Ypatingą atmosferą „Atominės musės“ ekipoje patyręs E.Bendžius: tokio trenerio dar nebuvau sutikęs ir nežinau, ar sutiksiu
interviu (6)
„Tokio trenerio dar nebuvau sutikęs ir nežinau, ar dar sutiksiu“, – sako Eimantas Bendžius, sugrįžęs į Lietuvą po sezono Sasario „Dinamo“ klube.
Nors sezoną Sasario klubas baigė apmaudokai, kai 2:3 pralaimėjo ketvirtfinalio seriją Italijoje prieš Venecijos „Umana Reyer“ klubą, E.Bendžius namo grįžo su pozityviais prisiminimais ir šiuo metu pluša pajūryje.
„21 dieną sužaidėme paskutines rungtynes, 22 dieną grįžome, kelias dienas pabuvau Italijoje, o šeima buvo išvykus jau anksčiau. 26 dieną grįžau į Lietuvą ir su šeima vykome į Palangą“, – savo šių dienų maršrutą nupasakojo lietuvis, netrukus prisijungsiantis prie rinktinės stovyklos.
Italijos čempionate E.Bendžius žibėjo ryškiausiu savo ginklu – tritaškiais ir su 47 proc. pataikymu nusileido tik Austinui Daye’ui (53 proc.) bei Sergio Rodriguezui (50 proc.), o apskritai sezono vidurkiai per 31 minutę siekė 16,6 taško, 4,1 atkovoto kamuolio, 1,6 rezultatyvaus perdavimo ir 16,9 naudingumo balo.
Čempionų lygoje sezonas irgi buvo solidus: 29 minutės, 14,2 taško, 3,8 atkovoto kamuolio, 1,4 rezultatyvaus perdavimo ir 13 naudingumo balų.
Krepsinis.net portale – pokalbis su snaiperiu apie praėjusius metus.
– Eimantai, apibendrinant, koks jums buvo šis sezonas?
– Kažkiek keistas dėl koronaviruso, nes niekada nežinai, kada sulauksi žinutės, jog kažkas susirgo tavo arba priešininkų komandoje, ar rungtynės bus, ar nebus – mums taip buvo ne kartą. Pradžioje sezono buvo keista žaisti be sirgalių, bet vėliau visi įprato ir dabar jiems grįžus bus gal net keisčiau.
– Ar turėjote daug nesklandumų dėl viruso, kai rungtynės yra atšaukiamos, kai paskutinę minutę vyksta kelionių pakitimai, kai galų gale pačių jūsų stovykloje atsiranda atvejų?
– Mums taip buvo kokius 2–3 kartus. Virusas buvo įsisukęs ir mūsų komandoje. Pats dėl traumos nevykau į Čekiją, bet po tos išvykos komandoje atsirado 4–5 koronaviruso atvejai. Komanda turėjo karantinuotis, bet man buvo gerai – nebuvau su ekipa nei kelionėje, nei po to. Galėjau toliau sportuoti ir daryti procedūras, gavosi, kad tik kelias rungtynes praradau.
– Kokios dar sumaišties atnešė COVID-19?
– Labai didelės neatnešė. Bet kai nuskridome į Bambergą, mus pasitiko griežtai. Kaip ir dabar kai skridau, visus tikrino asmeniškai, kitur tokio stipraus patikrinimo nėra, pažiūri ir viskas. Į Vokietiją skridome dar privačiu lėktuvu, mus pasitiko lyg nieko nežinodami, klausė: ko jūs čia atskridote? Pradėjo visus tikrinti, keistai atrodė.
Būdavo situacijų, kad kažkam pradeda bėgti nosis, sloga, normalu, bet visada galvoji, kad čia ne peršalimas – korona. Žmogus ryte parašo, jam daromas testas, atrenkama, kas su juo bendravo ar vakarieniavo, irgi yra tiriami. Tikrinimas, tikrinimas, tikrinimas.
– Kiek didelis psichologinis išbandymas yra toks sezonas, kai arenose trūksta sirgalių, palaikymo, kai pastoviai esi nežinomybėje, ar virusas nesujauks rytdienos planų?
