„Wolves“ prikėlęs ir mėšlą praėjęs N.Pacevičius nori dar vieno šanso: esu pasiruošęs visiškai perimti vairą

Nedas Pacevičius – vienas didžiausių šio sezono šviesulių kalbant apie strategus. Kai viena po kitos lekia lietuvių vyr. trenerių galvos, jaunas 28-erių strategas pats pasinaudojo „Wolves“ išsiskyrimu su Kęstučiu Kemzūra ir tapęs laikinuoju treneriu vieną po kitos skina pergales.

Nuo sausio 21-osios N.Pacevičiaus vadovaujamas „Wolves“ klubas nepatyrė nė vieno pralaimėjimo, sužaidė lygiosiomis su „Žalgiriu“, iškovojo dvi pergales LKL ir pakelta galva – trimis pergalėmis – užbaigė kovas Europos taurėje. Iš viso – penki laimėjimai paeiliui ir aplink „Wolves“ tvyrojusią minorinę nuotaiką pakeitė mažoras, leidžiantis vilkams viltingai tikėtis sėkmingo LKL sezono finišo.

Kaunietis treneris įvardijo, kas labiausiai pasikeitė „Wolves“ komandoje įvykus trenerių rokiruotei.

„Matau po 5–6 žaidėjus, griūnančius ant 50 prieš 50 kamuolių, ko anksčiau nebuvo. Nesvarbu, kuo tai baigiasi, bet svarbus pats veiksmas. Žaidėjai nebijo aukoti savo kūno, nebijo nugriūti už komandą, už komandos draugą, už trenerį. Man tai yra malonesnis vaizdas nei rezultatas švieslentėje. Labai didžiulis noras yra tai išlaikyti kuo ilgiau bei nusinešti tą į tolimesnes kovas – atkrintamąsias.

Visas tas kovos sugrąžinimas ėjo per individualius pokalbius, per komandos susirinkimus, motyvacijos ieškojimą kiekvienoms rungtynėms. Noriu tikėti, kad mūsų žaidėjai yra pakankamai solidūs su užgautomis ambicijomis, kad viskas nesusiklostė taip, kaip mes norėjome. Jie patys yra pakankamai motyvuoti grįžti ir rodyti savo tikrą veidą“, – tinklalapiui Krepsinis.net pasakojo treneris.

Pacevičius

Krepsinis.net duomenimis, anksčiau „Wolves“ turėjo problemų rūbinėje dėl to, kad legionieriams buvo leidžiama daugiau nei lietuviams, tačiau pasak šaltinių, N.Pacevičius tai likvidavo.

„Į detales labai nenoriu leistis, bet rūbinė turi prasidėti nuo pagarbos vienas kitam tiek žaidėjų atžvilgiu, tiek trenerių, tiek administracijos, – situaciją komentavo N.Pacevičius. – Jeigu tu pradedi nuo to, kad gerbi vienas kitą. Nuo čia ir prasideda ta rūbinė. Reikia neskirstyti – lietuvis, legionierius, lyderis, mažiau žaidžiantis ar panašiai. Visi turi jaustis gerbiami ir komfortabilūs. Jeigu taip jautiesi, atiduosi daugiau savęs tiek treniruotėse, tiek rungtynėse, jausiesi gerai, jausi trenerio pasitikėjimą. Automatiškai vėliau treneris gali tikėtis palaikymo iš žaidėjų. Faktas, kad svarbu buvo sujungti visą rūbinę ir žiūrėti viena kryptimi.“

Visgi kol kas N.Pacevičius – tik laikinasis „Wolves“ vyr. treneris. Klubas stebi situaciją ir dar nesiūlo kauniečiui visiškai perimti vairo. Ar organizacija nori įsitikinti jauno trenerio galimybėmis, ar ieško naujo stratego – lieka spėlioti. Dabartinis vilkų vairininkas pateikė savo nuomonę dėl savo ateities komandoje, tačiau apie tai ir dar daugiau – tinklalapio Krepsinis.net interviu.

