Į LKL grįžęs L.Eglinskas išsiliejo dėl „Gargždų“: likau kvailio vietoje, gerbiantys krepšinį neturėtų eiti į tokį klubą
interviu (20)
Darosi aišku, kad kitą sezoną Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) turėsime labai lietuvišką trenerių sąrašą. Tarp sugrįžtančių į lygą yra ir Laimonas Eglinskas, perėmęs Kėdainių „Nevėžio“ vairą.
Ilgametis Nenado Čanako asistentas jau buvo gavęs progą „Gargžduose“, tačiau pastarieji tuo metu dingo iš krepšinio žemėlapio, vėliau strategas metus praleido užsienyje ir dabar taria – metas grįžti.
„Po U20 čempionato turėjau važiuoti dirbti į užsienį, nes pasakiau, kad jei medalio neparvešiu, geriau negrįžti. Tai ir negrįžau, teko išvykti į užsienį metus pabūti“, – juokiasi treneris, praeitą sezoną praleidęs Oklando „New Zealand Breakers“ ir Londono „Lions“ štabuose.
Apie savo patirtį užsienyje pasakojęs bei vizitą „Nevėžyje“ dėstęs specialistas neslepia – yra nusiteikęs sunkiam darbui, tobulinant auklėtinius, bet taip pat turi ir ambicingų tikslų Kėdainiuose.
„Vis tiek nesame didžiulis klubas, negalime tiek daug duoti, bet stengsimės tai kompensuoti procesu, dėl kurio žaidėjai toliau norėtų čia vykti, matydami, kad čia gali augti. Tokia vizija yra gal net sunkesnė – tau reikia darbuotis, tau reikia treniruoti, visi norėtume daug pinigų ir pasiimti žaidėjus, kurie žaidžia gerai, o treneris tik stovi šalia šoninės linijos. Rizikuodamas paimti veteranus ar probleminius vardus, ką laimėsi? Vienas–dvejas rungtynes, vis tiek čempionato nelaimėsi“, – mano L.Eglinskas.
Jis taip pat atviravo ir apie tai, kad nesupranta, kaip taip greitai į LKL grįžta „Gargždų“ projektas. Pats treneris vis dar yra tarp tų, kuriam klubas liko skoloje.
„Pasakysiu taip: jei šitas klubas ateina su atskira vadyba, jei jie yra nepriklausomi nuo savivaldybės, bravo, eikite. Tada esate nauja organizacija. Bet jei šis klubas irgi 70–80 proc. priklausomas nuo savivaldybės pinigų, o likusius teoriškai lyg surenkame, bet iš tiesų neturime, reiškia, ateina ta pati komanda, ta pati savivaldybė remia, leido subankrutuoti vienai, kitą išleidžia į paviršių. Tai lieka ta pati organizacija, kuri mus, žaidėjus, trenerius, kitus rėmėjus, suteikusius transportą, paliko ant ledo“, – sako L.Eglinskas.
Krepsinis.net – išsamus pokalbis su naujuoju „Nevėžio“ ekipos vairininku.
– Teko matyti, kad vasaros pradžioje kartu su trenerių kompanija smagiai leidote laiką su Nenado Čanako šeima.
– Taip, tą savaitgalį buvome seminare, o dabar buvau Kroatijoje, kur jis turi vilą – lankiausi su šeima. Esame draugai, ne tik kolegos. Visada palaikome ryšį, tik nebent jei pralaimi, stengiuosi nenervinti, bet šiaip tiek aš seku jo rezultatus, tiek jis mano. Jau pirmą sezoną, dirbant kartu, susibičiuliavome, nors aišku, reikėjo kažkiek laiko, jog jis mane pažintų bei suprastų, kad nesu kažkoks žmogus iš šono. O per tuos 4 metus praėjome visko, gero ir sunkaus, susigyveni ir natūraliai tas ryšys atsiranda.
– Prie to serbiško stalo tuo metu buvo daugiau lietuviškų veidų (pvz., Giedrius Žibėnas, Gediminas Petrauskas) nei vietinių, akivaizdu, kad N.Čanakas ryšį palaiko su daug lietuvių.
