Triumfavo širdis, taktika ir valia

Sveiki, šiame savo blog’e apžvelgiu šį pergalingai pasibaigusį Europos taurės sezoną, papasakosiu pagal kokius aspektus formavau komandą. Tikiuosi, kad jums bus įdomu.

Šio sezono komandos komplektacija prasidėjo nuo branduolio, kuris šiemet šiek tiek pasikeitė. Ekipai vadovauti pakvietėme patyrusį trenerį Antaną Sireiką. Pasikeitė klubo formavimo sistema, nusprendėme žengti lietuviškumo keliu, kuris, kaip matome, pasiteisino. Taip pat buvo įkurta dublerinė Vilniaus „Perlo“ komanda.

Vasarą mums pavyko išlaikyti du pagrindinius žaidėjus – M.Nielseną ir Ch.Eidsoną, pasikvietėme keletą tinkamai neįvertintų lietuvių – Donatą Zavacką bei Steponą Babrauską. Jų atėjimas į komandą pasiteisino pilnai. Tikėjau, kad Stepas gali sugrįžti ir demonstruoti puikų žaidimą. Veikiausiai jis pats niekada nesitikėjo dar kada nors žaisti „Lietuvos ryte“ . Jo karjeroje atėjo laikas – arba jis patenka į gerą komandą, arba jis būtų ir toliau klajojęs po įvairias antrarūšes ekipas. Mes supratome, kad Stepas į šį šansą kabinsis iš paskutiniųjų. Taip pat ir Donatas Zavackas. Žmogus, kuris galėjo rungtyniauti aukščiausio lygio klubuose, o jaunimo rinktinės laikais buvo laikomas perspektyviausiu savo kartos žaidėju, net perspektyvesniu už Arvydą Macijauską, tačiau blaškymasis po antrarūšius Europos klubus jam nepadėjo. Kaip ir sakiau prieš sezono pradžią – „Lietuvos rytas“ yra surinktas iš įvairių žaidėju. Vieni gavo pirmąjį šansą savo karjeroje, kiti - paskutinį.

Pasipildėme ir dviem legionieriais – Milko Bjelica bei Branko Milisavljevičium. Milko žaidimą pradėjau stebėti dar nuo Serbijos jaunimo rinktinės laikų, vėliau jis apsivilko Belgrado „Crvena Zvezda“ marškinėlius ir po kiekvieno sezono tapdavo vis geresniu žaidėju. Jis visada pasižymėdavo tuo, jog būdavo tylus ir ramus, nuolatos sąžiningai dirbdavo. Milko yra žmogus, kuriuo galima pasitikėti. Jis pačiu laiku pateko į „Lietuvos ryto“ klubą ir pirmą kartą savo karjeroje turėjo šansą rungtyniauti tarp gerų žaidėjų. Vien ką reiškia tai, jog jo treniruočių partneriu būdavo M.Nielsenas, iš kurio jis tikrai daug išmoko. Kiekvieną dieną stebėdavau kaip Milko žengia mažą žingsnelį į priekį.

Branko Milisavljevičius buvo žaidėjas, kurį aš stebėjau daug metų. Jis visada man palikdavo puikų įspūdį, tačiau visada rungtyniaudavo vidutiniuose klubuose. Nesuprasdavau, kodėl jis nežaidžia viename iš pirmojo dešimtuko klubų Europoje. Vis laukdavau, kol jis pademonstruos kažką įspūdingo aukštame lygyje ir jis tą parodė Graikijos krepšinio lygos pusfinalyje, kuomet sužaidė penkias tiesiog tobulas rungtynes atkrintamosiose rungtynėse ir su „Maroussi“ klubu vos neaplošė „Olympiacos“ beveik vienas. Tada galutinai supratau, kad jis yra puikus žaidėjas ir nedelsiant nuvykau į Belgradą pasirašyti sutarties. Branko Vilniaus ekipai davė labai daug, todėl po pergalės Europos taurės turnyre jam nusiuntėme nugalėtojo medalį. Jis įkvėpė komandą sezono pradžioje ir labai mums padėjo. Kol mes dar nežinojome, kokie geri galime būti, jis kitus komandos žaidėjus padarė geresniais, dalis Europos taurės priklauso ir jam.

Nors ir nujausdami krizę vasarą mes susimažinome biudžetą trečdaliu, sezono pradžioje pajutome, kad to negana. Tai buvo situacija, kurioje reikėjo elgtis sąžiningai ir teisingai. Negalėjome rizikuoti ir mums teko atsisveikinti su pačiu brangiausiu komandos krepšinininku – M.Nielsenu. Buvo begalo gaila ir skaudu, tačiau geriau prarasti vieną ir išsaugoti likusius 11, nei sezono eigoje prarasti visus žaidėjus. Tą padaryti buvo būtina. Širdimi ir siela jis buvo ir liks tikras „Lietuvos ryto“ žaidėjas.

