Lietuvos rekordininkas „CBet“ štabe: apie olimpinę svajonę, V.Šeškaus palaikomą formą ir „guminį“ D.Sabeckį (1) interviu

Jonavos „CBet“ šį sezoną turi ne tik krepšinio aikštelės pasiekimais pasižyminčių žmonių – ekipos fizinio rengimo treneris Aivaras Pranckevičius gali pasigirti ir kitokiais rekordais.

Buvusiam bėgikui iki šiol priklauso 4 po 100 metrų Lietuvos sprinto rekordas, leidęs 2009-ųjų Universiadoje pasiekti aukštą penktąją vietą. Tuo metu tai įkvėpė ir dar aukštesnėms svajonėms, bet atletas visada žvelgė į gyvenimą realistiškai.

„Žinojau, kad aukščiausiai galiu dalyvauti Europos čempionate, tai padariau ir tuo džiaugiuosi. Olimpiada yra svajonė, bet ten galėjau patekti nebent su estafete. Individualiai man tai tiesiog nėra įmanoma“, – teigė A.Pranckevičius.

„CBet“ štabo narys taip pat apžvelgė savo atsiradimą krepšinyje, įsimintiniausias sutiktas asmenybes, ilgametį įspūdį palikusius žaidėjus, pačią sporto specifiką ir pastarųjų mėnesių darbus.

„Žaidėjams grįžus po traumų darbas vyksta kaip visada. Šį sezoną turėjome nemažai traumų, tai vienas pirštą susilaužo, tai kitas ant kojos užlipa ir visą sezoną taip. Atrodo, kad dabar lipame iš duobės, visi traumuoti grįžta ir liko tik Kahlilas. Tikimės, kad kelių savaičių bėgyje gal ir jis pasijungs prie komandos. Dabar darbas vyksta labiau fizinio rengimo, mano pareiga yra pakrauti baterijas per šį laikotarpį ir toliau kibti į atlapus visiems LKL“, – teigė specialistas.

– Žaidėjų traumas priimate asmeniškai, galbūt jūsų darbo pasekmė?

– Sunku pasakyti. Evaldo Šaulio traumoje gal yra ir mano kaltės, bet kai žmogus susilaužo pirštą ar užlipa ant kojos, tai yra traumų mechanika. Niekas nuo to neapsaugotas. Šiemet esame ne po laiminga žvaigžde dėl traumų. Tokie įdomūs dalykai, visada traumų būna, nėra, kad aplaidžiai į kažką pasižiūrėjome, tiesiog įvyksta taip, niekas neapdraustas.

– Žaidėjų darbą galima pamatuoti taškais ir pergalėmis, kaip savo darbus vertina fizinio rengimo treneriai?

– Mes žiūrime, testuojamės žaidėjus, kokioje formoje jie yra. Kas kelis mėnesius etapais pratestuojame, pasižiūrime, kokia forma, ko trūksta. Tada reaguojame, ar reikia krūvį padidinti, ar jį nuimti, ar esame duobėje, ar geroje kondicijoje.

– Pats startavote ne nuo krepšinio, buvote sprinteris...

– Taip, buvau bėgikas, lengvoji atletika. Bėgau tiek individualiai, tiek estafetėje komandiškai. Dar sportuojant Linas Šalkus pakvietė prie moterų krepšinio komandos Kauno „Sirenos“. Nuo to ir prasidėjo mano kaip fizinio renginio trenerio karjera.

– Nuo ko prasidėjo bėgiko karjera? Pamilote šį sportą ar tiesiog sekėsi geriau nei krepšinis?