– Taip taip, kiek jau metų jis čia. Jau sakiau jam: imk pilietybę, galėsi treniruoti rinktinę. Kitataučiam neleisime, bet jei turėsi pilietybę, gal leis (Juokiasi).
– Visiškai hipotetinis klausimas, baigiant temą apie jūsų bičiulį: kaip manote, ar ši jo sąjunga su „Lietkabeliu“ tęsis dar ilgai?
– Sunku pasakyti. Visų pirma, Nenadas tikrai galėtų sulaukti šanso kituose klubuose, gal ir tuose, kurie dalyvauja Eurolygoje. Jis tinka Panevėžiui, jam ir šeimai patinka Panevėžyje, nežinau, kas turėtų nutikti, kad jie nutrauktų bendradarbiavimą. Nebent įsikištų aukštesnio lygio klubai, tada jis bandytų pasinaudoti šansu. Kuris dar treneris Lietuvoje treneris yra tiek pasiekęs su vienu klubu ir nė sykio netapęs metų treneriu? Nežinau.
– Metų trenerio diskusija šiaip yra plati. Šiuo atveju dažnai įvertinamas arba čempionų strategas, arba labiausiai nustebinęs specialistas.
– Bet tik Lietuvoje skiriame metų trenerius už 5–6 vietas, kai išskyrus Žibėną ir Nenadą, nežinau, kas yra nusipelnęs tokiu būti. Jie tikrai padaro rezultatus. Žibėnas su „Rytu“ tampa čempionu ar kapojasi ir lieka antras, ir tai kartais negauna metų trenerio vardo, o Nenadas apskritai visada iškovoja medalius, ar KMT, ar LKL. Ką jis dar turi padaryti? Nežinau. Arba jis turi būti ne metų treneris, o LKL treneris, dešimtmečio treneris (Juokiasi).
– O kokia jūsų nuomonė: kas turi būti esminis kriterijus, vertinant geriausią trenerį?
– Tam, kad būtų išvengta nesusipratimų: čempionų treneris – metų treneris. Gali ginčytis, kas pasirodė geriau, kokie biudžetai, bet tam, kad būtų išvengta to, turėtų būti aišku. Arba bent reguliaraus sezono čempionų treneris. Pavyzdžiui, Anglijoje labiau vertinami net tie, kurie laimi reguliarųjį sezoną.
– Grįžtant prie jūsų, šią vasarą praleidote be jaunimo rinktinės. Netrūko? Reikėjo poilsio?
– Dar nuo etapo „Gargžduose“ tikrai reikėjo poilsio. Tokie tie metai buvo: virtinė klubų keitimų, išvažiavimas į Naująją Zelandiją, į Jungtinę Karalystę. Šios vasaros labai reikėjo, ypač ir po pernai metų rinktinės, naudinga buvo skirti laiko šeimai.
– Kaip prasidėjo jūsų darbai Kėdainiuose?
– Intensyviai. Iškart su Artūru Milakniu pradėjome darbuotis su pasirašymais, tarėmės, kas lieka trenerių štabe, vykdėme žaidėjų paieškas, planavome pasirengimą. Įdomu tai, kad pasirašai kontraktus 9–10 mėnesių, bet realiai dirbi visus metus (Juokiasi). Telefonas netyla, nuolat susiskambiname su Artūru, reikia baigti komplektacijos darbus, nes nesinori pasirengimo su 8 žaidėjais.
– Kokia šiemet yra ta LKL rinka? Juolab, kai kol kas tik 8 komandos galėjo burti sudėtį, devintoji licenciją gavo tik neseniai, tai žaidėjų puokštė lyg ir didesnė.
– Nesakyčiau, kad tai būtų išskirtinė vasara. Lietuviai visad buvo paklausi prekė tiek LKL klubams, tiek užsieniui. Tuos, kurie turi vertę, visada buvo sunku prikalbinti ir pasiimti pas save, nes konkurencija nemaža, o jie nori laukti, iškelia kainas. O su legionieriais reikia pasidaryti gerą skautingą, pataikyti, yra kiek lengviau, finansiškai irgi.