Pasikviečiau Mattą pokalbiui ir atvirai jam pasakiau, kad nesu tikras dėl jo atlyginimo išmokėjimo. Jis yra tikras profesionalas ir viską suprato. Susisiekėme su treneriu Nevenu Spahija ir Valensijos „Pamesa“ klubu. Jų administracija reagavo žaibiškai ir mes radome bendrą sprendimą. Džiaugiuosi, kad jis pateko į puikų klubą, rungtyniauja pas trenerį, kurio vadovaujamame „Lietuvos ryte“ jis sužaidė geriausią savo sezoną. „Lietuvos rytas“ visada buvo klubas, kuris sąžiningai atsiskaito su visais savo žaidėjais ir šią tradiciją pavyko išlaikyti ir šiame sezone. Tai buvo tikrai geras sprendimas.

Kiekvienas žmogus turi savo šansą, tokį mūsų klube gavo ir Antanas Sireika. Jis turi begalo daug gerų savybių, yra labai šiltas žmogus, puikus psichologas, visada supranta ir palaiko žaidėjus, tačiau jis yra labai specifinis treneris. Tai treneris kūrėjas, o kūrybai reikia kūrėjų, tačiau sezono eigoje pasimatė, kad vien kūryba mes nieko nelaimėsime. Mūsų puolimas nebuvo pakankamai stiprus, kad galėtumėme remtis tik juo. Kitos komandos būtų labai greitai perkandusios mūsų žaidimą.

Naujuoju ekipos treneriu tapo Rimas Kurtinaitis. Iš tiesų jau kurį laiką prieš pasiūlant šiam treneriui stoti už „Lietuvos ryto“ vairo aš jį stebėjau. Rimas visada pasižymėdavo tuo, kad patekdavo į klubus, kurie neatitikdavo jo, kaip trenerio, lygio ir tai sustabdė jo tobulėjimą. Dar praėjusio sezono pabaigoje nuvykau į Lenkiją ir pasiūliau jam stoti už komandos vairo, tačiau jis atsisakė, motyvuodamas tuo, kad turi dar vieno sezono kontraktą su Vroclavo klubu ir negali pasielgti negarbingai nutraukdamas bei pažeisdamas sutartį.

Pradžioje nebuvo lengva nei treneriui, nei žaidėjams. Ekipos žaidimas labai bangavo, treneris ir toliau leido žaidėjams kurti puolime, tačiau įvedė beprecedentę gynybą, o tai davė vaisius, kuriuos skiname dabar. Rimas Kurtinaitis dar pats žaisdamas krepšinį visada buvo žinomas kaip žaidėjas, kuris visada kovoja iki galo ir visada trokšta laimėti. Tokią jis sukūrė ir mūsų komandą. Kovojančią ir niekada nepasiduodančią, visi žaidėjai labai sustiprėjo psichologiškai. Labai svarbu, jog kai jis kalba – visi klauso. Tai - žmogus legenda, žmogus, vertas pagarbos.

Tikėjausi, kad Marius Prekevičius stabilizuos komandos žaidimą. Pirminiuose komandos kūrimo procesuose buvo numatyta, kad B.Milisavlevičius bus komandos variklis, o Marius suteiks jam poilsio minučių, stabilizuos žaidimą ir šis sprendimas vadovaujant A.Sireikai dalinai pasiteisino. Tačiau pasikeitus treneriams jis visiškai netiko naujai įvestam R.Kurtinaičio žaidimo modeliui, tą man pasakė pats treneris ir nuo to laiko pradėjome jam ieškoti naujos ekipos. Tai tikrai nereiškia, kad jis yra prastas žaidėjas.

Sezoną pradėjome labai sudėtingoje grupėje, kurioje, mano nuomone, visos keturios ekipos buvo vertos rungtyniauti finalinio 8 turnyre. Buvo velniškai sunku išsikapstyti iš grupės, buvome atsidūrę ties bedugnės slenksčiu. Priėmėme ryžtingus sprendimus – atsisakėme trenerio bei perleidome Branko kontraktą, taip galutinai išspręsdami galimas finansines problemas. Komandą papildė Evaldas Dainys, kuris puikiai įsiliejo į kolektyvą ir labai mums padėjo.