– Būdavo, kad salėje įleisdavo iki 150 žmonių – šeimos narių, vadovų ir administracijos žmonių. Jie kažkiek bandydavo sukurti atmosferą. Vienose salėse girdėdavosi daugiau, kitose – mažiau, mažose girdėdavosi labiau. Kartais iš to palaikymo atrodydavo, kad žmonių yra net daugiau.
Bendžius
– Minėjote kelionę į Čekiją, Nimburką. Tą išvyką klubas prisiminti galėjo ilgai: ir koronavirusas, ir vagystė iš rūbinės, kai žaidėjų kišenės buvo apšvarintos.
– Viskas ten susidėjo. Jie grįžo apvogti, nors salėje negalėjo būti žmonių, maža to, durys nebuvo išlaužtos – kažkas turėjo raktą. Buvo iškviesta policija, ji sakė, kad užtruks 3–4 valandas, bet komanda turėjo skrydį anksti ryte, dar reikėjo iki jo nuvykti. Visi nusprendė vykti į oro uostą. Pasiskaičiavo pinigus, nuostolių buvo nemažų, bet niekas neišaiškėjo. Nimburko komandoje, pasirodo, dirba lietuvis fizinio rengimo treneris Ričardas Reimaris. Kai jie atvyko pas mus, jis sakė, kad taip anksčiau nėra buvę, pati šeimininkų komanda buvo labai nustebus ir atsiprašė.
– Pamatęs, kiek visko nutiko per tą išvyką, turbūt pagalvojote, kad gal ir neblogu metu traumelė išlindo?
– Gal jei būčiau žaidęs, būtume laimėję, o tada ir pinigų praradimas nebūtų toks skaudus. Bet kai pralaimi paskutinėmis sekundėmis, kai tave apvagia – manau, viskas sukyla.
– Ketvirtfinalyje Italijoje pralaimėjote apmaudžiai – Venecijos ekipai nusileidote 2:3, ar toks rezultatas tenkina Sasario klubo valdžią?
– Baigėme sezoną penkti. Galima lyginti biudžetus, tada galima vertinti, kad pasirodėme neblogai – tą sakė ir treneriai, ir vadovybė. Per 5 serijos rungtynes, galiu pasakyti, jog iš 200 minučių mes 180 min. rodėme geresnį krepšinį. Taip ir būna: vieną kamuolį atsikovoji, kito – ne, kažkur klaida, perskubėjimas ir tai kainuoja labai brangiai. Taip Venecijai pralaimėjome kelias rungtynes.
– Apskritai šį sezoną buvote rimtas iššūkis visoms Italijos ekipoms.
– Mes nugalėjome visus, išskyrus Milano klubą, kuriam pralaimėjome keliais taškais namie ir išvykoje. Tik vienerias rungtynes „Virtus“ ekipai pralaimėjome daugiau nei 15 taškų – tada buvome su koronavirusu, aišku, gal tai skamba kaip pasiteisinimas.
– Po pertraukos vykote rungtyniauti į užsienį. Prisiminėte, kuo skiriasi žaidimo pojūtis namie ir kitoje šalyje?
– Žinoma, yra kitas jausmas. Bet kokia buvo surinkta komanda, chebra, rūbinė, manau, nesu tokioje žaidęs. Treneriui tai buvo antri metai su italais, jis buvo pasikvietęs 3 kroatus, kurių charakterius žino, nes prieš tai dirbo „Cedevita“ komandoje. Buvo tik du žaidėjai gal mažiau pažįstami, bet ir tai vienas amerikietis praeitą sezoną žaidė Italijoje. O kitas buvau aš, manęs nepažinojo asmeniškai.
Mes visi žiauriai gerai susidraugavome, gyvenome viename pastate kaip komanda, visi buvome kaimynai. Jei po treniruotės su komandos draugais dar nori kartu žiūrėti rungtynes, eiti vakarieniauti, leisti laiką, manau, tai daug pasako. Dažniausiai tu po treniruotės nori būti su šeima ar vienas, kad pailsėtumei. Komanda buvo tokia, kad sezonas ėjo ir praėjo, gera buvo, šakės.