– Turite 4 legionierius: Tony Perkinsą, Ethaną Chargoisą, Tylerį Petersoną ir Trentoną McLaughliną. Kaip rinkotės juos ir gal kažką buvote nusižiūrėjęs anksčiau?
– Nebuvo labai iš anksčiau, tik Tyleris buvo tas, su kuriuo dirbau Londone, žinojau, ką galiu iš jo gauti. Kitus reikėjo analizuoti, rinkti informaciją, viskas atrodo neblogai iš jų trenerių ir komandos draugų. Bet viską pamatysime, kai pradėsime treniruotis.
– Dar planuojate atsivežti legionierių?
– Ta rinka taip diktuoja, kaip ir sakėme, sudėtinga su lietuviais, ne vieni mes jų norime. O imti kažką tik dėl to, kad lietuvis, nežinau...Manau, dar turėtų būti vienas legionierius. Aišku, norėčiau turėti lietuvišką komandą, bet tai neįmanoma.
– Kokių lietuvių dairotės?
– Dabartinė situacija tokia, kad ieškome aukštaūgio, su kitomis pozicijomis daugmaž esame užsidarę, bet „ketvirtas“, „penktas“ numeriai reikalingi. Lietuvių ilgų sąrašų nėra, turime kelis variantus, su kuriais derinamės, žiūrėsime, kaip gausis. Jei ne, tada atsigręšime į legionierius. O dėl jų, patikėkite manimi, telefone šimtai sąrašų. Agentai siunčia... Tik sužinojo, kad pasirašiau su „Nevėžiu“, net nežinojau, kad tiek turiu kontaktų (Juokiasi).
– Ar planuojate išlaikyti panašią „Nevėžio“ viziją, kokia buvo iki šiol?
– Bandome. Norime, kad mūsų žaidėjai augtų, norime matyti procesą ir po sezono išvysti, kaip jie kelia sparnus ar net lieka pas mus, jei pavyks. Dėl to ir kolektyvą rinkausi tokį, kuris žino, kaip darbuotis su krepšininkais. Tikrai nenuobodžiausime. Vis tiek nesame didžiulis klubas, negalime tiek daug duoti, bet stengsimės tai kompensuoti procesu, dėl kurio žaidėjai toliau norėtų čia vykti, matydami, kad čia gali augti. Tokia vizija yra gal net sunkesnė – tau reikia darbuotis, tau reikia treniruoti, visi norėtume daug pinigų ir pasiimti žaidėjus, kurie žaidžia gerai, o treneris tik stovi šalia šoninės linijos. Rizikuodamas paimti veteranus ar probleminius vardus, ką laimėsi? Vienas–dvejas rungtynes, vis tiek čempionato nelaimėsi, vis tiek iki finalo ketverto nenueisi.
– Kaip atrodys visas „Nevėžio“ štabas, nes kol kas skelbta buvo tik apie jūsų pasikviestą asistentą Henriką Paulauską?
– Viskas aišku: lieka Juzeliūnas, apie kurį gerai atsiliepė ir kuris gerai dirbo pernai, lieka fizinio rengimo treneris Liuima, taip pat kineziterapeutas Rokas. Pasipildėme tik manimi ir Henriku, o liekantys žmonės – profesionalūs, jauni, augantys treneriai, džiaugiamės, kad jie lieka, nes žinau, kad ne mes vieni norėjome jų, viliojo ir kitos komandos. Vadinasi, ir jie nėra nusivylę klubu ir nori likti čia darbuotis.
– „Nevėžis“ vis tiek yra ribotų finansų ir galimybių klubas. Ar su ambicingais tikslais atvykstate į Kėdainius?
– Kadangi ambicijų turiu, į bet kurį klubą nuėjus man norisi garsiai šaukti, bet mano karjera mane pamokė, kad kartais geriau pasirinkti žodžius, kokius sakau. Suprantu klubo viziją, aš taip pat noriu įrodyti, kad esu treneris, pas kurį žaidėjai auga ir eina priekin. Net „Gargždų“ pavyzdys parodė, kad Furmanavičius žaidė karjeros sezoną, žinau, kaip išnaudoti žaidėjų stipriąsias puses, ne tik žaisti savo sistemą.
