„Žalgiriui“ reikalingi ne tik J.Zdovco pokyčiai žaidime
(80)
Naujojo trenerio efektas nesuveikė. Kauno „Žalgiris“ trečiadienį pradėjo naują epochą su Jure Zdovcu vyriausiojo trenerio poste, tačiau pirmosios pergalės šiame sezone Eurolygoje neiškovojo.
Aštuonių tūkstančių gyvo krepšinio išsiilgusių serbų įelektrintoje Belgrado „Štark“ arenoje kauniečiai vėl pademonstravo kovingumą, reikalingą norint konkuruoti Eurolygoje, tačiau pritrūko meistriškumo.
„Žalgiris“ sukrapštė 61 tašką ir pernelyg didelę dalį tų taškų susirinko veikiau netyčia nei susikūrę patogias progas atakuoti krepšį. Tai buvo trečiasis „Crvena Zvezda“ varžovas Eurolygoje, neperžengęs 63 pelnytų taškų ribos. Tik skirtingai nei rungtynėse su Stambulo „Fenerbahče“ ar Tel Avivo „Maccabi“, „Žalgirio“ puolime nesimatė resursų, kurie būtų nepanaudoti.
Trečiosios rungtynės Eurolygoje šiame sezone – trečiasis kartas, kai „Žalgiris“ stokojo kūrybos, agresyvesnių reidų į baudos aikštelę, geresnio kamuolio judėjimo bei žmogaus, kuris galėtų imtis iniciatyvos individualiais veiksmais.
Žaidėjų korpuse reikalingos permainos ir apie jų poreikį po rungtynių netiesiogiai užsiminė pats J.Zdovcas.
„Neturime žaidėjų, kurie galėtų užsibaigti metimus arti krepšio prasiveržimais ar sužaidžiant nugara į krepšį, – pripažino J.Zdovcas. – Mums trūksta kietumo, atletiškumo. Be Josho, žinote... Na, bet atvykau čia ne verkti ar kurti problemas, bet spręsti problemų.“
Šios rungtynės tik dar kartą parodė, kad „Žalgiris“ surinko komandą veikiau kautis Europos taurėje nei Eurolygoje ir laiminčia jos nepavers nei J.Zdovcas, nei bet kuris kitas treneris atsidūręs jo vietoje.
Nebo
Pokyčiai gynyboje
J.Zdovcas per keletą dienų spėjo įdiegti kelias esmines naujoves „Žalgirio“ žaidime, pirmiausia – gynyboje.
Žalgiriečiams trečią sykį šiame sezone tenka mokytis naujos gynybinės sistemos. Pirmiausia, M.Schillerio pamėgtos „ICE“, pasirengimo sezonui ciklo pabaigoje – agresyvių stepautų ir jiems reikalingų rotacijų, o pastarąsias kelias dienas – trumpų stepautų su giliomis pagalbomis iš stipriosios kamuolio pusės.
Trumpai apibrėžiant šią sistemą, tai yra gynyba, kai ginantis prieš pikenrolą aukštaūgis atlieka trumpą stepautą, taip provokuodamas varžovą su kamuoliu atlikti papildomą driblingą nuo užtvaros, ir iškart skuba prie savo tiesioginio oponento, siekdamas suardyti bet kokias kamuolį įžaidžiančiojo ir į baudos aikštelę besileidžiančio aukštaūgio tarpusavio gijas.
Tuo metu „Žalgirio“ gynėjų užduotis – kiek įmanoma greičiau prasmukti pro užtvaras ir spėti prie savo tiesioginio oponento, neleidžiant jam lengvai įeiti į baudos aikštelę ir užbaigti atakos prasiveržimu iki krepšio.
Papildomas kelias akimirkas tam sukuria komandos draugų gilios pagalbos iš stipriosios pusės, kurios turi priversti varžovų gynėją suabejoti prasiveržimu, taip suteikiant jį dengiančiam žalgiriečiui daugiau laiko suspėti grįžti prie savo tiesioginio oponento.