– Su tokiu užsidegimu apie tai kalbate, ar čia pirma komanda, kurioje jautėtės taip gerai, kuri buvo tokia šeimyniška?
– „Ryte“ antrais metais buvo gerai, bet kai ir Ispanijoje žaidžiau komanda buvo darni. Tačiau šįkart jausmas kitas: gyvenome kartu, turėjome bendrą kiemą, bendravome šeimomis, žaidimų aikštelėje susitikdavo tėvai su vaikais, vaikai eidavo žaisti vieni pas kitus. Atrodo, kad bendravimas vyksta nuolat, tai persiduoda ir aikštelėje.
Bendžius
– Ir anksčiau Sasario klubas palaikė tokias tradicijas gyventi visiems drauge?
– Paprasčiausiai klubas turi ten butus ir ten gyvena žaidėjai. Kas gyvena su šeima, gauna didesnį būstą su išėjimu į lauką, kad vaikai galėtų išbėgti ant žolės, į aikštelę.
– Kaip manote, kieno didžiausias indėlis, kad taip sulipote? Ar didžiausias kaltininkas – treneris, ar tiesiog sutapo žaidėjų charakteriai, nes kartais, rodos, treneris gali dėti pastangas, tačiau jei žmonės nesutaps, tai nesutaps.
– Taip, gali per prievartą daryti komandos susibūrimus, važiuoti į pirtis, bet kur, bandyti kažką lipdyti, bet jei to nėra, tai nėra. Man rodos, kad didelis indėlis yra komandos generalinio vadovo, jis labai daug žinojo apie žaidėjus. Kai manęs imdavo klausinėti apie lietuvius, atrodė, kad žino visus. Šiais laikais labai svarbu žaidėjų charakteristika, kaip jie pritampa, kokie žmonės yra, tad vadovas su treneriu taip ir atsirinko krepšininkus.
– Buvote vienas geriausių tritaškių metikų Italijos lygoje (46,9 proc.) – jus lenkė tik Austinas Daye’us ir Sergio Rodriguezas. Ar jautėtės, kad šioje savo rolėje esate išnaudojamas maksimaliai gerai?
– Jaučiausi iš tiesų labai gerai, ką sako ir rezultatas. Pas mus nebuvo išskirtinų derinių man, nuo pirmų rungtynių žaidėme jausdami, ką galime daryti geriausiai, ką gal darome blogiau. Stengdavomės vienas kitą išnaudoti kuo geriau. Mūsų centras buvo Miro Bilanas, gal jis šiemet taps MVP, nes vyksta rinkimai, jam duodavome kamuolius. Centriukas padarydavo po 2 perdavimus – tai irgi daug pasako, jis daug nusimesdavo. Kai jis tai padarydavo, įmesdavau aš ar atsirasdavo daugiau vietos centravimui. Jei įmeti vieną, du, tris tritaškius – užsikuri, karštas esi. Nėra, kad sustosi ir nemesi. Lygiai kaip ir tada, kai sektis ima kitiems. Nebuvo savanaudiškumo.
– Ar nustebote paskaitęs, kad treneris Gianmarco Pozzecco palieka Sasario klubą?
– Nenustebau, ten nesutarimai vyko jau anksčiau. Buvo treneris ir diskvalifikuotas. Svarbiausios buvo mums dvejos paskutinės reguliaraus sezono rungtynės, jei būtume laimėję – būtume likę ketvirti. Bet trenerį diskvalifikavo, jo nebuvo tuose mačuose, vėliau – išvykoje į Veneciją, tada jis pasijungė.
– O kokios buvo to priežastys?
– Vidiniai konfliktai, nelabai galiu pasakoti, nes klubas to nekomunikuoja. Viduje situacija yra žinoma, bet negalime to sakyti.
– Situacija įdomi, ypač, kai lieka lemiami mačai ir treneris žūtbūt yra reikalingas.
– Ten iš visų pusės buvo klaidų, ir trenerio, ir administracijos. Karšti žmonės, gal kažko nepasidalino.