– Pati lengvoji atletika yra visiškas hobis. Pinigų ten neužsidirbsi, bet emocija yra fantastiška. Į startą eini su dideliu šiurpuliuku. Krepšinyje gali pasitaisyti kažką padaręs, o bėgime viskas priklauso nuo akimirkos. Ruoškis ketverius metus, padaryk klaidingą startą ir tavo visas darbas nueina niekais. Labai didelė koncentracija, didelis psichologinis krūvis. Jei lengvoji atletika būtų geriau finansuojama, būtų ir geresnių lengvaatlečių bei karjeros ilgiau prasitęstų. Aš pats karjerą baigiau 22-ejų, nors pikas būtų atėjęs tik 25-erių. Viskas dėl finansavimo. Kodėl aš išėjau? Nes krepšinyje yra pinigų. Lengvojoje atletikoje to neturime. Gaudavome iš olimpinio komiteto, bet pragyventi sunku. To net neužtekdavo ant pusės buto nuomos. 22-ejų nebegali būti tėvams ant sprando, turi pradėti galvoti pats. Derinti sportą su darbu yra be galo sunku, nes yra rutina, kad maitiniesi, ilsiesi ir krūvius gauni. Iš to ateina rezultatai, o turėdamas darbą negali to kontroliuoti. Jei turi turtingus tėvus ar rėmėjus, gali sportuoti ir iki 35-erių, bet situacija dažniausiai yra kitokia.

– Ar ta finansinė situacija leidžia matyti talentų nutekėjimą – krepšininkų, kurie būtų geresni bėgikai, bet tuo neužsiima būtent dėl pinigų?

– Taip. Mūsų komandoje Lachlanas Andersonas būtų puikus trišuolininkas ar šuolininkas, nes turi puikų kūnų, yra aukštas, plastiškas, lengvojoje atletikoje galėjo parodyti įspūdingų rezultatų. Justinas Ramanauskas turėjo potencialo, dabar jau per vėlu. Atrastų save, nes ten yra labai daug rungčių, visi save kažkur atranda. Kozys galėjo rutulį stumti, yra gerai sudėtas.

Pranckevičius

– Kuo būtent Justinas Ramanauskas išsiskiria? Aikštėje tarsi neturi daug atletinių pranašumų...

– Jis galėjo būti ilgų nuotolių bėgikas. Yra labai kantrus, ramus, išklauso, su savimi moka gerai dirbti. Maratoną bėgti yra didelis darbas su savimi, Justine matau ne tiek sudėjimą, kūną, bet charakterį, galėjo nuveikti ką įdomesnio. Lengvojoje atletikoje būtent charakteris labai daug lemia.

– Krepšinyje charakterio irgi reikia...

– Lengvojoje atletikoje kažką pražiopsojus ar nepasiruošus esi tik pats už tai atsakingas. Krepšinyje nepasiruošus gali padėti komandos draugai ir to rezultato daug nesimatys. Manau, kad lengvoji atletika yra sunkesnis sportas, bet krepšinis – įdomesnis. Lengvoji atletika yra sportas, žaidimu to nepavadinsi, ten daugiau charakterio rodymo, ne visada yra smagu, tenka daug kentėti. Yra niuansų. Žmonės galvoja, kad užtenka greitai bėgti, bet yra techninių, taktinių dalykų, daug ir emocijų.

– Pasirodymai universiadose buvo tie aukščiausi taškai emociškai?

– Buvo visko. Universiadoje Kinijoje buvome įspūdingos formos ir galėjome būti geriausių trejete, bet pametėme lazdelę finale ir praradome medalį. Faktas, kad ten būtų buvęs dar vienas rekordas. Ten buvo ir didžiausios emocijos, nes įeini į stadioną su 55 tūkstančiais žmonių, o Lietuvoje įėjus tik sportininkų tėvai sėdi. Didelis skirtumas. Kinijoje eidami šaltais koridoriais nesupratome, kur einame, nes pagrindiniame stadione nebuvome gavę treniruočių. Išėjus ir pamačius pilnas tribūnas atima kojas, širdis pradeda drebėti, pati geriausia emocija. Aišku, buvo ir Europos čempionatas suaugusiųjų, kur galėjome kabintis į finalą, bet mūsų lyderis Rytis Sakalauskas gavo traumą, o galėjome lygiuotis į prancūzus, britus ir neblogai pasirodyti. Belgrade man buvo pirmas užsienio startas, per dvi dienas pagerinome du kartus Lietuvos rekordą, pirmą kartą – su nedidele klaida, vėliau – pagerinome. Tuo metu padarėme, ką galėjome.

– Rytis Sakalauskas vėliau dalyvavo olimpinėse žaidynėse. Pačiam buvo tokių ambicijų?