– Nedai, penkios pergalės iš eilės vadovaujant „Wolves“. Kas vyksta?

– Įdomus procesas. Stebime, kaip žaidėjai prisitaikys prie naujovių, norėjosi pabėgti nuo tos monotonijos. Buvo labai įdomi žaidėjų reakcija, kaip jie sureaguos į mūsų pasikeitimus. Kol kas dar sunku suprasti, kas vyksta. Einame nuo rungtynių iki rungtynių. Bandome neštis tą mentalitetą, kad nesvarbu, ar lemia rungtynės kažką, ar ne, mes turime kautis. Aplink daug kas šneka, mums Europos taurė nieko nebelemia. Pagal lentelę – taip, bet turėjome motyvaciją aplenkti Venecijos komandą ir bent jau finišuoti už brūkšnio.

Kitas dalykas, mes naujokai Europos taurėje. Turime žiūrėti į ateitį, kad turėtume dialogą su Eurolyga, į kuria organizacija siekia patekti. Kiekvienam mačui turi rasti motyvaciją ir kol kas, atrodo, kad tai pavyksta. Apie kažkokius taktinius pokyčius net nesinori kalbėti. Manau, kad per tiek laiko kažko naujo tu neįvesi ir nepakeisi, bet atsirado toks mentalitetas, kad mes turime eiti į mačą ir jį laimėti, nes tikrai esame gera komanda, o ne tokie, kokie buvome pastaruosius du mėnesius.

– Tai labiausiai reikėjo keisti mentalitetą, sugrąžinti kovojimą?

– Taip, reikėjo vėl įžiebti tą kovą. Aišku, nesakau, kad mes ankščiau neturėjome kovotojų mentaliteto, buvo labai stiprus lapkritis, kai laimėjome prieš pajėgias komandas, Europoje taip pat eidavome su tuo pačiu mentalitetu. Labai lengva viską išlaikyti, kai esi gerame kelyje, bet žiauriai sunku, kai nuolat gauni per kuprą. Tas tikrai yra sunku. Dabar kažkiek lengviau, šiek tiek atstatėme tą mentalitetą.

– Kaip bandėte sugražinti pakeltas galvas, tą kovą?

– Reikėjo įskiepyti žaidėjams, kad sezonas Europos taurėje, KMT baigėsi, bet LKL liko nemažas gabalas, kur viską laikome savo rankose ir šiuo momentu tai yra pats svarbiausias mums turnyras, kaip tu bežiūrėsi. Visi supranta, kad su geru finišu LKL tą sezoną pasidarysi taip, kad jis bus įvardijamas, kaip geras. Visi tai supranta, kad mes viską vis dar turime rankose. Aš galvoju, kad tai mus stumia į priekį.

– Pokalbio pradžioje užsiminėte apie monotoniją, kuri buvo prie Kęstučio Kemzūros. Kaip ją reikėjo pakeisti?

– Kai tu neturi per daug treniruočių, rungtynės veja rungtynes, normalu, kad žaidėjai kažkiek pavargsta nuo to ritmo, to paties krepšinio. Mes nuo krepšinio nepabėgsime, tu turi pagrindinius dalykus liesti per treniruotes, bet pakeitėme treniruočių procesą, išdėliojome viską kažkiek kitaip. Manau, kad kiekvienas treneris turi savo kitokių idėjų ir tos naujos idėjos prisideda, kad žaidėjai kažkiek pakeičia savo ritmą ir tai prisideda prie geresnės nuotaikos.

– Kaip pavyko pakeisti pačias treniruotes, pagyvinti jas?

– Pakeitėme intensyvumą, treniruotės tapo intensyvesnės, suaktyvinome dinamiką treniruotės. Labai nenoriu plėstis, bet per šiuos dalykus.

– Ar gavote teigiamų atsiliepimų iš komandos žaidėjų, pačios organizacijos?

