„Žalgiris“ ir LKL: ar kauniečiams verta varžytis dviem frontais?
apklausa (90)
Vis garsiau ir dažniau pastaruoju metu girdime apie tai, kad viena ar kita komanda galvoja apie pasitraukimą iš vietinių pirmenybių ir žaidimą tik Eurolygoje.
Tiesą sakant, kažko panašaus tikėjomės jau tuomet, kai atsirado ilgametės licencijos ir tokiose šalyse kaip Lietuva, Graikija ar Italija dingo sportinis principas, kuris leisdavo patekti į Eurolygą. Žinoma, minėtų šalių klubai vis dar gali tai padaryti, bet jiems vienintelis bilietas yra likęs Europos taurėje, o laimėti šį turnyrą yra itin sudėtinga.
Kitas Eurolygos žingsnis – padidintas dalyvių skaičius nuo 16 iki 18, taip reguliaraus sezono mačų skaičių padidinant nuo 30-ies iki 34-erių. Didesnis rungtynių skaičius bus kompensuojamas ne ilgesniu sezonu, bet padidintu dvigubų savaičių skaičiumi.
Madrido „Real“, Barselonos „Barcelona Lassa“ ir Vitorijos „Baskonia“ ėmė reikšti nepasitenkinimą Ispanijos lygai pirmieji, kadangi dabar reguliariajame sezone sužaidžia 34-is susitikimus. Eurolygos ekipos reikalauja, kad būtų sumažintas dalyvių skaičius ir tai yra logiškas prašymas. Kažką keisti turės ne tik ispanai, bet ir lietuviai. Tik čia skirtinga situacija – Ispanija mažins dalyvių skaičių, o Lietuva – didins.
10 klubų sudėtis LKL pirmenybėse jau buvo gerokai nusistovėjusi. Komandos prisitaikė prie padidėjusių biudžetų, kurių minimumas kažkada siekė 800 tūkst. litų, o dabar išaugo iki 400 tūkst. eurų. Klubai ėmė dirbti profesionaliau, persikraustė į naujesnes arenas, bet dabar reikės rasti dar mažiausiai dvi komandas, kurios sėkmingai įsilietų į nusistovėjusį džentelmenų klubą.
Situacija labai paprasta: lyga privalo taikytis prie „Žalgirio“, nes kitaip gali jo nebeturėti arba turėti su dublerių žaidėjais, kurie nei pritrauks auditoriją prie ekranų, nei sudomins tuos žiūrovus, į kurių miestą užsuks ši komanda. 36 rungtynių reguliarusis sezonas yra pernelyg ilgas ir, tiesą pasakius, pernelyg nuobodus. Tie patys ispanai rungtyniauja 34 mačus, tačiau ten yra 18 komandų ir jos tarpusavyje žaidžia vos dukart. Tuo tarpu LKL Kėdainių „Nevėžio“ ir Alytaus „Dzūkijos“ dvikovos įvyksta keturiskart per sezoną. Tas pats „Žalgiris“ šiame sezone su „Šiauliais“ sužais 6 sykius, pridėjus du mačus KMT turnyre.
Jau praeitą vasarą viskas galėjo pasikeisti, bet LKL vadovai susilaikė nuo balsavimo ir buvo nuspręsta pasilikti prie dabartinės sistemos. Labai keista, kad nebuvo pritarta trijų ratų sistemai, kadangi jai dauguma prieštaravo mažosios komandos, nes pagal pirminį planą trečiajame rate namų ekipa būtų ta, kuri turi tarpusavio pranašumą. Akivaizdu, kad taip „Nevėžis“ ar „Dzūkija“ praranda vienas garantuotas rungtynes prieš „Žalgirį“ ar Vilniaus „Rytą“, per kurias surenka pilną arba apypilnę areną ir surenka daugiausiai pinigų iš bilietų.
Kitą sezoną LKL neišvengs plėtros ir greičiausiai pamatysime areną turinčią Jonavos ekipą bei Marijampolės „Sūduvą-Mantingą“. Ši neturi tinkamos arenos, bet jos statybos turi būti pradėtos šiemet, tad vieno sezono išimtis turėtų būti suteikta ir klubas galės prisiglausti kitur, pavyzdžiui, Garliavoje. Kad ir kokius pokyčius išgyventų LKL, šios pirmenybės be pajėgaus „Žalgirio“ praranda visą savo žavesį ir esmę, tačiau daug argumentų, kodėl kauniečiams reikėtų likti lygoje, nėra. Pamėginkime padėlioti pliusus ir minusus.
„Žalgiris“ reguliariajame sezone sužaidžia daugybę rungtynių, kurioms reikia papildomai nusiteikinėti ir save motyvuoti, kai varžovai yra gerokai žemesnio pajėgumo. Kartais tų mačų turbūt ir nesinori žaisti, kai esi po dvigubos Eurolygos savaitės ir dar sekmadienį tavęs laukia mačas vietinėse pirmenybėse. Tiek treneriai, tiek žaidėjai mieliau ilsėtųsi prieš artėjančią kitą Eurolygos savaitę.
LKL rungtynės klubui neatneša ir didelių realių pajamų. Nors į eilinius mačus susirenka 2–3 tūkst. sirgalių, galima neabejoti, kad absoliuti dauguma jų yra abonementų turėtojai, kurie jau susimokėjo sezono pradžioje ir pirko jį ne dėl dvikovų su „Dzūkija“ ar „Nevėžiu“, o dėl Eurolygos kovų. Pavienių bilietų pirkimų į eilines LKL rungtynes nėra daug, o tokios didelės arenos „užkūrimas“ rungtynėms nėra pigus malonumas.