Ši gynybinė sistema turi keletą silpnų pusių – pagalbos iš stipriosios pusės gali kainuoti brangiai, jei varžovai vieno perdavimo atstumu turi gerą metiką, o įžaidžiantysis laiku atlieka perdavimą. Rungtynių pradžioje taip žalgiriečių naująją gynybą bandė nubausti Ognjenas Dobričius, tačiau jo metimas skriejo pro šalį. „Crvena Zvezda“ nėra gerai metanti komanda, tad šio J.Zdovco gynybinės sistemos trūkumo neeksploatavo.
Kita silpnoji vieta – vidutinis nuotolis, iš kur žaidėjas su kamuoliu dažnai turi pakankamai erdvės atakuoti, kol jo tiesioginis oponentas dar 1–2 metrais atsilieka besivaduodamas iš užtvaros. Labiausiai šį trūkumą „Crvena Zvezda“ išryškino antrojo kėlinio pabaigoje, kai J.Nebo vidurio puolėjo pozicijoje pakeitė Paulius Jankūnas, kartu nuolat įtrauktas į pikenrolus su Luku Lekavičiumi.
Pastarajam sunkiai sekėsi kliudyti Nate'o Wolterso metimams iš vidutinio nuotolio, o P.Jankūnas neturi pakankamai ilgų rankų ir atletiškumo, kad galėtų kažkiek prisaugoti komandos draugą. Tą trumpą atkarpą šeimininkai laimėjo 7:4, o N.Woltersas surinko 5 taškus.
Šios gynybinės sistemos efektyvumas labai priklauso nuo gynėjų, kurie privalo būti itin fiziški, nuolat suartėti su savo tiesioginiais oponentais prieš varžovų užtvaras, jog į jas nebūtų įklijuoti, ir demonstruoti maksimalias pastangas siekiant spėti sugrįžti prie savo ginamųjų.
Reikalingas ir atletiškas centras, kuris galėtų laiku suspėti prie besileidžiančio varžovo po trumpo stepauto ir tuo pačiu pasaugoti krepšio lanką nuo gynėjų reidų iki galo. Būtent toks yra J.Nebo, kuris sužaidė geriausias rungtynes Eurolygoje ir naujoje gynybinėje sistemoje visiškai nepasimetė.
Amerikietis surinko 14 taškų, atkovojo 10 ir perėmė 2 kamuolius, blokavo 1 metimą bei surinko 24 naudingumo balus.
Svarbiausia, kad skirtingai nei su Mareku Blaževičiumi ar P.Jankūnu „penktoje“ pozicijoje, J.Nebo esant aikštelėje, „Žalgirio“ gynyba atrodė itin solidžiai, o „Crvena Zvezda“ gynėjų veiksmuose jautėsi neužtikrintumas. Jie buvo įbauginti veržtis ir užsibaigti reidus metimais iš po krepšio. Kilo metimų trajektorijos, jautėsi pasimetimas – situacijose, kai buvo galima tiesiog pelnyti taškus arti krepšio, jie rinkdavosi perdavimus aukštaūgiams, kuriuos nutraukdavo tas pats J.Nebo, perėmęs du kamuolius ir dar ne sykį kamuolį pamušęs.
Įtaka, kurią žaidimui darė amerikietis, buvo kur kas didesnė nei jo vienas blokuotas metimas statistikos protokole. Po labai ilgos pertraukos „Žalgiris“ turi tikrą krepšio saugotoją ir žmogų, kurį galima naudoti įvairiose gynybinėse sistemose.
„Klausėte apie gerus rungtynių aspektus – Joshas yra vienas iš jų“, – amerikietį gyrė J.Zdovcas.
Giffey
Akcentai puolime
Pirmoji „Žalgirio“ ataka prie naujojo vyr. trenerio buvo skirta Edgarui Ulanovui žaisti nugara į krepšį. Gana padrikai išsidėstę žalgiriečiai ėmė organizuoti derinį – įstryžos užtvaros sulaukęs „Žalgirio“ puolėjas leidosi link baudos aikštelės, priėmė kamuolį ir ėmė žaisti individualiai prieš Nikola Kaliničių.