– Mano vienas pirmųjų norų buvo kuo daugiau individualiai kalbėtis su žaidėjais, prisiliesti prie jų, įsigilinant, ko jie nori, kas anksčiau buvo darome ne taip iš trenerių pusės bei prisitaikyti prie jų. Per tą asmeninę komunikaciją atgalinį ryšį gauni, bet visi suprantame, kad nieko mes čia nelaimėjome ir einame žingsnis po žingsnio toliau. Bandome gilintis ir per visą procesą eiti kartu.

Kemzūra

– Bet jūsų akimis komanda atrodo kur kas gyvesnė nei anksčiau?

– Per trumpas laiko tarpas kažką spręsti, daryti ankstyvas išvadas, bet pati žaidėjų reakcija mane labiau džiugina nei pats rezultatas. Matau po 5–6 žaidėjus, griūnančius ant 50 prieš 50 kamuolių, ko anksčiau nebuvo. Nesvarbu, kuo tai baigiasi, bet svarbus pats veiksmas. Žaidėjai nebijo aukoti savo kūno, nebijo nugriūti už komandą, už komandos draugą, už trenerį. Man tai yra malonesnis vaizdas nei rezultatas švieslentėje. Labai didžiulis noras yra tai išlaikyti kuo ilgiau bei nusinešti tą į tolimesnes kovas – atkrintamąsias.

Visas tas kovos sugrąžinimas ėjo per individualius pokalbius, per komandos susirinkimus, motyvacijos ieškojimą kiekvienoms rungtynėms. Noriu tikėti, kad mūsų žaidėjai yra pakankamai solidūs su užgautomis ambicijomis, kad viskas nesusiklostė taip, kaip mes norėjome. Jie patys yra pakankamai motyvuoti grįžti ir rodyti savo tikrą veidą.

– Kiek yra sudėtinga jaunam treneriui gauti komandą, kuri yra pralaimėjimų liūne ir ją dar reikia prikelti?

– Buvo labai svarbu įsigilinti, kaip kiekvienas žaidėjas mato komandą. Man tai padėjo susidaryti bendrą paveikslą, ką mes darėme ne taip, kur buvo daromos klaidos. Aišku, aš buvau štabe ir turėjau savo nuomonę, bet grįžtant į trenerio atleidimą, po jo buvo svarbi komunikacija. Kiekvienas žaidėjas yra asmenybė ir visi turi savo ego, ką aš labai pateisinu. Tai yra normalu, kad žaidėjui norisi ir metimą gauti, ir kažkokį gerą žodį. Žaidėjams reikia dėmesio. Taip pat reikėjo išsigryninti vaidmenis, kiekvienam prisiimti atsakomybes už savo vaidmenį, nedaryti to, ko negali. Tokie bendri dalykai, bet reikėjo daugiau aiškumo, ką kiekvienas turėtų daryti, su aiškiomis taisyklėmis. Nepuoliau su didžiuliu informacijos kiekiu, bet su gana aiškiomis taisyklėmis, išaiškinimu, ko noriu iš jų.

– Ar buvo kažkokių taktinių pokyčių?

– Labai minimaliai. Mūsų žaidėjai yra patyrę, daug matę. Yra tam tikri akcentai, kuriuos susidėliojome. Aš galvoju, kad ne taktikoje buvo mūsų problema ir ne taktiką reikėjo griauti, kažkiek problema buvo emocinis fonas.

– Kaip pačiam atrodo visas kelias nuo nelabai kam reikalingo Lietuvoje, vėliau persikėlimo į Indoneziją, o dabar stovėjimo prie vienos stipriausių komandų Lietuvoje vairo?