– Būdavo, bet anksti supratau, kur yra mano lubos. Žinojau, kad aukščiausiai galiu dalyvauti Europos čempionate, tai padariau ir tuo džiaugiuosi. Olimpiada yra svajonė, bet ten galėjau patekti nebent su estafete. Individualiai man tai tiesiog nėra įmanoma. Sakalauskas yra neįtikėtinų duomenų ir neįtikėtino charakterio žmogus. Tai – mašina. Per pasiruošimą atrodė, kad gali jam įkąsti, bet atėjus varžyboms suprasdavai, kad nėra šansų.

– Vėliau atsidūrėte moterų krepšinyje, kuris šiuo metu Lietuvoje nėra aukščiausiame taške. Kokio lygio profesionalumą ten radote?

– Tuo metu buvo pakankamai geras lygis. Buvo Marijampolės komanda, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių klubai, prieš pastarąjį žaidėme dėl trečios vietos. Tuo metu buvo nebloga lyga. Dabar yra kaip yra. Manau, kad Lietuvos moterų krepšinis turėtų gerėti, kaip suprantu, federacija labai į tai atsižvelgia. Yra perliukų, Jocytė ir kitos merginos, kurios ateityje džiugins mus pergalėmis.

– Kaip įvyko perėjimas į vyrų krepšinį?

– Dar dirbdamas su moterimis pradėjau dirbti ir „Tornado“ sporto mokykloje. Ten darbavosi ir Giedrius Žibėnas, gavęs pasiūlymą iš Marijampolės „Sūduvos“, pasiėmė mane kartu. Pasidarbavome metus, kitus, o tada sulaukiau ir Virginijaus Šeškaus skambučio atvykti į Prienus bei padirbėti su Ballais.

– Jie buvo kažkuo išskirtiniai fiziškai?

– Taip, matosi ir neprofesionaliam žmogui, kad jie buvo labai talentingi, jaunasis vien kur nuėjo. Jautėsi talentas ir neabejojome, kad jie gali toli eiti, tik charakterio dalykai kėlė klausimų. Kad jie turėjo talentą – faktas. Jaunėlis žiba, bet ir LiAngelo galėtų drąsiai žaisti LKL ir tai daryti gerai. Jis buvo fiziškai stiprus, žaisdamas nugara į krepšį galėjo užlaužti daugelį. Iš jų visų jis turėjo ir geriausią charakterį, nes dirbo ir nesiskundė, mūsų komandoje buvo vienas geresnių.

– LaMelo žaisdamas Prienuose dar buvo galva mažesnis, jautėsi, kad gali ištįsti?

– Taip, jo galūnės buvo ilgos, atrodė kiek vėlesnio brendimo. Jau tuomet turėjo puikią koordinaciją, ilgai išsilaikydavo ore pašokęs, mobilus buvo. Matome, kad jis turėjo didelį potencialą. Aišku, metimas buvo šiaip sau, bet prasiveržimai, geros pauzės... Neturiu jokių problemų su juo, dirbo, norėjo ir papildomai ateidavo. Viskas su juo gerai, gal tik tos kameros burbulą išpūtė. Jis nebuvo blogas vaikis, gerai dirbo.

– O kaip atsirado kontaktas su Virginijumi Šeškumi?

– Mus sujungė Martas Skrabulis. Sportuodami buvome kambariokai, jis dirbo su Virginijumi Vilniaus „Ryte“. Grįžęs į Prienus treneris ieškojo panašaus žmogaus, paklausė, ar Martas turi kažką patikimo ir pasiūlė mane. Malonu, kad kolega pasiūlė ir taip keliai suvedė. Su pertrauka kartu dirbame jau trejus metus. Po Ballų sezono išvykau į Jonavos komandą, o praėjusiame sezone prie jos prisijungė ir Virginijus. Aš atėjau pas jį į Prienus, jis – pas mane į Jonavą. Klube dirbu jau ketverius metus ir esu čia turbūt ilgiausiai iš komandos personalo.

Pranckevičius

– Dabar treneris dar palaiko sportinę formą?

– Treneris puikiai, metimus gerai atlieka, parodo, kaip iš užtvarų reikia išlįsti. Palaiko kažkiek. (juokiasi)

– Kaip vyko darbai Jonavoje visam štabui iškritus dėl COVID-19?