Nereikia stebėtis, kad žalgiriečio žaidimas „ant ūselio“ prieš vieną geriausių Eurolygos gynybos specialistų taškais nepasibaigė. Tačiau tai buvo intriguojantis ir malonus akcentas – jau pirmosiose rungtynėse J.Zdovcas pademonstravo tokį pasitikėjimą E.Ulanovo žaidimo nugara į krepšį įgūdžiais, jog mačą atidarė specialiu deriniu būtent jam.
Nors E.Ulanovas daugiau taip nebebuvo specialiai naudojamas, tai yra ženklas, kad jo vaidmuo „Žalgiryje“ keisis. Jei amerikietiškoji krepšinio mokykla, kurią atstovavo Igoris Kokoškovas ir M.Schilleris, nesuprato, kokią naudą puolimui gali sukurti žalgiriečio žaidimas „ant ūselio“, tai jugoslaviškoji, panašu, tikrai supranta.
Nors kaunietis sužaidė dar vieną blankų mačą, per 25 minutes sukrapštęs 5 taškus, atkovojęs vos 1 kamuolį ir surinkęs minus 2 naudingumo balus, jis buvo viena svarbiausių figūrų „Žalgirio“ puolime. „Iš žaidimo“ atliko 10 metimų – daugiausiai komandoje.
Labai dažnai kamuolys E.Ulanovo rankose atsidurdavo sklandžiai išvaikščiojęs perimetre – jis metė net 6 tolimus metimus, kurių dauguma – iš patogių padėčių. Tačiau pataikė tik vieną.
Būtent greitesnis kamuolio judėjimas iš rankų į rankas buvo dar vienas akcentas, kurį J.Zdovcas spėjo įdiegti vos per kelias dienas Kaune. Žalgiriečiai atlikdavo kur kas mažiau nereikalingų driblingų, žaidėjai su kamuoliu sprendimus priimdavo greičiau ir užtikrinčiau.
Protarpiais „Žalgirio“ puolime pasijuto tai, ko nebuvo prie M.Schillerio – buvo žaidžiama iki geriausio metimo, neskubant mesti iš pusprogių. Priėmę kamuolį ties tritaškio linija, perimetro žaidėjai verčiau rinkdavosi prasiveržimus į baudos aikštelę, užuot metę neparuoštus metimus – ypač pirmoje pusėje sau nebūdingai daug reidų į baudos aikštelę atliko Nielsas Giffey.
Vokietis buvo labai svarbus abejose aikštės pusėse – gynyboje jo ilgos rankos itin pasitarnaudavo pagalbose iš stiprių pusių, kur jis ne sykį gerai pristabdė „Crvena Zvezda“ gynėjų reidus ir tuo pačiu valgė erdvę nutraukdamas perdavimų linijas. Puolime jis surinko 11 taškų, pataikęs keletą svarbių tritaškių, leidusių žalgiriečiams išlikti rungtynėse.
Kovingumas, kurį demonstravo N.Giffey, buvo pavyzdinis. Vokietis buvo vienas aktyviausių ir agresyviausių žalgiriečių, nepaisant to, jog žaidė sirgdamas.
„Nielsas karščiavo ir nežinojome, ar galės žaisti, – po dvikovos atskleidė J.Zdovcas. – Man jis labai patinka, geras žaidėjas, daugeliui trenerių patiktų jį turėti.“
J.Zdovcui patinka krepšininkai, kurie nėra vienpusiški – gali ne tik mesti, bet ir veržtis ir atvirkščiai. Dar geriau, jei jie sugeba dar ir skirstyti kamuolius. Tokie yra E.Ulanovas bei N.Giffey, tačiau tokiu universalumu pasigirti negali Artūras Milaknis. Jis aikštelėje praleido vos 7 minutes, per kurias negavo progos išsimesti iš toli.
