T.Delininkaitis: apie niekaip negaunamus atlyginimus, lemtingą agentų kaitą ir galimą prisijungimą prie „Neptūno“

Gynėją Tomą Delininkaitį keletą pastarųjų metų vis lydi panašūs karjeros scenarijai: sezonas prasideda vėliau nei visiems krepšininkams įprastai, o jam pasibaigus tenka kovoti su komandomis dėl neišmokėto atlyginimo.

„Kaip sakoma: viltis miršta paskutinė. Vis tikiesi, kad galbūt šis klubas ne toks, gal susimokės“ , – sakė T.Delininkaitis. Bet „ne tokiu“ klubu nebuvo ir Retimno „Cretan Kings“, kuriame lietuvis praleido pastarąjį sezoną.

Graikijos ir kitų užsienio šalių krepšinio užtektinai pamatęs 34-erių gynėjas jau norėtų grįžti į Lietuvą. Jo agentai jau kalbėjosi su Klaipėdos „Neptūno“ atstovais. „Iš mano pusės noras yra, o kaip mano klubas, jų reikia ir klausti“, – apie galimą sugrįžimą į uostamiestį kalbėjo T.Delininkaitis.

– Kaip vertinate praėjusį savo sezoną?

– Pačiam vertinti sunku, dažniausiai tą daro žurnalistai, sirgaliai, ekspertai. Išvažiavau į Graikiją tik keturiems mėnesiams, tad tuo, kaip pasirodžiau, ir komandos rezultatais esu patenkintas. Vis tik patekome į atkrintamąsias varžybas.

– Jūsų karjera vis pasisuka link Graikijos. Sutapimas ar ši šalis jus yra sužavėjusi?

– Visada sakiau, kad Graikija yra viena gražiausių šalių Europoje ir grožiu, ir salomis. Ir maistas labai skanus. Man tikrai ten patinka, nieko blogo pasakyti negaliu. Blogai tik tai, kad klubas eilinį kartą neatsiskaitė už darbą. Laukiu, kol susigrąžinsiu pinigus.

– O praėjusios komandos išmokėjo jums skolas?

– Gerai būtų (Šypsosi).

– Tos pačios problemos jau keleri metai paeiliui. Pasitikėjimo Graikijos komandomis nepraradote?

– Kaip sakoma: viltis miršta paskutinė. Vis tikiesi, kad galbūt šis klubas ne toks, gal susimokės. Manau, kad ne tik Graikijoje, bet ir kitose Europos šalyje yra ta pati bėda. Kiek pasiklausinėjau, ir Lietuvoje pasitaiko, kad atlyginimai vėluoja po mėnesį, po du. Nesakyčiau, jog tik Graikija yra tokia nemoki šalis.

– Kaip manote, galbūt įtakos turi ir sunki pačios Graikijos finansinė padėtis?

– Aš buvau Kretoje, ten buvo daug turistų, pilni restoranai, todėl jokios krizės tikrai nemačiau. Sunku pasakyti, kaip yra kitur, bet tikrai nepastebėjau, jog padėtis šalyje būtų labai prasta.

– Nebe pirmi metai, kuomet sezoną pradėjote jam jau beveik įpusėjus. Ar dar iškyla kažkokių sunkumų tokioje situacijoje?

– Ilgą laiką nebuvau sportavęs su komanda, tą dariau tik individualiai. Sunkumas buvo tame, jog reikėjo įsivažiuoti į ritmą, krepšinį penki prieš penkis. Būdamas vienas šiek tiek pabėgiodavau, pamėtydavau į krepšį, pažaisdavau su draugais, bet sportuojant profesionaliai atsiranda visai kitoks ritmas. Vis dėlto daug laiko adaptacijai nebereikia, užtenka poros savaitėlių ir viskas.

– Praėjusių metų pabaigoje palikote „Interperformances“ agentūrą ir tapote „Octagon“ klientu. Darbą susiradote beveik iškart po šių pokyčių. Kaip manote, tai buvo lemtingas veiksnys?

– Sunku pasakyti, ar tai sutapimas, ar agentas iškart stipriai padirbėjo ir atrado man naują darbovietę. Buvusio agento darbas manęs netenkino, nes septynis mėnesius sėdėjau be komandos. Nesakau, kad jis man nieko nebuvo radęs. Buvo pasiūlymų iš Argentinos, bet tikrai nesinorėjo vykti į kitą žemyną, juolab – su vaikais. O ir siūlomos sąlygos mane neypatingai tenkino, nes kontraktai buvo negarantuoti.

– Agentą Luciano Capicchioni per savo karjerą palikote jau antrą kartą. Pamoka, kad dukart ten pat bristi nereikia?

– Man situacija susiklostė tokia, kokia susiklostė. Ieškojau darbo, parašiau savo buvusiam agentui ir tiek. Juolab, kad nė ant vieno savo buvusio agento pykčio nelaikau. Tai buvo praeitas etapas: vienur – nusisekęs, kitur – ne, bet toks gyvenimas. Galbūt Capicchioni pyksta ant manęs, kad vėl išėjau, bet aš tikrai niekam nieko blogo nelinkiu.

– Ką sako jūsų patirtis: kiek didelę reikšmę agentai turi krepšininkų karjeroms?

– Reikšmę turi agentūros įtakingumas Europos krepšinyje. Kuo didesnė, patikimesnė agentūra, tuo lengviau agentui yra parduoti savo žaidėją. O jei agentūra yra mažiau žinoma, manau, kad ir klubai nenorės veltis į sandorius. Agentūros turi užsitarnauti vardą savo teritorijoje. Lygiai taip pat turi daryti ir krepšininkai, kad būtų žinomi ir vertinami.

– Kokių minčių turite kitam sezonui?

– Visada sakau, kad visur gerai, bet namie – geriausia. Bet bus, kaip bus. Jei būsiu čia kažkam reikalingas, kodėl gi ne, bet jei nebus pasiūlymų, teks vėl važiuoti kažkur. Norėtųsi sezoną pradėti nuo pat pradžių ir žaisti namuose.

– Jūsų pavardė jau porą metų iš eilės atsiduria šalia Klaipėdos „Neptūno“ komandą dominančių žaidėjų.

– Viskas priklauso ne nuo manęs vieno, abi pusės turi norėti bendradarbiauti. Iš mano pusės noras yra, tikrai neužtrenkiu durų „Neptūnui“, o kaip yra iš klubo pusės, nežinau. Praėjusiais metais kalbėjausi su Osvaldu Kurausku, bet taip ir nesusitarėme, o šiemet bent man asmeniškai niekas neskambino. Kiek žinau, agentas bendravo tiek su Kurausku, tiek su treneriu Dainiumi Adomaičiu, bet nieko konkretaus kol kas nėra.

„Ilgoji pertrauka“: Lietuvos agentų darbas, vertę pakėlę LKL lietuviai, LKF galimybės „įpirkti“ aukšto lygio žaidėją, krepšininkų ilgaamžiškumas, nutekanti informacija iš klubų ir 3x3 rinktinių galimybės