Apie D.Rediką ir gražią svajonę gimtinėje prabilęs „Juventus“ vedlys: LKL nėra ekipos, kuri mums būtų nenugalima

Vienų žaidėjų svajonė yra NBA, kitų – Eurolyga, trečių – kokia kita jiems maksimali karjeros stotelė. Tačiau Utenos „Uniclub Casino – Juventus“ ekipos kroatas Ivanas Vranešas turi kur kas žemiškesnį ir paprastesnį norą.

„Mano didžiausia svajonė – kada nors iškovoti titulą su gimtojo Zadaro komanda“, – sako jis.

I.Vranešas ne kartą akcentuoja – jis nėra svajotojas, jis – realistas, į ateitį žvelgiantis diena po dienos ir tolimų planų nesidėliojantis, nes gyvenimas kartais gali pateikti staigmenų. Kaip ir teigiamų, taip ir neigiamų.

Kol kas gyvenimas 27 metų 207 cm ūgio kroatą nubloškė į Uteną, kur jis žaidžia sėkmingą sezoną ir Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“) per 26 minutes pelno 15,6 taško, atkovoja 5,3 kamuolio, atlieka po 2 perdavimus ir renka 16,3 naudingumo balo.

Šiuo metu centras – rezultatyviausias „Uniclub Casino – Juventus“ žaidėjas. Visoje lygoje jis yra aštuntas.

„Tikrai sunkiai dirbame, bet esu prie to pratęs – ypač jaunystėje. Tai man nieko naujo, kaip Balkanų vaikinas, žinau, ką tai reiškia. Labiausiai reikia priprasti prie rutinos, o įsivažiavus viskas tampa įprasta.

Man patinka, kai treneriai gali mane pastūmėti pirmyn, kai gali man duoti aiškias instrukcijas, kaip galėčiau žaisti gerai“, – sakė I.Vranešas.

Krepsinis.net portale – pokalbis su kroatu apie užgrūdinusią patirtį, žaidimą su Dovydu Rediku, ryšį su Lovre Bašičiumi ir tikslus ateičiai.

– Vasarą buvote pats pirmas legionierius, pasirašęs sutartį su Utenos komanda. Kas jus labiausiai patraukė atvykti čia?

– Pasikalbėjau su treneriu, kuris parodė man savo norus, lūkesčius man kaip žaidėjui. Dėl daug ko radome bendrą kalbą ir pasirodė, kad į krepšinį žiūrime ta pačia kryptimi. Tai buvo svarbiausia. Neatvykau čia atostogauti, esu susifokusavęs į krepšinį, laikausi rutinos ir manau, kad tai esminis dalykas, vedantis prie rezultatų.

– Kas jus kol kas labiausiai sužavėjo mieste, lygoje ir pačioje „Uniclub Casino – Juventus“ organizacijoje, o kas galbūt patiko mažiausiai?

– Organizacija yra labai šeimyniška viduje, vienas kitam stengiamės padėti. Jei tik reikia pagalbos, žinai, kad visada jos sulauksi. Turime puikią chemiją. LKL taip pat paliko gerą įspūdį, nes lyga organizuota gerai, turime daug rungtynių, įskaitant taurę, kartais jų galėtų būti ir mažiau (Juokiasi).

Komandos yra konkurencingos, gerina savo žaidimą kas savaitę vis labiau, pildosi naujokais, bus įdomu, kaip viskas klostysis toliau. Dėl erzinančių dalykų, net nežinau, esu žmogus, kuris žvelgia į viską pozityviai, nesikoncentruoju į negatyvą. Kol kas tikrai mėgaujuosi būdamas čia.

– Pusė „Uniclub Casino – Juventus“ komandos sudaryta iš lietuvių, pusė – iš įvairių tautybių užsieniečių. Kaip susibūrėte į šeimynišką kolektyvą?

– Gerai pastebėjote, tikrai esame suburti taip. Bet esmė tokia, kad nežiūrime į tautybes, visi kartu leidžiame laiką. Daug laiko praleidžiame treniruotes, būname kartu ir neišskiriame, kas yra iš JAV, kas iš Bosnijos ir Kroatijos. Visi bendraujame labai daug, ne tik treniruotėse, bet ir kelionėse, laisvu laiku.

Kartais žmonės tiesiog randa gerą ryšį ir tai sunku paaiškinti. Pas mus tai buvo nuo pat pirmos dienos. Kiekvienas atvykęs žaidėjas užpildė reikiamą dėlionės dalį ir manau, kad tai galima matyti net aikštėje, kur esame vieningi, alkani ir apsieiname be ginčų. Kitą vertus, ant žemės visi stovime abejomis kojomis ir stengiamės daryti savo darbą kuo geriau. Tai – vienintelis būdas gauti rezultatą.

– Jūs pats demonstruojate gana stabilų žaidimą viso sezono metu. Kokie yra jūsų būdai tai išlaikyti?

