„Žalgiriui“ laikas tapti modernios Eurolygos žaidėju
(183)
Antradienio vakarą „Menora Mivtachim“ arenoje Tel Avive įvyko Eurolygos rungtynės, apie kurias daug kalbėti neverta. Žaidė dvi skirtingų epochų komandos ir užtikrintai laimėjo ta, kurios vadovybė jau seniai suprato, kad krepšinyje laimi ne pilietybės ir ne geras charakteris.
Šiame susitikime vietiniai „Maccabi“ krepšininkai kartu sudėjus sužaidė septynias minutes ne dėl to, kad treneris jais nepasitikėjo, o dėl to, kad žydų, galinčių žaisti daugiau minučių Eurolygoje, paprasčiausiai nėra.
„Maccabi“ jau eilę metų remiasi individualiai pajėgiais amerikiečiais, kurie yra atletiški. Būtent atletiškumo sąlyga yra būtina, norint kovoti dėl pergalių modernioje Eurolygoje.
Savo ruožtu „Žalgiris“ praėjusią vasarą pasirinko kryptį neigti šių laikų Eurolygos dėsnius. Pasirašyti tik du krepšininkai, kuriuos galima laikyti bent jau labiau nei vidutiniškai atletiškus Eurolygos kontekste – Emmanuelis Mudiay ir Joshas Nebo. Beje pastarojo taip pat norėjo „Maccabi“.
„Žalgiris“ taip pat pasirinko tikėti abstrakčiais ir neapskaičiuojamais konstruktais – teisingu charakteriu, „žaliu krauju“ ar patirtimi, užuot kur kas geriau plika akimi matomais ir labiau apskaičiuojamais dalykais – atletiškumu ir individualiais įgūdžiais.
Kalnietis
Dvejų metų sutartis pasirašyta su Mantu Kalniečiu, kuris yra puikus žmogus, tikras žalgirietis, tačiau pastarąjį kartą Eurolygoje žaidė prieš ketverius metus, kai fiksavo 4,5 taško ir 2,5 rezultatyvaus perdavimo vidurkius. Už tą pačią kainą jo vietoje galėjo būti kur kas atletiškesnis ir jaunesnis užsienietis kombo gynėjas, kokio dabar labai trūksta „Žalgiriui“.
Ne atsitiktinumas, kad M.Kalniečio nebuvo „Žalgiryje“, kai jį treniravo Šarūnas Jasikevičius. Jo paslaugų buvo atsisakyta, kai Vilerbano ASVEL iškopė į Eurolygą ir dar turėjo su juo galiojantį kontraktą.
Lyg to dar būtų maža, pasikviestas ir patyręs, romaus charakterio, šilto bei šaltesnio matęs, bet stiklinis ir jau senokai nebežaidžiantis Eurolygos greičiais Janis Strelniekas. Latvis kol kas sužaidė kiek daugiau nei pusę rungtynių – 8 iš 13 oficialių „Žalgirio“ mačų šiame sezone. Labai panašiai, kiek per trejus metus sužaidė rungtynių Maskvos CSKA (69 proc.).
Jis stebėtinai gerai pradėjo sezoną Eurolygoje, kai Vilerbano ASVEL atseikėjo 21 tašką, o Sankt Peterburgo „Zenit“ – 14, tačiau pastarieji du pasirodymai prieš Belgrado „Crvena Zvezda“ ir „Maccabi“ tiksliau atspindi tikrąjį J.Strelnieko pajėgumą – 6 ir 7 taškai. Geriausiu atveju Eurolygos vidutiniokas, kuris šiandien yra „Žalgirio“ puolimo ašis.
Pagrindiniu lengvuoju kraštu tapo taip pat grynas žalgirietis, daug komandai atidavęs Edgaras Ulanovas, kuris yra vienas brangiausių „Žalgirio“ krepšininkų. Tuo pačiu puolėjas šiuo metu yra neefektyviausias tarp daugiau nei vieną mačą sužaidusių krepšininkų Eurolygoje pagal metimus „iš žaidimo“, kuriuos realizuoja 17 proc. tikslumu.
Daug kalbama, kad Martinas Schilleris nemokėjo išnaudoti E.Ulanovo teisingai, to neva nemokėjo ir Igoris Kokoškovas. Vis tik dar 2019–2020 m. sezone, kai E.Ulanovą „Žalgiryje“ treniravo Š.Jasikevičius, puolėjas buvo vienas neefektyviausių žaidėjų nugara į krepšį Eurolygoje – per 53 situacijas „ant ūselio“ jis sukrapštė 35 taškus (0,66 taško per vieną ataką).