– Gal galite priminti, kur buvote prisišnekėjęs?
– Tai po U20 čempionato turėjau važiuoti dirbti į užsienį, nes pasakiau, kad jei medalio neparvešiu, geriau negrįžti (Juokiasi). Tai ir negrįžau, teko išvykti į užsienį metus pabūti.
– Žodžio žmogus.
– Tai taip, turėjau laikytis (Juokiasi). Nieko, metus pabuvau, laikas grįžti.
– Lyginant organizacijas, kuriose dirbote vyr. treneriu – „Gargždus“ ir „Nevėžį“ – turbūt kontrastas didelis?
– Kaip diena ir naktis. Visų pirma, yra Milaknis, kuris sporto direktorius – ten tokio žmogaus nėra. Atėjo ir Justinas – naujas direktorius., vadovai jauni, suprantantys, kas yra krepšinis ir kaip kurti darnią organizaciją, nekalbant apie kosminius pinigus, kurie oriniai. Žinome, ką turime, nenorime viršyti to. Malonu dirbti su tokiais žmonėmis, gali diskutuoti, nebūtinai jie gali sutikti, bet visi nori dirbti. Kol kas čia man nesulyginamos organizacijos.
– Jūs pats buvote bankrutavusių „Gargždų“ dalis. Kaip žiūrite į tai, kad kitą sezoną LKL jūsų laukia akistata su atgimstančia komanda? Nors ir su nauja valdžia.
– Čia reikėtų atskiro interviu (Juokiasi). Pasakysiu taip: jei šitas klubas ateina su atskira vadyba, jei jie yra nepriklausomi nuo savivaldybės, bravo, eikite. Tada esate nauja organizacija. Bet jei šis klubas irgi 70–80 proc. priklausomas nuo savivaldybė pinigų, o likusius teoriškai lyg surenkame, bet iš tiesų neturime, reiškia, ateina ta pati komanda, ta pati savivaldybė remia, leido subankrutuoti vienai, kitą išleidžia į paviršių. Tai lieka ta pati organizacija, kuri mus, žaidėjus, trenerius, kitus rėmėjus, suteikusius transportą, paliko ant ledo, nors vadovai ir bus kiti.
– Visi suprantame, kad šio jūsų kriterijaus LKL turbūt negali atitikti nė vienas klubas – turiu omenyje, nepriklausyti nuo savivaldybės. Galėjo „Wolves“.
– Būtent. Net ir „Žalgiris“ yra priklausomas. Aš retoriškai keliu šį klausimą – suprantu, kad bus priklausomas. Man sudėtinga šnekėti. Tikrai buvome stipriai pakišti. Aš kaip treneris irgi turiu prisiimti nemažai atsakomybės, nes savivaldybė buvo ne kartą mane išsikvietusi, prašė įkalbėti žaidėjus dar vienerioms rungtynėms, sakė, jog bus viskas sutvarkyta, žaidėjai išsaugos kontraktus, bet paskutinę dieną buvo nei ačiū, nei viso gero. O aš likau durniaus vietoje, įkalbėjęs žaidėjus likti, neiti į kitas komandas, nors jie turėjo pasiūlymų. Aišku, čia politiniai žaidimai, ką sako politikai, nelabai gali tikėti. Kai kurie po to kontraktų ir nebegavo. Faktas, buvo dėl to nemalonu ir man.
Kas man juokingiausia: savivaldybė norėjo sudeginti vieną žmogų, bet po to vyko bankroto byla ir galiausiai tas žmogus (Ovidijus Jakubaitis – Krepsinis.net) įtrauktas į kreditorius, kuriam yra skola. Tik Lietuvoje gali būti, kad žmogus, kuris subankrotino klubą, yra nukentėjusysis. Toks cirkas, vau, neįtikėtina. Vienintelis, kuris buvo oficialiai įdarbintas ir atgavo pinigus, tai buvęs direktorius, o kontraktus turėję žmonės palikti ant ledo.