Visai kitokie skaičiai yra Eurolygoje, kur „Žalgiris“ 10 iš 15 namų rungtynių išpardavė visus bilietus ir čia kiekvienas susitikimas neša daug pinigų iš bilietų pardavimų, o kur dar 40 tūkst. eurų premija už laimėjimą iš turnyro organizatorių. „Žalgiris“ už 11 pergalių Eurolygoje susirinko daugiau eurų nei visas LKL prizinis fondas.
Ne sykį ir ne du praėjusiame bei šiame sezone matėme, kaip „Žalgiris“ sužaisdavo kur kas geriau po to, kai turėdavo pakankamai laiko pasiruošti rungtynėms, o ne rungtyniaudavo po 2 ar 3 parų nuo pastarojo mačo.
Žinoma, yra kita medalio pusė – žaidžiant tik Eurolygoje, tikėtis pildyti savo trofėjų lentyną yra naivoka. Laimėti Eurolygą yra ypatingai sunku ir tam reikėtų turėti bent jau 2,5 karto storesnę piniginę. Tačiau ir ji nieko negarantuoja – tai puikiai gali patvirtinti Maskvos CSKA klubas. Nors LKL titulas neturi jokios realios reikšmės, nes „Žalgiris“ Eurolygoje žaistų net ir nelaimėjęs turnyro, bet klubui visada smagu nugalėti ir pelnytai vadintis stipriausia šalies komanda. Nežaidžiant „Žalgiriui“ LKL, turnyrą laimėtų „Rytas“, „Neptūnas“ ar „Lietkabelis“, kuris teoriškai galėtų save vadinti stipriausiu šalyje, bet visi puikiai suprastų, jog tai tėra formalumas.
Kitas LKL privalumas – šiame turnyre „Žalgiris“ gali leisti pajausti ritmą tiems žaidėjams, kurie grįžta po traumų. Taip šiame sezone elgėsi Nate‘o Wolterso, Antano Kavaliausko ar Leo Westermanno atvejais. Rungtyniaujant tik Eurolygoje, krepšininkams tektų į ritmą bandyti grįžti tik treniruotėse ir bandant išnaudoti kiekvieną akimirką šiame turnyre. Turint omenyje, kokio sunkumo kiekvienas Eurolygos mačas, rizikuoti treneriams nėra didelio noro. Taip pat LKL pirmenybėse „Žalgiris“ gali atsitiesti po nesėkmingų atkarpų, kurios sezono metu pasitaiko, kai Eurolygoje pralaimimos 2–3–4 rungtynės. Žaidėjams tikrai norisi pajausti pergalės skonį ir laimėjimas vietiniame fronte tikrai duoda teigiamą impulsą bei padidina pasitikėjimą savo jėgomis. Įsivaizduokite situaciją, jeigu šiame sezone „Žalgiris“ būtų rungtyniavęs tik Eurolygoje, tuomet nuo gruodžio 21 iki pat sausio 18 būtų tekę jausti pergalių alkį.
Tarp baltos ir juodos zonos šioje situacijoje egzistuoja ir pilkasis variantas – „Žalgiris“ LKL reguliariajame sezone varžosi nestipriausios sudėties. Tačiau toks variantas atrodo mažai realus, nes vargu, ar klubas norėtų sieti savo pavadinimą su pralaimėjimais LKL vidutiniokams ir užimta 4 ar 6 vieta reguliariajame sezone. Netgi ir tokią poziciją užėmęs „Žalgiris“, grįžus stipriausiems krepšininkams, galėtų sėkmingai iškopti į turnyro finalą.
Jaunimas tobulėti galėtų ir „Žalgiriui“ nežaidžiant LKL, kadangi nėra draudimo, jog krepšininkas negalėtų vietinėse pirmenybėse būti paskolintas, pavyzdžiui, Prienų „Skycop“ ekipai, o Eurolygoje jau būti „Žalgirio“ sudėtyje.
Dažnai girdime argumentą, kad „Žalgiris“ privalo žaisti LKL, nes kelia susidomėjimą pačiu turnyru ir pritraukia pilnas Pasvalio, Panevėžio ar Utenos arenas, bet „Žalgiris“ nėra labdaros organizacija, kuri turėtų daryti kažką dėl to, jog kitiems būtų gerai.
Žaidimas vien Eurolygoje, jeigu būtų per sezoną 34 mačai, yra pernelyg mažas skaičius. Turbūt tam, kad komandos nuspręstų persikelti tik į Eurolygą, reikėtų padidinti dalyvių skaičių, jog susidarytų bent jau 42–44 susitikimai reguliariajame sezone, o į atkrintamąsias patektų 16 komandų, o ne 8. Taip į aštuntfinalį patekusios ekipos gautų dar vieną papildomą galimybę užsidirbti pinigų, nes abonementai būtų skirti tik reguliariajam sezonui. Štai „Žalgiris“ pernai iš dvejų ketvirtfinalio rungtynių užsidirbo apie 900 tūkst. eurų.
Tam, kad Eurolygos klubai imtų apleisti vietines pirmenybes, reikėtų ir pirmosios kregždės. Jeigu kažkuri iš nuolatinių dalyvių priimtų tokį sprendimą, vėliau paskui ją pasektų ir daugiau ekipų. Žinoma, kad toks vietinių čempionatų žlugdymas yra blogas dalykas ir dėl to būtų daug nepatenkintų asmenų, tačiau krepšinis yra verslas, kuris Europoje turi pradėti uždirbti pinigus, o ne tik gyventi iš rėmėjų malonės. Jeigu vietinės lygos negali pasiūlyti pakankamų pinigų komandoms, jos gali pamiršti tą vadinamąjį garbės klausimą ir žiūrėti į visą šį reikalą tik kaip į biznį, o ne plėšytis žaisdamos dviem frontais po 3 mačus per savaitę.
Norėdami komentuoti prisijunkite.