– Kelias – labai sudėtingas, bet per daug nebuvo ir to liūdesio, kad kažkur turėjau išvažiuoti. Išvažiavimą į Indoneziją priėmiau, kaip labai gerą patirtį ir nebuvo to jausmo, kad manęs niekam nereikia. O dabar stengiuosi pernelyg neužsiliūliuoti, pernelyg neužsihype‘inti. Suprantu, kad yra tokia situacija ir stengiesi daryti kasdieninį darbą. Aš labai žiūriu į tą bendrą paveikslą, o ne į kažkokius trumpalaikius dalykus, todėl dabar visiškai ramiai žiūriu į savo situaciją, nes dar nieko nenuveikiau. Nenoriu nieko forsuoti labai. Taip dabar atsitiko, žiūrėsime, kas bus toliau.

Aišku, nuėjau labai sunkų kelią. Mums – jaunesniems treneriams, kurie nežaidę krepšinio, tai faktas, kad yra daug sunkiau prasimušti. Jeigu tu esi buvęs žaidėjas, automatiškai ateisi su kažkokiais kreditais, tave daug lengviau pastebės, žinos ir panašiai. O man reikėjo praeiti daug mėšlo ir išlikti kantriam, nes tų sunkių dienų buvo žiauriai daug tiek NKL, tiek LKL. Kartais atrodė, kad viską mesiu ir panašiai, bet jeigu tu išlieki nuoseklus, žinai, ko tu nori, su laiku visa tai turi atsipirkti. Per tuos pastaruosius kelerius metus viskas atrodė lyg ir geryn, bet vėl išlindo sunkių momentų. Manau, kad reikia daugiau žiūrėti į bendrą paveikslą ir išlikti nuosekliam, nes duobių visada pasitaikys.

Pacevičius

– Ar yra kažkiek neteisinga, kad žaidėjas po karjeros pabaigos iškart gauna trenerio darbą, o jums reikia link to ilgai eiti?

– Čia kompetencijų klausimas. Yra eilė gerų žaidėjų, kurie man nedaro įspūdžio, kaip treneriai, pabendravus su jais ir pažiūrėjus jų darbą. Aišku, būna žaidėjų, kurie gauna trenerio darbą už pavardę, bet jų kompetencijos atitinka lygį. Čia yra dvi pusės. Dar vienas momentas yra tas, kad labai nedaug žaidėjų po karjeros suvokia, kad trenerio darbas yra 24/7. Tai – neišvengiama. Dauguma žaidėjų, pereinant į trenerius, daro tą pačią klaidą ir dirba tokiu pačiu režimu, kaip ir žaidėjai. „Atėjau, pabuvau treniruotėje ir išėjau. Mano darbas ties tuo baigėsi.“ Čia yra pagrindinė klaida, kurią daro daug buvusių krepšininkų. Jie nesupranta, kad nėra kito kelio, kaip tik gyventi krepšiniu visą parą. Darbas nesibaigia išėjus iš salės. Tik vienetai tą suvokia.

– Ar galėtumėte papasakoti asmeninę istoriją, kuri iliustruotų, koks sunkus yra trenerio kelias?

– Prieš kelerius metus būdavo, kad pradedi sezoną vienoje komandoje iš jos esi atleidžiamas dėl išvis neaišku ko. Vėliau atvažiuoji į komandą, kuri bankrutuoja. Pakeiti 2 komandas per 3 mėnesius ir galiausiai ties Naujaisiais metais lieki be klubo. Tau tuo metu yra kokie 25-eri, atrodo, kad jau nuėjai sunkų kelią, bet viduryje sezono esi niekam nereikalingas. Tokie momentai ir yra sunkiausi. Nežinai, ką daryti ir yra du keliai. Arba bandai kažką daryti su savo karjera arba spjauni į viską. Tuo metu visiško atsitiktinumo dėka atsirado Utenos variantas. Bet iki tol labai sunku. Tu esi be darbo, čempionatai vyksta, nors tikrai jauti, kad gali dirbti. Pasižiūri į kitus trenerių štabus ir supranti, kad tikrai gali dirbti. Tas pyktis ima žiaurus, bet žinai, kad jeigu stengsiesi, dienos pabaigoje tau bus atlyginta. Svarbiausia nepasiduoti.

