį iš po krepšio, bet pramesti, o gali pataikyti pusiau dengiamas iš tritaškio – tai daug ką gali nulemti.
Norėdami komentuoti prisijunkite.