– Kliuvo ir man, pirmas pagavau šitą reikalą. Nežinau, ar pirmas pagavau, bet pirmas simptomus parodžiau. Gerai, kad turime šaunų kapitoną, kuris susitvarkė su treniruotėmis, po jų ir laimėjome rungtynes. Manau, kad Laimonas ir galėtų būti treneriu, tuo taktiniu, kuris derinius braižo. Gal kas iš jų ir fizinio rengimo keliu pasuks, nors čia labiau lengvaatlečių niša.

– Jaučiasi skirtumas ruošiant NKL ir LKL žaidėjus?

– Nepasakyčiau. LKL žaidėjai labiau protu remiasi, mažiau bėgimo be galvos. Greičiu NKL yra aukščiau, ten žaidėjai daugiau prabėga. Labai sunku palyginti, nes NKL dirbau su pirmojo ketverto komandomis, jos mažai ir skiriasi nuo LKL. Tais metais, kai buvau Prienuose, likome paskutiniai, o prieš tai dirbau Marijampolėje ir skirtumo nėra. Pagal testus, „Sūduvos“ žaidėjai pasirodydavo net geriau nei tuometiniai prieniškiai. Du kartus NKL triumfavusi komanda pridėjusi aukštą žmogų galėtų būti LKL lentelės viduryje, kaip dabartinė Jonavos komanda. Aišku, ten su sale yra problema, jau tuomet mums laimėjus buvo žadėta, bet iki šiol nėra.

– Komandų fizinio rengimo treneriai bendrauja tarpusavyje?

– Taip, bendraujame, diskutuojame, kada galima rezultatus pakelti, kas jiems tiko, kas nepavyko, kad neužliptume ant to paties grėblio. Jei nori dirbti aukštame lygyje, privalai dalintis patirtimi su kolegomis ir tobulėti su kiekvienu žingsniu. Apie individualius žaidėjus daug nekalbame, tik jei pereina iš vieno trenerio komandą į kito, kur reikėtų atkreipti dėmesį, gal silpnesnės čiurnos ar kažkurie raumenys. Labiau bendrai kalbame.

– Yra buvę, kad prie komandos prisijungus žaidėjui kolega jau rašo, kad su šituo turėsi daug darbo?

– Yra, nors žaidėjų įvardinti nenoriu. (juokiasi)

– O kuris žaidėjas įsiminė kaip pajėgiausias fiziškai?

– Man labai įsiminė Donatas Sabeckis, kaip teko su juo dirbti. Daug tokių buvo, Dovis Bičkauskis, Antanas Udras, Giedrius Staniulis. Ištvermingi vaikinukai. Man vis tiek labiausiai įsiminė Donatas, toks kaip guminis, griūva, vėl stojasi. Atrodė, kad sulūš, bet ištvermė buvo fantastiška, šoka, bėga... Raumenyse yra greitojo ir lėtojo tipo skaidulos, kurios nulemia greitį arba ištvermę. Aš net nepasakyčiau, kurių pas jį yra daugiau, ir ištvermingas, ir greitas, ir šoklus. Taip ir nesupratau, kokia ten situacija. Su juo dirbti buvo įdomiausia, vasaromis irgi užsiimdavome. Jo kūnas labai gerai priimdavo krūvį ir sparčiai imdavo rodyti rezultatus. Nenustebau, kai nuėjo į „Žalgirį“, labiau nustebino, kad greitai išėjo. Jis yra vėlyvo brendimo ir galėjo užsikabinti, bet nesusiklostė, gal laikas ir vieta nesutapo. Puikus vyras ir atletas.

Sabeckis

– Galima atletą paversti krepšininku?

– Sunku pasakyti. Iš susiformavusio krepšininko lengvaatlečio nepadarysi, nebent iki keturiolikos metų gali pakeisti, kol dar ieško savęs. Krepšininkų pėdos būna silpnesnės, ne taip kūnas paruoštas. Lygiai taip pat ir į kitą pusę. Iki RKL gal ir gali pakilti, bet tada jau esi daug praleidęs.

– Pačiam tenka dirbti ir su vaikais, kaip pastaraisiais metais keičiasi jų atletiškumas, gerėja ar prastėja?