– Ar buvo minčių viską mesti?

– Ne. Nebuvo kitų atsitraukimo variantų. Tu net nesusimąstai, ką galėtum daryti kito. Krepšinis ir trenerio darbas yra tiek įaugęs, kad vis tiek norisi likti prie krepšinio. Būdavo pamąstymų, kad galbūt mesti trenerio profesiją ir būti šalia krepšinio, bet kad kardinaliai mesti viską – nebuvo.

– Su kokiu garsiu treneriu galėtumėte palyginti savo treniravimo stilių. Į ką labiausiai lygiuojatės?

– Yra eilė trenerių Europoje, kurie man imponuoja. Tai yra mišinys tarp serbiškos ir lietuviškos mokyklos, gal kiek mažiau amerikietiškos mokyklos. Taip pat stengiuosi išsigryninti savo matymą ir savo stilių.

– Kuo traukia serbiška mokykla?

– Man imponuoja dėmesys detalėms, ypač ruošiantis rungtynėms. Daugiau mažiau stengiesi tuos akcentus gynyboje susidėlioti. Viskas prasideda nuo geros gynybos, pas Balkanus yra aiškumas. Tikrai turėjau patirčių su tos šalies treneriais ir man jos patiko. Serbiška mokykla turbūt labiausiai patinka.

Kalbant apie trenerius, Trinchieri žaviuosi nuo senų laikų, man jis patiko jau nuo Vokietijos laikų. Taip pat Sfairopoulos, Šaras, Željko. To paties Pešičiaus yra įdomių momentų. Visa krūva trenerių, kuriuos imk ir žiūrėk, semk informaciją kibirais.

Jasikevičius

– Tokio kalibro komandos dar nesate treniravęs. Kaip atrodo tvarkymasis su spaudimu ir visa atsakomybė „Wolves“ organizacijoje?

– Tas geras startas, kelios pergalės tą įtampą kažkiek nuėmė. Tikrai stengiamės nesikoncentruoti į tai, kas ką kalba aplink, o ta informacija tikrai iki manęs ateina. Faktas, kad dirbu klube, aplink kurį yra kažkokia negera aura. Visi tą mato, visi tą girdi, bet negali paaiškinti. Aišku, bus pergalės, visiems bus gerai, bus pralaimėjimai – visi tave kals prie kryžiaus. Tai yra kažkiek normalu, kažkiek man nauja, bet aš galiu kontroliuoti dalykus, kuriuos aš galiu kontroliuoti. Spaudos, visuomenės nuomonės aš nesukontroliuosiu ir aš to daryti nesistengsiu. Viskas priklausys nuo rezultatų.

– Kokia informacija iki jūsų ateina?

– Podkastai ir taip toliau. Paskutiniu metu stengiuosi nuo to atsiriboti. Pakankamai platus žmonių ratas aplink mane ir nori to ar ne, tie dalykai ateina. Bet man nei šilta nei šalta.

– Iš šono labiau jaučiate neapykantą ar palaikymą?

– Šiuo metu daugiau to palaikymo, kuris skatina dar labiau save spausti, bet jeigu ta neapykanta mane pasieks, nemanau, kad požiūris į darbą keisis. Manau, kad galiu tą patį rezultatą išspausti tiek prie gero, tiek prie blogo fono.

– Ar jaučiate, kad vietomis reikia išsikovoti pagarbą tarp vyresnių žaidėjų? Visgi esate jaunas treneris.

– Čia yra normalūs dalykai. Darbinis procesas. Kitas dalykas, aš ir žaidėjams tai pasakiau – man nepatinka tie visi dirbtiniai dalykai, kaip šypsena į akis, o vėliau nuėjus už nugaros peilio smeigimas į nugarą. Aš tikrai neprašysiu ir nereikalausiu kažkokios pagarbos, man tai atrodo visiška nesąmonė. Aš visada turiu užsitarnauti tą pagarbą pats. Žaidėjai matė mano darbo etiką, kaip aš dirbu. Tikiuosi, kad jie tai vertino, o tapus treneriu, tikiuosi, kad jie tą darbo etiką irgi mato. Iškyla įvairiausių situacijų ir mano reikalas, kaip jas išspręsti. Faktas, kad nesu aš amžiumi vyresnis ar patirtimi, bet autoritetas ateina per laiką ir per darbą. Viskas priklauso nuo manęs.