Apskritai sporto įstatymas Lietuvoje labai keistas. Žaidėjų asociacija bandė padėti su teismais, bet ar jie padėjo susirasti klubus, kompensuoti atlyginimus? Tikrai ne. Apie trenerių asociaciją išvis patyliu. Nemanau, kad jie išvis domėjosi ta situacija, nors visi turime licencijas, susimokame mokesčius, bet kažkam nutikus pagalbos rankos negauni.
Sakoma, laikas gydo žaizdas, bet Lietuvoje tas laikas pagreitintai bėga (Juokiasi). Pinigų savivaldybė turi, žinau, kad meras ne labiausiai tryško noru, turbūt jaučia, kad ne viskas gražiai įvyko, bet lyga norėjo, kad jie ateitų. Plius, arena bus įspūdinga, nauja salė, kodėl ne? Tik kadangi tokia situacija vyko prieš pusantrų metų, sudeginai vieną, dabar kuri kitą. Atsiprašau, taip negali vykti.
– Jums atrodytų sąžininga, kad savivaldybė neignoruotų senų skolų ir imtųsi jų grąžinimo?
– Čia būtų svajuko dramblionė. Bet žinai pati – kai reikia grąžinti pinigus, sąžinės nėra, niekas nenori to daryti.
– Tikite, kad šįkart „Gargždų“ prisijungimas prie LKL bus sėkmingesnis?
– Nemanau, kad tai kartosis. Jei savivaldybė gerai sutars su vadovais, ji gali juos išgelbėti, jei trūks pinigų, gali duoti daugiau, nes tai tikrai viena turtingiausių savivaldybių. Jie skiria pinigų net daugiau nei, berods, Panevėžys, kuris daug ką susirenka pats – kaip „Žalgiris“. Tai ir savivaldybė jei būtų norėjusi, būtų galėjusi tą klubą ramiai išsaugoti. Jie man tą buvo ir pasakę, bet kadangi kitas buvo idiotas, jis padarė, kad neišsaugotų.
Manau, kad bet kuris žaidėjas ar treneris, gerbiantis savo kolegas ir krepšinį, neturėtų eiti į tokią komandą, kuri buvo subankrotinta ir neatsiskaityta su buvusiais darbuotojais. Nes visi tie, kas sutiks dabar eiti, atveria Pandoros skrynią ir leis kitiems sekti tokiu pavyzdžiu – jei kas nepaeina, subankrotiname, nes juk galėsime viską nuo nulio pradėti. Nebent, pasikartosiu, tai privatus klubas be savivaldybės paramos.
– Keičiant natą į optimiškesnę, ar jaučiate, kad po visų savo patirčių dabar grįžtate į LKL užtikrintesnis?
– Iš kiekvienos gyvenimiškos situacijos turi pasiimti pamokas. Tų pamokų turėjau daug, dar prieš tapdamas vyr. treneriu. Tas bagažas dedasi ir tikrai jaučiuosi užtikrintesnis. Man labai patiko užsienio patirtis, buvau stabiliose organizacijose, kur viskas laiku, geri žmonės, stiprūs biurai, viskas prisideda. Kasmet augi ir bagažą auginiesi.
– Jei kalbėsime apie jūsų legionieriaus metus: kas jus nubloškė būtent į Naująją Zelandiją ir kokią buvo bendra patirtis Australijos lygoje?
– Išvykau ten savo agento Mariaus Rutkausko dėka. Prieš tai ten žaidė Rubštavičius, ta lyga vis vykdo „Next Generation“ programą, bandant įtraukti pašauktus, būsimus NBA žaidėjus, jie suteikia sąlygas. Marius šiemet ten atvežė Karimą Lopezą, kuris kitą vasarą bus pašauktas aukštu šaukimu. Jam reikėjo trenerio, kuris prižiūrėtų jo žaidėją, su juo dirbtų ir atneštų naudos klubui. Turėjau pokalbį su Givony iš „NBA Draft Express“, jis glaudžiai susijęs su tuo klubu – vos ne sporto direktorius, tada prisijungiau prie ekipos, kurią treniravo Koponenas, buvo treneriai iš Vokietijos ir JAV.