Galbūt E.Ulanovui sėkmingai žaisti reikalingos šiltnamio sąlygos, kurių nei „Žalgiris“, nei kuri kita Eurolygos komanda pasiūlyti negali.
Svarbu ir tai, kad kaunietis į komandą buvo kviečiamas tada, kai „Žalgiris“ teoriškai jau turėjo du lengvuosius kraštus (Nielsą Giffey ir Artūrą Milaknį), bet neturėjo dviejų pagrindinių gynėjų. Jo atlyginimą, matyt, prasmingiau būtų buvę pridurti prie pinigų, kurie yra mokami J.Strelniekui, taip įsigijant kur kas individualiai pajėgesnį ir atletiškesnį „antrąjį numerį“.
Cavanaugh
Dar vienas pasirinkimas, neigiantis modernios Eurolygos dėsnius – Tyleris Cavanaugh. Rungtynėse su „Maccabi“ jis dėl teigiamo koronaviruso testo padėti negalėjo, tačiau vargu, ar būtų kažką iš esmės pakeitęs.
2019–2020 m. sezone Berlyno ALBA komandoje T.Cavanaugh dažniausiai kildavo nuo suolo ir vidutiniškai rinko 6,4 taško. Tokį vidurkį amerikietis turėjo ekipoje, kuri tą sezoną Eurolygoje iškovojo 9 pergales ir, prieš jį nutraukiant dėl pandemijos, užėmė 16-ąją vietą.
„Žalgiris“ su 27 metų amerikiečiu pasirašė sutartį pagal formulę „du plius vienas“. Jį pagrindinio „ketvirtojo numerio“ pozicijoje matė M.Schilleris, kuris yra treniravęs krepšininką G lygoje. Galima buvo tikėtis, kad austras mokės panaudoti buvusį auklėtinį taip, kaip to nesugebėjo Aito Garcia Renesesas, su kuriuo T.Cavanaugh net nelabai susišnekėdavo. Tačiau buvo aišku, kad kaip atletas amerikietis Eurolygoje bus apatinėje lentynoje.
Jeigu T.Cavanaugh pataikytų tritaškius, kurių jis kol kas įmetė 4 iš 15 (27 proc.), jis būtų pakankamai neblogas pasirinkimas ketvirtoje pozicijoje nuo suolo, kai reikia išplėsti puolimą, o priešininkai aikštelėje neturi fiziškai tvirto ir individualiai pajėgaus sunkaus krašto kaip Derrickas Williamsas, bet ne startinio penketuko vaidmeniui komandoje, kuri kovoja dėl atkrintamųjų.
Amerikiečio dubleris yra kol kas 1 tašką per beveik 15 minučių renkantis Paulius Jankūnas. Kažin, kiek jis dar pajėgus padėti „Žalgiriui“ Eurolygoje.
Realybė tokia, kad „Žalgirio“ šiame sezone nebeišgelbės vienas papildymas. Juolab, kad spalio pabaigoje rinkoje, net ir į ją įsiliejus Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) komandų atkabintiems krepšininkams, yra tuštoka gerų žaidėjų, galinčių daryti skirtumą Eurolygoje.
„Žalgiriui“ padėtų tik supratimas, kad modernioje Eurolygoje komandos komplektuojamos nusikračius abstrakčius arba realios įtakos aikštėje neturinčius žaidėjų vertinimo kriterijus (pasas, „žalias kraujas“ ir pan.), o pirmenybę teikiant atletiškumui ir individualiems įgūdžiams.
„Maccabi“, Vitorijos „Baskonia“ ar Miuncheno „Bayern“ komandose žaidžia vos po kelis arba išvis nė vieno vietinio žaidėjo („Baskonia“ pavyzdys). Ne dėl to, kad tos komandos jų nenorėtų, o labiau dėl to, kad už tą pačią kainą rinkoje galima įsigyti pajėgesnius užsieniečius. Lygiai tokiu pačiu požiūriu vadovaujasi net ir daugelis kur kas turtingesnių klubų, kurie tarsi galėtų sau leisti būti kur kas labiau nacionališki.
Vietinių krepšininkų limitais vis dar tiki tokios komandos kaip „Crvena Zvezda“ ar ALBA, tačiau jos nekovoja dėl atkrintamųjų.
Taip ir „Žalgiris“, kuris disponuoja vienu mažiausių biudžetų Eurolygoje, neturi prabangos rinkti komandą apribojant save nereikalingais suvaržymais ar nekreipti dėmesio į žaidėjų kainos ir kokybės santykį.
Nebent šių dienų Eurolygoje norima džiaugtis „žaliu krauju“, o ne pergalėmis ir kova dėl atkrintamųjų.
Norėdami komentuoti prisijunkite.