– Treniruojate tokį krepšininką, kaip Jeffery Tayloras. Jis yra buvęs „Real“, NBA žaidėjas, Eurolygos čempionas. Kaip jis žiūri į Nedą Pacevičių?

– Su juo buvo įvairiausių pokalbių tiek prie gero fono, tiek prie nelabai gero fono. Individualūs pokalbiai padėjo mums išsigryninti tam tikrus klausimus, kas buvo neaišku iki tol. Bent jau kol kas atrodo, kad su Jeffery mes žiūrime viena kryptimi. Laikas parodys. Daugelį dalykų aš galiu kontroliuoti, kai kurių aš kontroliuoti negaliu. Bet iš esmės jaučiu iš jo pagarbą. Varžymosi iš mano pusės pasakyti jam kažko konkrečiai tikrai nėra. Būčiau sakęs ačiū, aš išeinu, bet jeigu tu kažko bijai, tai tada tu eik į kitą profesiją. Mano žodis komandoje yra paskutinis.

Tayloras

– Kol kas sprendimo dėl jūsų likimo vyr. trenerio pareigose nėra?

– Ne. Kol kas nėra.

– Kaip pats žiūrite į tokį „Wolves“ laukimą ir neskubėjimą jums siūlyti sutarties? Suprantate, ar norėtumėte daugiau pripažinimo?

– Nežinau, ko aš daugiau galiu norėti. Gavau gerą šansą, trejas rungtynes Europos taurėje. Malonu, kad klubas manimi patikėjo ir nepuolė kažko staigiai ieškoti, atsisuko į mane. Laukimas iš jų pusės ar ne, aš dirbu savo darbą, klubas dirba savo darbą, jie galbūt žiūri ir į ateitį. Yra dalykai, kurių aš negaliu kontroliuoti. Šitoje vietoje sprendimas ne mano.

– Ar pats jaučiatės pasiruošęs tapti pastoviu „Wolves“ vyr. treneriu?

– Jeigu klubas tą pasitikėjimą manimi parodytų, manau, kad esu pasiruošęs visiškai perimti vairą. Tikrai nesislėpsiu nuo atsakomybės. Galbūt iš šono kažkam atrodo, kad aš pervertinu savo jėgas atrodo, kad daug metų pakankamai esu krepšinyje, matęs tų įvairių situacijų. Jeigu duotų man šansą, aš tikrai nesikratyčiau.

– Ar pastaruoju laikotarpiu teko bendrauti su Gediminu Žiemeliu? Koks jo požiūris į jus, kaip vyr. trenerį?

– Nežinau, nes bendrauti neteko.

– Ką tik baigėsi „Wolves“ Europos taurės sezonas. Kaip galėtumėte jį įvertinti?

– Gaila labai. Pasižiūrėjus į kontekstą, reikia pradėti nuo mūsų pasiruošimo. Mums labai skaudėjo nuo to nepilnavertiško pasiruošimo dėl žaidėjų vėlavimų ir panašiai. Tai mums tikrai atsiliepė. Taip pat sukrito labai nepalanki grupė, visos komandos tikrai labai stiprios. Jeigu paskutinė komanda, patekusi į atkrintamąsias, yra „Bešiktaš“, tai daug ką pasako. Jie buvo vieni favoritų. Paėmus tą kontekstą, buvo žiauriai stipri grupė, iškovotos 8 pergalės kaip ir atrodo neblogai, bet žiauriai mums pritrūko vienų, kitų rungtynių sėkmingesnių. Dabartinėje situacijoje, jei būtume patekę į atkrintamąsias, žaidžiant iš vienų rungtynių būtų galima iš mūsų sulaukti įdomių dalykų. Yra kaip yra, pirmas sezonas Europos taurėje. Tų pamokų daug gavome visi – tiek žaidėjai, tiek treneriai. Daug kam tai buvo pirmasis sezonas žaidžiant per du turnyrus. Buvo daug iššūkių, manau, kad pamokas išmokome ir ateityje bus tik geriau.