– Kaip jau sakiau, labai svarbu jausti, kad treneris tau duoda aiškias instrukcijas ir taip pat neleidžia atsipalaiduoti. Kostičius visada beda pirštu į detales, kurias galiu pagerinti ir tai paaiškina.

Kitas dalykas, iš praeitos patirties, iš krepšinio mokyklos aš susikūriau mentalitetą, jog jei esi profesionalas, turi laikytis rutinos. Turi būti disciplinuotas ir susikaupęs rungtynėms, turi kreipti dėmesį ne tik į tai, ką darai treniruotėse, bet ir ką darai po jų, ką valgai, kaip elgiesi. Jei išlaikai discipliną, taip gali išlaikyti ir stabilumą. Gal klystu, bet bent man tai veikia.

– Ar sutinkate, kad žaidėjai randa kiek mažiau motyvacijos Citadele Karaliaus Mindaugo taurei (KMT), lyginant su LKL čempionu? Kalbu ne tik apie Utenos ekipą.

– (Juokiasi) Neneigsiu, kartais tikrai labai sunku, kai sužaidi vienas rungtynes, o po 48 valandų jau turi kitas. Su tais pačiais „Gargždais“ sužaidėme ketvirtadienio vakarą, o jau šeštadienį vakare namie priėmėme „7bet-Lietkabelį“. Kartais turi paskirstyti energiją, o tai padaryti nėra lengva, ypač kai žaidi prieš tas pačias ekipas. Reikia balanso. Taip, norisi žaisti gerai abejas rungtynes, bet kartais turi įvertinti, kurios rungtynės komandai yra svarbesnės. Galima sakyti, kad visi mačai svarbūs – tiesa, bet išlaikyti energiją sunku.

Vranešas

– LKL turnyro lentelėje jus lenkia tik Kauno „Žalgiris“, Vilniaus „Rytas“ bei „Wolves“ ir „7bet-Lietkabelis“. Ar 5-ta pozicija yra maksimalus pasiekimas Utenos ekipai, ar žvalgotės aukščiau?

– Pirmasis ratas yra praktiškai sužaistas – turėjome 10 mačų iš 11. Laikausi to, kad turime eiti į rungtynes po rungtynių, bandyti jose atrodyti kuo geriau ir matysime, koks bus to rezultatas. Kaip tik per pastarąsias 4 savaites žaidėme su abejomis sostinės ekipomis ir panevėžiečiais, taip, pralaimėjome, bet visos rungtynės sprendėsi kelių atakų skirtumu. Mums svarbu į kiekvienas rungtynes eini pasiruošus 100 proc. ir matysime, koks bus to rezultatas. Nemėgstu spėlioti, nesu toks žmogus, tad dėl pozicijų kažką pasakyti sunku.

– Bet jei žvelgtume į keturias šiuo metu pajėgiausias lygos komandas, kurią nugalėti, jūsų nuomone, turite daugiausiai šansų?

– Nuoširdžiai, nežinau. Kiekviena komanda yra specifinė ir sunku įvertinti, kuri būtų mums palankiausia. Mes turėjome šansą visose rungtynėse, išskyrus prieš „Žalgirį“. Prieš panevėžičius viena ataka galėjo viską lemti, „Ryto“ puolėjas Gorhamas prieš mus sumetė 8 tritaškius, bet irgi trūko nedaug. Kaip ir prieš „Wolves“. Tikrai galime nugalėti šias komandas, viskas realu. Nematau nė vienos komandos lygoje, prieš kurią negalėtume žaisti ir laimėti.

– Ar O.Kostičius įskiepijo jums mentalitetą, kad „Uniclub Casino – Juventus“ ekipai nėra neįkandamų komandų LKL?

– Taip, taip ir susiformavome kaip komanda. Mūsų privalumas ir tas, kad nesame tik namų komanda, išvykose taip pat atrodome gerai.

– Pastaruosius dvejus metus praleidote Prancūzijos antrojoje lygoje. Daug žaidėjų pasakoja, kad tai – itin fiziškos pirmenybės. Kaip šioje srityje jus užgrūdino Prancūzija?

– Manau, kad ši lyga yra geriausia tarp visų antrųjų divizionų Europoje, ten krepšinis kietesnis nei pirmojoje Prancūzijos lygoje. Ten yra daug gerų žaidėjų, daug vietinių talentų, daug pinigų turinčių ekipų ir ten žaidimas reikalauja daug energijos. Galima pažiūrėti, kiek dabartinių Eurolygos žaidėjų kažkada yra perėję šią lygą – būtų ne vienas. Tai man buvo gera patirtis, daug išmokau iš trenerio Laurento Foiresto, kuris praeityje žaidė Eurolygoje. Jis man pasakojo, kaip Vitorijoje žaidė pas Duško Ivanovičių, tai buvo dar 2000-ųjų pradžioje, metai bėga, o Duško vėl ten (Juokiasi). Foirestas mane gerai paruošė kitiems krepšinio žingsniams, apskritai iš visų trenerių visada stengiuosi pasiimti maksimumą, kad patobulėčiau ir kaip žaidėjas, ir kaip žmogus.