Pozzecco
– G.Pozzecco atrodo labai charizmatiškas ir emocingas treneris, kokias dar jo savybes išvydote?
– Toks, koks jis buvo žaidėjas „Atominė musė“, toks jis ir liko kaip treneris. Jis visada visko nori žaidėjams, nežiūri naudos sau. Buvo ne vienas variantas, kai tai pasimatė. Galiu pasakyti vieną pavyzdį: kai Polonara žaidė gerai, jam pasirodė pasiūlymas viduryje sezono keltis į Vitorijos „Baskonia“. Nebuvo nei išpirkos, nieko. Polonara atėjo pas trenerį ir jis pasakė: net negalvok, važiuok, viskas.
Atrodo, treneris galėtų žiūrėti savo naudos, kai žaidėjas gerai žaidžia, bet nieko tokio nebuvo. Ir jis išvyko, va, per porą metų taip užsikabino. Čia tik vieną pavyzdį pasakiau, tokių minimalių dalykų yra kasdien. Jis pat sako: dar esu kaip žaidėjas, visos jo emocijos yra kaip žaidėjo, o ne trenerio.
– Gal tai ir yra gero ryšio priežastis, kad treneris vis dar mąsto iš žaidėjo perspektyvos ir jaučia, kaip norėtų, kad šioje vietoje elgtųsi su juo?
– Jis visiškai kitoks, tokio trenerio nesu sutikęs. Žaidžiu nemažai metų, „Ryte“ jaunas turėjau nemažai trenerių pakitimų, bet tokio dar nebuvau sutikęs ir nežinau, ar dar sutiksiu.
– Ar treneris taip pat kartu dalyvaudavo komandos laisvalaikio procese?
– Mes dažnai pietavome kartu, niekada nebuvo suskirstymo, kad čia komanda, o čia – treneriai. Kartu žaisdavome „Playstation“ turnyrus, treneris pats pakurdavo turnyrą, nusipirko nešiojamą kompiuterį, kur galima pasijungti „Playstation“, kad vežtumėmės į išvykas. Jis padovanojo gimtadieniui tai ir vienam žaidėjui, kartu žaisdavo autobuse. Jis visiškai kaip žaidėjas ir žino, ko reikia žaidėjui, kad jis juo pasitikėtų.
Jie duoda didelį pasitikėjimą krepšininkams ir niekada nesakys, to nedaryk, ano nedaryk, to negalima. Tada supranti, ką gali, o ko ne. Bet jis niekad nešauks. Sako, jei vėliau gale bus situacija, pavyzdžiui, kur reikės sužaisti du prieš du, o aš visą sezoną būsiu tau sakęs, kad to negali, duodu 90 proc., kad padarysi klaidą ar blogą sprendimą. Jei būsi protingas, suprasi, kad gal įprastai nežaisi pikenrolo, bet kažkuriuo metu priimsi teisingesnį sprendimą.
– Primena lyg tėvą, kuris padarius kažką blogai niekada nepakels balso, tačiau paliks vieną pagalvoti ir tai privers susimąstyti dar labiau.
– Taip, tu iš jo suprasi, kad padarei blogai. Kaip jis sakydavo: gal nesu geras treneris taktikose, bet pas mane yra pojūtis krepšiniui, žąsies oda – aš jaučiu.
– Kaip suprantu, norėtumėte pas G.Pozzecco rungtyniauti ir ateityje?
– Labai, mes kalbėjome po sezono, kad bendrausime toliau. Nebus taip, kad man atsiradus pasiūlymui pasirašysiu sutartį be jo žinios. Jei žaidėjui tinka trenerio filosofija, o treneriui – žaidėjo, sekasi komandai, tai kodėl gi netęsti darbo? Kai atvykau čia man irgi nebuvo lengva, bet perpranti trenerį ir tampa kitaip. Viena yra žiūrėti video ir žinoti charakterį, bet kai pasičiupinėji, esi aikštelėje, vienas kitą matai, yra kitaip.
Norėdami komentuoti prisijunkite.