Australijos lyga įdomi: kitoks krepšinis nei Europoje. Daug didesnis žaidimo tempas, viskas paremta gynėjais ir mobiliais aukštaūgiais, mažiau lindimo į baudos aikštelę, mažesnė taktika, bet daugiau atletiškumo, laisvės, atviro krepšinio. Tai antra lyga po NBA pagal žaidimo greitį. Ten rezultatai tokie, kad žaidi 40 minučių, o komandų vidurkiai – po 120–130 taškų. Atrodo, tu gyniesi, turi sistemą, bet sustabdyti tai sudėtinga, yra neblogų žaidėjų, kurie turi didelius kontraktus. Kaip tas pats Parkeris Jacksonas-Cartwrightas. Jo LKL klubas nuo sezono pradžios neįpirktų. Ten jis žvaigždė. Žinau, kad ne viena komanda jo Australijoje norėjo, jis ten vienas lygos veidų, pati lyga irgi padeda klubams tokius veidus prisivilioti.
– Dėl ko jis ir grįžo į Naująją Zelandiją. Kaip manote, ko jam trūko, kad geriau būtų atsiskleidęs „Ryte“, kurį lūkesčiai jam buvo aukšti?
– Kai matėmės su Giedriumi, jis supranta, kad „Ryto“ rotacija buvo gili. Jis duoda visiems pasireikšti. O Parkeriui turi duoti apie 30 minučių, jis ne tas žaidėjas, kurį gali keisti kas 2–3 minutes. Jam duodi kamuolį, atvirą aikštelę, jis gali žaisti ir kurti. Kai „Rytas“ leisdavo jam žaisti ilgesnes atkarpas, jis duodavo rezultatą, tiesiog imant tokį žaidėją turi leisti jam žaisti. „Ryto“ sistema truputį kitokia, nors jie turėjo mobilių aukštaūgių, tiesiog jis nėra rotuojamas žaidėjas, norint išspausti maksimumą.
– Kiek pabuvimas kitokio tipo lygoje padėjo jums pačiam praplėsti taktines idėjas, kalbant apie krepšinio braižą?
– Be abejo. Tikrai pasiėmiau idėjų, kurias pritaikysiu, esant galimybei kiekvienas treneris turi pabandyti, išvažiuoti ir pajusti, kas yra legionieriaus duona. Kad suprastų, ką tikrieji legionieriai jaučia, būdami be šeimos. Plius, naudinga praplėsti akiratį, pažintis, mąstymą, pamatyti kitokį krepšinį. Matau tik pliusus, vienintelis minusas tik buvimas nuo šeimos. Džiaugiausi galėjęs išvykti iš LKL ir pamiršti peripetijas, kurios vyko čia. Man buvo šviežio oro gurkšnis.
– O kalbant iš žaidėjų perspektyvos: ko gero, tokia lyga kaip Australija tinka ne visiems, ypač jei kalbėsime apie lietuvius? Ji gana specifinė.
– Tikrai tai nėra lyga, tinkanti visiems. Turi būti atletiškas, turėti duomenis, gerai valdyti kamuolį. Ir, aišku, ten nebeimtų vyresnių žaidėjų. Jie labai atidžiai atsirenka, ką ima į lygą, pagrindas ten – amerikiečiai, australai, zelandai. Jie skiria didžiulius pinigus 3 legionieriams, pakliūti ten nelengva. Lengviau, kai esi jaunas, kylantis, turi gerus agentus, kurie gali išvežti tave tobulintis prieš biržą. Ten buvo ir ispanų, ir prancūzų. Plius, su šia komanda vykome į priešsezoninius mačus su NBA klubais: „Thunder“, „Jazz“, „76ers“ – visokeriopa patirtis.
