Skaitytojo laiškas: „žalios širdys“ turi pasirinkti, kuo tikėti. Aš tikiu Plaza ir „Žalgiriu“

Po šeštadienį pasibaigusių Lietuvos krepšinio lygos (LKL) rungtynių tarp Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ ekipų pasipylė prieštaringų emocijų banga. Vieni sirgaliai teigė, jog kauniečiai tyčia pralaimėjo vilniečiams, kiti negalvojo apie sąmokslo teoriją ir viską teisina nepataikytais baudos metimais ir netaikliais tritaškiais.

Antradienį portalo Krepsinis.net redakciją pasiekė skaitytojo Manto Žemaičio laiškas, kuriame jis išdėsto savo poziciją minėtu klausimu ir teigia, jog čia kiekvienam reikia rinktis. Mantas renkasi tikėti Joano Plazos ir „Žalgirio“ versija.

„Kad šį sezoną aš labiausiai žaviuosi, tikiu ir pasitikiu žmogumi, kuris tik devynis mėnesius yra mūsų šalyje, mūsų mieste, mūsų komandoje. Kuris dirba darbą, o jame yra priverstas kasmet būti kitur ir įkvėpinėti kitus žmones ir po pusmečio galbūt jau kitos tautybės juo žavėsis.

Galiu drąsiai teigti, jog tokio trenerio, tokios asmenybės ir tokio Žmogaus čia dar nebuvo ir ilgai nebus. Net J.Kazlauskas su preciziniais matematiniais ir taktiniais sprendimais niekada negalės lygiuotis savo imponavimu bei psichologiniu ir emociniu poveikiu bei užtaisu, kurį nešioja šis nedidukas ispanas.

Atrodo, kalbos ir žodžiai paprasti ir žinomi daugeliui. Atrodo, nieko įspūdingo. Tačiau kai tu matai, jog svetimšalio akys, žiūrėdamos į Tave ir į minią žiba labiau nei Tavo arba tavo kaimyno, kuris gimė ir užaugo su šia komanda, Tu pagalvoji: kokią mes turime teisę? Kokią turime teisę netikėti ir abejoti tais, kurie taip atvėrė širdis. Kurie tiek kartų ėjo tam, kad įrodytų, jog kaunasi už savo šalį, už savo miestą, už savo šeimas ir žmones, galų gale už tą patį mažylį gudruolį, kuris įkvėpė juos tai kovai. Ir net už dyką. Kurie pirmą kartą po daugelio metų sugražino aukščiausio lygio krepšinį namo. Kur jam ir vieta. Kurie po eilinės pergalės prieš grandus, kurių ankščiau prašydavome, kad stipriai nemuštų, prieš gulant į lovą slapčia leisdavo pasvajoti ir prisiminti Žalio aukso spalvos Miuncheną ir nusišypsoti pagalvojus, kaip ši nuostabi komanda grįžta iš Londono į Karmėlavą plikomis galvomis, o politikos senbuvis ir muzikos naujokas Ezopas laužo galvą prie naujojo himno. Ši komanda leido mums tikėti. Ir pasitikėti. Visą sezoną. Net ir be savo simbolio, kuris buvo išvytas it nereikalingas šuo iš savo vienintelių namų, bet kuris, net neabejoju, širdimi yra visada kartu ir visada žalias.

Ši komanda su šiuo treneriu nei karto nėjo į aikštę pralaimėti. Nei prieš vieną komandą. Žaidžiant namuose, priešininkai, norėdami išsivežti pergalę turėjo virsti bejausmiais gladiatoriais bei taškytis kraujais ant žalio parketo iš giliausių širdies kampelių. Net ir patys geriausi. Jie šito niekada nepamirš. O ar pamiršime mes, šeimininkai? Ar gali vienos rungtynės pakeisti visą devynių mėnesių įdirbį? Gali. Ar gali vienos rungtynės nubraukti visą tikėjimą ir viltį bei norą? Gali. Bet ar gali šitie žmonės su ispaniškuoju Napoleonu priešakyje padaryti, kad taip atsitiktų? Po šio šeštadienio mačo, net ir ištikimiausi sudvejojo. Net ir žalios širdys akimirkai pristojo ir susimąstė: ar gali taip būti? Kuo reikės tikėti , ką pasakoti vaikams ir anūkams, kuo didžiuotis ir ką skanduoti laimingiems užsieniečiams, kurie supranta iš kur tu tik kai pradedi vardinti garsiausius Žaliuosius, jeigu visai tai yra tiesa? Žinoma, skaudu , kad yra pagrindo abejoti. Skaudu, kad yra pagrindo taip kalbėti ir vaizdas aikštėje tau bando sufleruoti daug šlykščių dalykų. Skaudu pagauti save, pradedantį tikėti tuo, nes nerandi jokio kito paaiškinimo.

Bet galiausiai reikia pasirinkti. Ir aš šįkart visgi pasirenku tikėti. Tikėti katalonišku žirgu, nes jis šiemet veda kaip niekad patikimai ir galingai, kad kartais gali sumaišyti su šveicarišku. Ir nesvarbu, kad aplink aidi bombos ir griūva pilys. Ir nesvarbu, kad tolumoj nelaukia princesės, o nukirtus slibinui galvą vietoj jos užauga trys naujos. Nes jis seniai galėjo į viską spjauti ir pasipustyti padus. Bet to nepadarė. Ir net neketina. Nes ten, iš kur jis atkeliavo yra tikima žmonėmis, darbu su jais ir meile Jiems. Gal aš ir klystu, bet jis mane įtikina. Jis tikrai nėra tobulas treneris, nes net nebūtume jo prisikvietę. Nes kitaip būtume laimėję tas penkias itin svarbias rungtynes paskutinėmis sekundėmis. Nes kitaip būtume laimėję šeštadienį. Jeigu finalo serija baigsis 4:3, jeigu kažkokiu būdu sužinosiu, kad mano pasirinktas tikėjimo kelias dėl šio pralaimėjimo buvo neteisingas, prisiimsiu savo kaltę, ir pasakysiu sau: aš taip nežaidžiu. Ir pasitrauksiu. Ir nesvarbu, kad neturiu iš kur trauktis, tai reikš, kad ir žalia širdis gali nustoti plakti žaliai. O dabar priimu tai kaip labai skaudų pralaimėjimą ir dar kartą lenkiu galvą kataloniškajam matadorui, jei ne jis niekas net nebūtų prasidėję ir žalioji legenda net nebūtų drįsusi atgimti.“  

Krepsinis.net neatsako už skaitytojo laiško turinį. Turite ir jūs ką pasakyti? Tuomet siųskite savo tekstą adresu [email protected]. Galbūt ir jūsų laiškas pasieks plačiąją auditoriją.