Tony Parkeris, Noah pamąstymai apie molekulinę fiziką ir pašėlęs ritmas

Woohoo! Jūs turbūt įsivaizduojate, koks puikus jausmas apėmė salės informatoriui pranešus, jog lietuviai nugalėjo Turkijos rinktinę. Ir visai nesvarbu, kad tą rezultatą mes visi jau seniai žinojome.

Lygiai taip pat nesvarbu, kad žodis „talisman“, kurį anglų kalba pristatinėdamas Amberį nuolat vartojo tas pats salės informatorius, nėra visiškai tikslus. Ne mes čia anglų kalbos ekspertai. Kas norėjo, tas suprato.

Žodžiu, trečioji diena Šiauliuose susiklostė puikiai visais aspektais. Geras krepšinis arenoje ir lietuvių pergalė už pusšimčio (gal šiek tiek daugiau, bet nesirimavo :)) kilometrų. Erzina nebent tai, kad jau trečia naktis iš eilės važiuodamas namo (įsikūriau apie 30 kilometrų nuo Šiaulių) negaliu įjungti ilgųjų šviesų. Kodėl? Iš Panevėžio po rungtynių juda didžiulis srautas automobilių. Bet kas tos mano ilgos šviesos prieš lietuvių pergalę.

Žinote, prieš kurį laiką svarsčiau, ar nevertėtų mesti žurnalisto darbo. Kai draugai linksmai leidžia vakarus, man reikia aprašinėti Švedijos ar Rumunijos lygų rungtynes, trečią Ispanijos divizioną, egzotiškojo Kipro pirmenybes. Jokių išeiginių, jokių savaitgalių, jokio darbo iki 17.00. Prasidėjus šiam čempionatui galiu pasakyti - būčiau buvęs didžiausias kvailys.

Dabar aš kaifuoju. Tikriausiai tik dalis jūsų įsivaizduoja, ką reiškia stovėti už pusmetrio nuo Dirko Nowitzki, Tony Parkerio ar Andre Bargnani. Tai tie žmonės, dėl kurių koks šeštadalis planetos keliasi vidury nakties (bent jau dėl Dirko tai tikrai), o tu stovi visai greta. Ir ten niekam nerūpi, uždavei klausimą tu, ar tai padarė kolega - sklindanti atmosfera žodžiais neapibūdinama.

Tiesa, šiame atmosferos slėgyje sykį vos nesudegiau. Prancūzijos rinktinės krepšininkai, priešingai nei visi likę, į Mixed Zone (mišrioji zona, vieta, kur kalbinami krepšininkai) ateina ne iškart po rungtynių, o prieš vykstant namo. Po pirmosios dienos tai įsidėmėjęs, ramiai sukinėjausi netoliese ir laukiau ateinančių žvaigždžių. Kaip visada, pirmieji pripuolė vietinės žiniasklaidos atstovai, todėl Batumas, Diaw, Gelabale man buvo nepasiekiami. Anglakalbiai žurnalistai puolė prie Noah, bet jo pasakojimų apie molekulinę fiziką ir globalinio atšilimo įtaką Prancūzijos krepšinio raidai klausytis tikrai nėra pats įdomiausias užsiėmimas :).

Ramiai lūkuriuojant prie tvorelės...jūs neįsivaizduojate...ateina Tony Parkeris. Pats Tony Parkeris!!! Tas, kurį pakalbinti yra kiekvieno žurnalisto svajonė. Ir ką? Ir nieko. Tikra ta žodžio prasme. Per savo darbo žurnalistikoje metus esu daręs gal tūkstantį interviu, bet šį kartą sustingau. Rankos pradėjo drebėti kaip po pirmo bučinio (žinote, to tikro, o ne kur pirmoj klasėj mamą ir tėtį žaidžiant), žodžiai užstrigo, mintys susipynė...

Laimei, išgelbėjo kolega ir Vokietijos. Pirmas uždavė klausimą ir leido šiek tiek susivokti aplinkoje. Tada jau ir aš įsidrąsinau, sugebėjau savo nerišlia anglų kalba šio to užklausti. Gal ir komiška situacija, bet ji neabejotinai įstrigs atmintyje visam gyvenimui. Tony Parkeris!! Eina sau :).

Daugiau net nelabai turiu ką įdomaus papasakoti, nes ritmas žiauriai pašėlęs: rungtynės, mišrioji zona, montavimas, vaizdo medžiagos aprašymas, kitos rungtynės ir t.t. Bet čia įgaunama patirtis yra neįkainojama. Šito neišmoksi nei viename universitete.

Pamenate, pirmame blogę uždaviau mįslę. O atsakymas labai paprastas: netikslus Dirko Nowitzki baudos metimas :).

Tiesa, Dirkas turi labai įdomų prietarą. Prieš kiekvienų rungtynių pradžią nueina į persirengimo kambarį, todėl nedalyvauja komandų pristatyme. Į aikštelę grįžta tik pradėjus skambėti Vokietijos himnui. Matyt padeda, nes žaidžia jis fantastiškai.

Mįslių šį kartą neužduosiu (kažkuris komentatorius sakė, kad tai blogai, nes sukuria dirbtinę intrigą). Tebūnie blogai. Juk skaitytojas visada teisus :).