– Beje, šiuolaikiniams jauniems žaidėjams dar daro įspūdį mačai su NBA ekipomis?
– Priklausomai nuo to, kiek kartų ten važiuoji. Buvo tokių, kurie vyko ne pirmą kartą, jiems gal tokio įspūdžio nebebuvo, bet kurie važiavo pirmąkart, žaisti prieš NBA klubus jų arenose buvo jų svajonė. Mažesnį įspūdį jiems paliktų žaidimas su Eurolygos komandomis, jie nelabai Eurolygą stebi kiek mes, o NBA yra NBA. Tai visai kitas dalykas, visi ten nori būti, nors tikrasis krepšinis žaidžiamas Eurolygoje.
– Apibūdinote australišką krepšinį, o koks krepšinis žaidžiamas Anglijoje?
– Jis turi panašumų į australišką, tik žaidėjai kiek kitokie. Yra daug laisvės, daug kas paremta individualiu žaidimu, gynėjais, nes dominuojančių aukštaūgių yra trūkumas. Gynėjų tikrai galima paieškoti, jie ten žaidžia už ne per didelius pinigus ir pamačius gerą sezoną, gali bandyti jį vežtis į Europą. Nėra ten labai silpnas lygis, bet nėra ir super aukštas.
– Baigęs sezoną Australijos lygoje dar tikėjotės, kad vyksite pratęsti darbus kitur ir sulauksite Martyno Purlio skambučio?
– Jis man paskambino netikėtai – dar nepasibaigus sezonui Zelandijoje. Jis norėjo, kad atvykčiau, prisijungčiau prie klubo, maloniai nustebino. Džiaugiuosi, kad ne aš ieškau darbo, o darbas mane susiranda, reiškia, kažką darau gerai.
– Kiek to lietuviškumo jaučiasi nuvykus į Londono klubą: ten dirba M.Purlys, po to prisijungė Justinas Liaudinskas, savininkai – lietuviai, būsimas vyr. treneris – jau taip pat.
– Kai tik atvykau aš, buvo savininkai ir Martynas, po to eigoje prisijungė Justas. Martynas stengiasi padaryti gerą darbą, įnešti europietiško profesionalumo, nes tikrai norime darbuotis, įdėti pastangų tiek į organizaciją, tiek į krepšinio procesus. Martynui sekasi neblogai ir bus įdomu stebėti, kaip jiems seksis Europos taurėje. Manau, tai tikrai ambicingas projektas. Londono komanda įdomi tiek Eurolygai, tiek NBA. Plius, „Tesonet“ sutarė su valdžiai ir nori statyti atskirą areną. Ten krepšiniui – nearti dirvonai. Taip, profesionalumo gal ten trūksta iš lygos pusės, ten viršų paėmęs futbolas ir kiti sportai, bet Martynas patirtį perduos ne tik klubui, bet ir lygai, jie susitvarkys, gal net pakels tą Anglijos krepšinį. Džiugu, kad prie to prisideda lietuviai.
– Kaip manote, žaidėjų iš Lietuvos kitą sezoną išvysime šiame klube?
– Yra logikos, labai tikiuosi. Kaip organizacija, ką pamačiau, tai nežinau, kuri LKL komanda gali tiek pasiūlyti. O ir miestas superinis, visas sąlygas gausi, žaisi Europos taurėje, duok Dieve, kad lietuviai treneriai ten atsivežtų lietuvių žaidėjų.
– Iš jauno trenerio perspektyvos, kaip manote, kiek tiek Tautvydui Saboniui, tiek Lietuvos krepšiniui svarbu, kad jis gauna šansą Europos taurės klube?
– Tau kaip pirmam klubui gauti Europos taurės ekipą, kurios tikslas būti topine komanda, yra nerealu. Nežinau, ar aš eilinis Lietuvos žmogelis galėčiau tokį variantą gauti. Kaip jaunam treneriui tai yra super. Tiek jam, tiek kolegoms, kuriuos jis nusiveš. Mes, eiliniai žmonėmis galime tik pasvajoti apie tokią galimybę.
Norėdami komentuoti prisijunkite.