Itin fiziški „Crvena Zvezda“ perimetro krepšininkai visas 40 minučių sėkmingai išmušinėjo žalgiriečius iš užtvarų, neleido organizuoti derinių nukirtinėjant pirmąsias perdavimų linijas, tad A.Milaknis negavo progos išsimesti iš toli, o daugiau pasiūlyti puolime nėra pajėgus. Įdomu bus stebėti, kaip keisis jo vaidmuo prie naujojo stratego.
Gana iliustratyviai šiame susitikime atrodė rezultatyvių perdavimų ir klaidų santykis – žalgiriečiai rezultatyviai asistavo 13 kartų, bet padarė 14 klaidų. Visi teigiami akcentai J.Zdovco puolimo filosofijoje netenka prasmės, jei komandoje nėra kam kurti.
Emmanuelis Mudiay per 16 minučių vėl atrodė kaip eilinis Izraelio vidutiniokės legionierius taškų rinkėjas, kurio sprendimai aikštelėje ir mąstymo greitis gerokai atsiliko nuo likusiųjų rungtynių dalyvių.
L.Lekavičius sukūrė keletą gražių epizodų, pramušęs pirmąsias linijas ankstyvo pikenrolo situacijose viršuje, tačiau nebuvo pastovus kurdamas komandos draugams, kaip jam ir įprasta. Šį sykį nesukrito ir firminiai „floateriai“ – tikslą pasiekė 2 iš 5 dvitaškių.
Mantas Kalnietis atliko keletą gerų perdavimų pikenrolo situacijose, tačiau jo žaidimas puolime atrodė apgaulingai neblogai tik dėl to, jog „Žalgiryje“ nėra geresnių kūrėjų. 3 rezultatyvūs perdavimai ir 3 klaidos nėra geri skaičiai atakų organizatoriui. Aukštas ir nerangus driblingas, nuolat atsiliekančios kojos ir eilė situacijų, kur M.Kalnietis priverstas driblinguoti viename kvadratiniame metre, nes aukštaūgio užtvara neatplėšė nuo jo gynėjo.
„Crvena Zvezda“ didelį akcentą gynyboje skyrė Janiui Strelniekui, kuriam nebuvo leidžiama nė įkvėpti – nuolatinis presingas, išmušinėjimas iš užtvarų ir keletas desperatiškų metimų, kurių vienas įkrito rungtynių pradžioje – viso 4 metimai „iš žaidimo“ per 23 minutes ir 6 taškai.
Trumpomis atkarpomis latvis buvo naudojamas kaip įžaidėjas ir atrodė neblogai, nors ir neužtikrintai prieš aktyvesnį kamuolio spaudimą. Vienaip ar kitaip, jam esant aikštėje „Žalgirio“ puolime atsirasdavo kūrybos užuomazgų – 4 jo atlikti rezultatyvūs perdavimai buvo geriausias rodiklis komandoje.
J.Zdovcas užsiminė, jog J.Strelniekas turi sveikatos problemų. Tai, žinoma, nebestebina. Reikia tikėtis, jog „Žalgiris“ turės latvį ilgiau nei tas dvi savaites, kurias turėjo iki šių rungtynių.
Savaitės pabaigoje „Žalgirio“ laukia akistata su dar viena fiziškumu ir disciplina gynyboje pasižyminčia komanda, tačiau skirtingai nei „Crvena Zvezda“, turinčia dar ir nemažai talento puolime – Pirėjo „Olympiacos“. Tai varžovas, kuris šiai dienai atrodo neįkandamas kauniečiams.
Tik permainos sudėtyje, taisant aibę vasarą padarytų klaidų, „Žalgirį“ gali sugrąžinti į ne tokius senus laikus, kai „Olympiacos“ ar bet kuri kita Eurolygos elito komanda neatrodė neįveikiama.
Norėdami komentuoti prisijunkite.