– Grieso komandoje Prancūzijoje susitikote ir su lietuviu Dovydu Rediku. Ko gero žinote, kokio lygio talentas jis buvo, o kokiu žaidėju jis liko?

– Taip, girdėjau, kad jis buvo didžiulis 1992-ųjų kartos talentas, ta karta skynė pergales ir buvo nenugalima. Taip nutinka, kad kai kurie žaidėjai pasiekia savo lubas, kai kurie – ne, tam priežasčių būna įvairių. Geriausiai jis pats žino, kodėl taip nutiko. Jis yra labai sumanus, fiziškas žaidėjas, jis išlaikė savo įgūdžius ir tame lygyje tikrai geras krepšininkas.

– Su jumis Prancūzijoje žaidęs yra ir prieš tai Prienuose rungtyniavęs Marquisas Wrightas. Kokiais įspūdžiais su jumis pasidalijo amerikietis, prieš jums atvykstant į LKL?

– Kiek pamenu, jis buvo klube, kuris turėjo problemų (Juokiasi).

– Prienų klubas jau išvis bankrutavo.

– Taip taip, jis minėjo, kad ten buvo problemų su finansais (Šypsosi). Jis minėjo išvykęs sezonui įsibėgėjus, nes nesijautė čia laimingas, čia nebuvo ką veikti. Bet kai pasirašiau sutartį su Utenos komanda, jis man sakė, kad šioje organizacijoje viskas bus gerai, čia jausiuosi laimingas.

Vranešas

– Kėdainių komandai atstovaujantis Lovre Bašičius yra kilęs iš to paties Zadaro miesto kaip jūs ir net esate žaidę kartu. Koks ryšys su sieja?

– Jis tikrai geras mano draugas, kartu užaugome Zadare, kartu esame žaidę jaunimo lygyje, savo mieste, kai tik yra progų – susitinkame, o jei laiko tam nėra – būtinai bendraujame telefonu. Esame labai artimi.

– Nemažą dalį karjeros praleidote Kroatijoje. Kokius privalumus ir trūkumus turi šios šalies lyga augantiems jaunuoliams, siekiantiems geresnių karjeros galimybių?

– Savo kelią pradėjau Zadaro komandoje, kuri žaidė ir Adrijos lygoje. Šis miestas gyvena krepšiniu, ko gero labiausiai visoje šalyje, žmonės čia gyvena dėl šio sporto. Turime čia tiek geras sąlygas, tiek gausius sirgalius. Šiuo metu dėl politinių dalykų klubas nėra geriausioje pozicijoje, bet jis išugdė nemažai talentų. Tas pats Marko Popovičius, žaidęs „Žalgiryje“, yra iš šio miesto, Arijanas Komazecas, Krešimiras Čosičius, galima minėti dar vardų.

Turime ir vieną geriausių futbolininkų pasaulyje – Luka Modričių, tad tai įrodymas, koks sporto miestas esame.

Atstovavau ir Šibeniko ekipai, ten būdamas 22-ejų atsigavau po traumos ir atgavau pasitikėjimą. Taip pat ten būdamas 19-metis buvau vienu geriausių žaidėjų lygoje. Tai Draženo Petrovičiaus miestas, tad man išties pasisekė būti tokios krepšinio kultūros dalimi. Man tai daug reiškia.

– Kaip manote, ar sezonas „Uniclub Casino – Juventus“ jums gali tapti karjeros galimybe? Kol kas elitiniame krepšinio lygyje žaidęs nesate.

– Pamatysime. Svarbiausia likti sveikam ir nuosekliam. Gal galėjau aukštesnį lygį pasiekti anksčiau, gal galėjau kažkur būti protingesnis, gal kažkur man galėjo pasisekti, bet ateitis – prieš akis. Kažkada kreivė turėtų eiti aukštyn. Tikiuosi, momentas ateis, o kada – nežinau, negalvoju apie tai, tiesiog stengiuosi dėti visas pastangas tam.

– O kokia yra jūsų asmeninė svajonė? Jums – 27-eri, karjeros dar liko ne tiek mažai. Europos taurės lygis, o gal – Eurolyga?

– Niekada neturėjau galimybės tapti čempionu su Zadaro komanda, tada dominavo „Cedevita“ ir „Cibona“. Mano svajonė yra laimėti titulą su savo miesto ekipa ir pajusti, ką reiškia triumfuoti bei švęsti su savo žmonėmis.

Kitas dalykas, dėl mano karjeros, neturiu tikslių tikslų. Mėgstu būti realistas ir tiesiog stengtis, o ką tai man atneš, gal Europos taurę, gal Eurolygą, nežinau. Kaip jau sakiau, nesu svajoklis, nesu spėliotojas, praeityje susidūriau su tuo, kaip gyvenime viskas gali pakisti per sekundę. Kaip gali kilti link dangaus, taip ir kristi žemyn.