– Taip, dirbu mokytoju Jėzuitų gimnazijoje. Man patinka paskaityti straipsnius ir mačiau neblogą tyrimą, kad dauguma fizinių savybių prastėja, bet koordinacija kažkodėl gerėja. Man labai įdomu, kodėl taip vyksta, kai tiek prie kompiuterių sėdime. Gal kažkoks žaidimas padeda. Prieš tai dirbau kitoje gimnazijoje, Ariogaloje, ten nebuvo daugiau sporto šakų, galėjau atsirinkti visus geriausius vaikus į savo atletikos būrelį ir su 3 tūkstančių gyventojų neturinčio miestelio mokykla tapome Lietuvos čempionais komandinėje įskaitoje. Nerealus jausmas. Superinis pasiekimas aplenkti Vilnių, Kauną ar Klaipėdą. Aišku, ten galėjau surinkti visus geriausius, niekas nenubyrėjo į krepšinį, futbolą ar šokius. Jėzuitų gimnazijoje vaikai yra labiau pasiskirstę, yra daug jodinėjančių, šokančių, dainuojančių, sunku būtų surinkti stiprią komandą. Aišku, iš Jėzuitų atėjo Marius Grigonis, kokius dabar rezultatus rodo ir kokius pinigus uždirba. Reiškia, galima ir iš ten iškrapštyti, bet vien tik dirbant mokytoju nepadarysi gero krepšininko, gali tik kažkiek pridėti, būtų didelis pasiekimas kažką išauginti.

– Žvelgiant į krepšininkus galima pamatyti, kuris pradėjo sportuoti vėliau ar vaikystėje neturėjo fizinio pasiruošimo. Ar tikslinga tėvams, norintiems užauginti krepšininką, vesti vaiką į lengvąją atletiką ir taip kloti pagrindus?

– Visiškai tikslinga. Pasižiūrėkime į Mindaugo Kuzminsko atvejį. Jis buvo metus išėjęs vien tik į lengvąją atletiką, nors iki tol buvo niekam nereikalingas. Išėjo metams, lankė tik lengvąją atletiką ir prašau, turime Lietuvos rinktinės žaidėją, pabandžiusį ir NBA. Jis sustiprėjo ir iškart rezultatai visi kiti. Susitvarkė kūną, bėgimą, šuolius ir iššovė. Jauno amžiaus reikia išbandyti kuo daugiau sporto šakų, kad savo atrastum ir susidėliotum savo kūną. Reikia fizinio rengimo trenerių, tik būtina gerai paskirstyti krūvius. Nereikia jaunam žaidėjui uždėti daug jėgos, nes tuomet ateityje mažai tobulėja. Pirmiausia reikia sudėlioti taisyklingus judesius.

– Žmonės labai skirtingai žiūri į mokytojo profesiją, ar pats laikote ją prestižine?

– Nežinau, kiek tai yra prestižas. Visi mokytojai pasakys, kad tai yra neįvertinta, bet tai pasakys ir daktarai. Yra tokia ekonomika Lietuvoje, tiek išgalime, bet tai yra prestižas? Dabar derinu du darbus, nes gyventi iš vieno yra sunku. Nesakau, kad esu labai geras fizinio rengimo treneris, esu vidutinis Lietuvos mastu. Geriausi gali gyventi vien iš to, bet dirbant vidutiniame klube sunku iš to išgyventi, juolab ir atlyginimas nėra mokamas dvylika mėnesių. Mokykloje pinigus gauni kiaurus metus, o fizinio rengimo treneriai vasarą uždirbę tik gavę rinktinių ar kitokius pasiūlymus.

– Kokie yra fizinio rengimo trenerių idealai Lietuvoje?

– Yra pavyzdžių, Sigitas Kavaliauskas, Justinas Grainys ar Evaldas Kondrotavičius. Mes visi augome pas amžinatilsį trenerį Aleksą Stanislovaitį ir jis mums davė tobulus idealus, kokie turi būti treneriai. Jei kažko nesuprantu, visada galiu Justino ar Sigito paklausti ir niekada nebus atsakyta „ne“. Treneris mus turbūt suvienijo, buvome maža šeima ir visada galiu jais pasikliauti.