Vis dar „auksinis“: kuklus treneris kuria neeilinę istoriją, į LKL elitą užkeldamas jau antrą komandą
(10)
Jei grįžtume į praėjusią vasarą, prisimintume, kaip ėmė plėstis Panevėžio „Lietkabelio“ sirgalių ratas, kai klubą papildė tokie žaidėjai kaip broliai Lavrinovičiai ar Mindaugas Lukauskis, o sezono starte iškovota pergalė prieš Kauno „Žalgirį“ pasiuntė žinią, jog šiemet „Lietkabelis“ bus kitoks.
Ir kad Panevėžio komanda buvo kitokia, rodė vis gerinami ekipos pasiekimai: pirmiausiai, pagaliau pavyko reguliariajame sezone patekti į geriausiųjų trejetą, vėliau buvo peržengtas iki šiol neįveikiamu buvęs ketvirtfinalis, o dabar „Lietkabelis“ jau ruošiasi Lietuvos krepšinio lygos („Tete-a-Tete Casino“ LKL) finalui. Nereikia pamiršti ir neblogo pasirodymo Europos taurėje. Ir tai yra daugiausiai, ką šį sezoną galėjo nuveikti Panevėžio komanda.
„Paslapties jokios nėra. Tiesiog sunkus darbas, gerai sukomplektuota komanda, puikūs legionieriai bei veteranai, kuriuos tokiais vadinti net sunku – viskas davė rezultatą“, – džiaugiasi „Lietkabelio“ treneris.
O dabar grįžkime į 2015 metų gruodį. Tada „Lietkabelio“ vairą iš Gintaro Kadžiulio perėmė Kazys Maksvytis, o Panevėžio komanda siekė pakilti iš LKL turnyrinės lentelės dugno – 9 vietos.
„Pirmas dalykas, kuris krito į akis – komanda yra praradusi pasitikėjimą, tad jį reiks atgaivinti. Ne vienas kolega siūlė gerai apgalvoti šį žingsnį, bet esu jaunas ir nebijau iššūkių“, – tada pripažino K.Maksvytis.
Dabar treneris tik nusijuokia – tie kolegos jau spėjo pasveikinti su patekimu į finalą, o nuojauta, kad reikia vykti dirbti ten, kur esi laukiamas, neapgavo.
Pasikeitus treneriui, „Lietkabelis“ prisiminė pergales, sugebėjo pakilti iki septintosios pozicijos LKL bei taip patekti į Karaliaus Mindaugo taurės turnyrą. Į „Cido“ areną ėmė sugrįžti ir sirgaliai.
„Kažkada teko prisidėti prie Klaipėdos aistruolių grąžinimo, tikiuosi, tą pavyks padaryti ir Panevėžyje“, – prieš metus vylėsi K.Maksvytis, vargu, ar galėjęs pagalvoti, kad jau kitą sezoną „Lietkabelio“ palaikyti rinksis pilna arena.
Tačiau sirgalius į arenas atveda ne kas kita, kaip pergalės, ir būtent jas šis treneris sugrąžino jau antrai savo treniruojamai komandai.
2012 metais stojęs prie Klaipėdos „Neptūno“ vairo K.Maksvytis atnešė uostamiesčio klubui pirmąją istorijoje bronzą, kai mažajame finale pavyko nugalėti tuo metu vieną staigmeną po kitos pateikinėjusią Prienų komandą. Po metų ta pati Virginijaus Šeškaus kariauna buvo nugalėta jau pusfinalyje, o „Neptūnas“ triumfavo, patekdamas į LKL finalą, kas garantavo klubui tuo metu nerealiai atrodžiusią vietą Eurolygoje.
Taip vos per dvejus metus iš LKL vidutiniokės „Neptūnas“ tapo Eurolygos komanda.
Nors darbus Klaipėdoje K.Maksvytis baigė po 2015 metų nesėkmės mažajame finale, kuriame 2:3 teko nusileisti Dainiaus Adomaičio vadovaujamai Utenos „Juventus“, naują istoriją kurti treneris ėmė Panevėžyje.
Iškalbingas faktas: „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“ pora LKL finaluose buvo tradicinė nuo pat 1999-ųjų metų. Ją „išskirti“ iki šiol sugebėjo vos dvi komandos – „Neptūnas“ bei „Lietkabelis“, ir abi jos buvo treniruojamos būtent K.Maksvyčio.
Jei kartą skeptikai tai ir galėtų nurašyti sėkmei, kuomet „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ akistata įvyko jau pusfinalyje, tai šių metų scenarijaus, kai triskart mažesnį biudžetą turėjęs „Lietkabelis“ pats nukovė „Lietuvos rytą“, jokiam atsitiktinumui priskirti negalima.
„Pasisekė? Na, jei jau pasisekė su „Lietuvos rytu“, gal ir su „Žalgiriu“ pasiseks?“, – juokėsi Kšištofas Lavrinovičius.
„Mes patys juokaujame, kad kur būna Kazys, ten komandoms sekasi, bet iš tiesų viską lemia didelis trenerio darbas. Jis puikiai supranta krepšinį, supranta klaidas ir moka laiku kažką pakeisti. Nesvarbu, kad jis dar jaunas, bet talentas, charizma, širdis duoda savo. Kazys yra tas, kurį norisi gerbti ir už jį kovoti, nes jis gerbia visą komandą“, – sako per karjerą su daug trenerių susidūręs „Lietkabelio“ veteranas.
Pats treneris kalbėdamas apie savo sėkmę išskiria kelis dalykus – gerą klubo vadybą, rankas atrišusį padidėjusį biudžetą bei didesnį pasitikėjimą savo jėgomis.
„Jaučiuosi subrendęs kaip treneris, turiu patirties, jaučiuosi stabiliau ir nebesimėtau. Žinau, kas esu ir kas būsiu bei siekiu savo tikslų“, – užtikrintas yra 39-erių K.Maksvytis, pastaraisiais metais esantis vienu sėkmingiausių Lietuvos trenerių.
Jei dar prieš kelerius metus K.Maksvytis buvo vadinamas „auksiniu“ dėl to, kad susišlavė visus medalius su Jono Valančiūno kartos rinktine, tai šis apibūdinimas trenerį gali lydėti ir iki šiol. Kovojant su „Žalgiriu“, LKL sidabras „Lietkabeliui“ tikrai prilygsta auksui.
Norėdami komentuoti prisijunkite.