Ch.Eidsoną perstūmėme į įžaidėjo poziciją ir tada jis galutinai suprato, koks geras žaidėjas jis yra ir pilnai atsiskleidė. Manau, kad jis yra vienas geriausių žaidėjų, šiuo metu žaidžiančių Europoje. Man seniai teko matyti krepšininką, galintį žaisti trijose pozicijose vienodai gerai. Jis tapo tikra žvaigžde ir nusitiesė sau kelią į milžinišką kontraktą viename iš Europos klubinio krepšinio grandų. O visa komanda labai sustiprėjo po pergalės prieš Gran Kanarijos klubą - rungtynės su jais namuose buvo vienos sunkiausių visame sezone.

Patekusi į antrąjį etapą ekipa labai sunkiai dirbo, vyrai treniruotėse ir rungtynėse atiduodavo visas jėgas negailėdami savęs. Pradėjo formuotis nugalėtojų charakteris, o pergalė labai sunkiose LKF taurės finalo rungtynėse mus labai sustiprino ir įkvėpė pasitikėjimo savimi. Rimas sugebėjo sukurti neįtikėtinų taisyklių rinkinį gynyboje, o puolime surikiavo komandą taip, kad kiekvienas galėtų atskleisti geriausias savo savybes. Stiprus charakteris ir begalinis noras siekti pergales mums padėjo patekti į finalinį aštuonetą.

Į finalinį aštuonetą mes vykome ne tik dalyvauti, kaip daugelis manė, bet ir laimėti. Pirmasis varžovas Trevizo „Benetton“, mano nuomone, buvo viena stipriausių turnyro komandų. Jų sudėtis buvo puikiai sukomplektuota, o visai kariaunai vadovavo vienas geriausių Europos trenerių O.Mahmutis. Mums kiekvienos rungtynės buvo lyg finalas, abi ekipos buvo puikiai pasiruošusios ir tai buvo puiki dvikova.

Prieš rungtynes su „Benetton“ vadovaus susilažinome, kad pralaimėjusi ekipa atiduos 25 likusius bilietus, nes kažkuri ekipa turėjo išvykti kitą dieną. Todėl mūsų sirgalių būrys pasipildė 25 gerbėjais :).

Antrasis mūsų finalas buvo prieš „Hemofarm“ ekipą. Tai puikiai ir stabiliai dirbanti ekipa, labai gerai pasiruošusi taktiškai. Tai buvo begalo sunkios ir valingos rungtynės, pareikalavusios labai daug emocijų ir ištvermės. Tačiau mūsų žaidėjai dar kartą parodę savo charakterį, kuriuo buvo stipresni net už kovinguosius serbus. Daugelis teigia, kad mums pasisekė, tačiau pamiršta pasakyti, kad visada sekasi stipriausiems. Tiesa, serbų ekipos vadovai lažintis pabijojo... :)

Finale triumfavo širdis, taktika ir valia. Tai buvo įspūdingos rungtynės. Kovojome prieš ekipą, kurią nepabijosiu pavadinti pasaulio žvaigždžių rinktine. Tačiau jų negalima vadinti komanda, nes norint tokia būti reikia jausti ryšį, tačiau jie nejautė nieko, o jų beribę aroganciją įveikė vieningas kaip kumštis – Vilniaus „Lietuvos rytas“. Jie visada vaikščiojo aukštai pakėlę galvas, atsainiai bendravo su žurnalistais bei Eurolygos personalu ir jau prieš finalą jie buvo tituluoti nugalėtojais. Daug ką pasako ir užrašas ant jų aistruolių marškinėlių – „ Chimki + Turin = Euroleague”. Vieninga jėga ir lietuviškas krepšinis parodė, kad mes nesame iš tų, kurie pralaimi dar nenugalėti.

Žaidėjai į šią pergalę įdėjo visą širdį, įdėjo begalo daug jėgų tam, kad galėtų patikėti, kad jie gali laimėti. Kartais krepšininkas gali žaisti krepšinį visą gyvenimą, tačiau net nepriartėti prie tokio titulo. Tai komanda, kuri verta būti vadinama čempione. Buvo labai malonu, kad suteikėme žmonėms daug džiaugsmo - tai ir yra mūsų pagrindinis tikslas.

Kalbant apie ateitį – laukia labai sunkūs metai. Komandos biudžetas ženkliai nedidės ir mes turėsime verstis žaidėjais, kurie liks po šių metų. Pridėsime tris „Perlo“ žaidėjus, vieną ar du legionierius. Bandysime išlaikyti savitą komplektacijos ir žaidimo stilių. Būsime jauni, ištroškę pergalių ir, jeigu turėsime legionierių, pažadu, kad jie kovos taip, kaip kovojo šie žaidėjai, parvežę į Lietuvą šitiek džiaugsmo.