– Ko dar be pasiruošimo labiausiai pritrūko?

– Labai nepasisekė su traumomis. Netekome Rasheedo, netekome Žagaro, Tayloras ilgai negalėjo žaisti. Tai vieni mūsų pagrindinių žaidėjų. Aišku, krūviai jiems buvo dideli, taip pat kažkas turi traumų istoriją. Rasheedo trauma rungtynėse su „Žalgiriu“ stipriai pakreipė mūsų sezoną. Jis buvo nuostabios formos, buvome ant geros bangos ir tada iškrito mūsų lyderis, buvo labai sunku. Žagaro situacija taip pat labai apmaudi, Panevėžyje galėjome išvis uždaryti rungtynes be pratęsimo ir tos traumos galbūt nebūtų. Daug atsitiktinumų, kurie tikrai paveikė sezoną, bet mus užgrūdino.

Žagaras

– Koks yra „Wolves“ tikslas LKL?

– Iškovoti vietą kitų metų Europos taurėje – laimėti prizinę vietą LKL.

– Komanda liko ir be Džordže Gagičiaus. Yra informacijos, kad šį sezoną jis nesilaikė režimo, vėlavo į treniruotes. Kaip iš tikrųjų buvo?

– Nenoriu plėstis, jis buvo mūsų komandos dalis. Labai geras bičas rūbinėje, žaidėjai jį mėgo. Aišku, kaip iš žaidėjo tikėjomės daugiau, bet nenoriu daug kalbėti. Manau, kad tiek jis, kaip žaidėjas, visko nepadarė, jis negrįžo į formą per daugiau nei pusę sezono, galbūt ir mes kažko nepadarėme, kad tai sukontroliuotume. Daugiau nenoriu plėstis.

– Kalbant apie A.Žagarą, jis traumą patyrė dar spalį. Jis buvo vienas lyderių, tačiau klubas į jo vietą nieko neieškojo. Ką manote apie šį sprendimą, kuris taip pat galėjo pakeisti sezono eigą?

– Iš vienos pusės sutinku, galėjome kažką surasti, nes Artūras – labai aukšto kalibro žaidėjas. Iš kitos – mes patikėjome savo turimais žaidėjais. Tiek Žemaičiu, tiek Kariniausku. Žemaitis turi tikrai labai gerą atkarpą ir su kokiu pasitikėjimu jis žaidžia, man tikrai labai patinka. Kaip jis atrodo rungtynių pabaigose. Manau, kad jeigu ne Artūro trauma, Krisas nebūtų gavęs tokio šanso. Faktas, kad mums kažkuriose rungtynėse pritrūko talento perimetre, bet iš kitos pusės kiti žaidėjai atsiskleidė. Čia yra dvi pusės. Didelės problemos šitoje vietoje nematau. Vis tiek turėjome pakankamai konkurencingą komandą žaisti su visais.

– Nebėra Ado Juškevičiaus ir Dž.Gagičiaus. Ar reikalingas papildymas?

– Jeigu žinai, kad gausi kokybės – tikrai taip. Daugiau plėstis nenoriu.

„Ilgoji pertrauka“: Pasvalio ateitis, Antetokounmpo požiūris į krepšinį, „Lietkabelio“ „kaltieji“, klaustukas dėl „Šiaulių“ lietuvių, pagirtinas „Nevėžio“ darbas, kontraktą užsitarnavęs Kostičius ir „CBet“ vadybos darbo atspindys