Š.Marčiulionis: jei Balčiūnas pasakytų, kad parke vaikšto drambliai, žmonės bėgtų pasižiūrėti

Praėjusią savaitę Lietuvos krepšinio visuomenė buvo supažindinta su mistiškuoju „dešimtuku“. Savaitgalį buvo skelbiama, kad žymūs mūsų šalies treneriai ir buvę krepšininkai rinkosi į slaptą susirinkimą. Jame neva buvo aptariama blogėjanti krepšinio situacija ir kuriami sprendimai, kaip išspręsti kylančias bėdas.

Šiuos gandus paneigė susirinkimo iniciatoriumi vadinamas Šarūnas Marčiulionis. Buvęs krepšininkas portalui Alfa.lt atskleidė, kad jokia „sekta“ neegzistuoja, tačiau vyraujančios problemos yra aptariamos. Savo vardo krepšinio akademijos vadovas taip pat pasakojo apie konfliktą su Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) generaliniu sekretoriumi Mindaugu Balčiūnu.

Kokias temas aptarėte susirinkime?

Spekuliacijų buvo daugiau nei tiesos. Kažkam reikėjo sukurti tą istoriją. Nebuvo jokio slapto susirinkimo. Nėra nuo ko slėptis. Juo labiau kažkokių mistiškų „dešimtukų“ ar „dvidešimtukų“. Tiesiog kalbėjomės telefonu ir su kolegomis stebėjome Lietuvos jaunių rinktinės rungtynes. Dalijomės savo mintimis, o kaip spauda parašė – taip parašė.

Kaip bebūtų, nuoskaudų yra. Šiuo metu krepšinis kitų sporto šakų ir žmonių mintyse yra žeminamas. Tikslingai ar netikslingai, tai jau yra kitas dalykas. Manau, kad yra vietų, kuriose situaciją būtų galima pagerinti. Tokios kalbos buvo. Užsienio politika nėra tokia, apie kokią yra kalbama. Netrūksta švelnių melagysčių. Lietuva yra dėl to nukentėjusi ir nesinori, kad tikrovės neatitikimas tęstųsi.

Apie kokias melagystes kalbate?

Pirmiausia kalbama apie Europos čempionato formato pakeitimą – 24 komandos vietoje 16. Šis praėjusiais metais įvykdytas veiksmas nebuvo sukoordinuotas iš Lietuvos pusės. Toks sprendimas buvo priimtas olimpinio ciklo viduryje ir jau po atrankos turnyro. Lietuva sutiko su pasiūlymu ir šio veiksmo atoveiksmis buvo olimpinės atrankos turnyras Venesueloje, kurioje per plauką pavyko laimėti. Sklido kalbos apie atsiskyrimą nuo FIBA, o dabar ir „FIBA Europe“ yra „blogiečiai“. Bet ar vieno asmens nuomonę galima vadinti bendra nuomone?

Konfrontacijos su FIBA ir „FIBA Europe“ vadovais atsilieps mūsų šaliai. Gali atsitikti taip, kad po 2015 metų Europos čempionatai bus rengiami kas ketverius metus. Ar mes prie to prisidėjome? Paaiškės vėliau. Tačiau FIBA tokią idėją pradėjo plėtoti tada, kai „FIBA Europe“ pradėjo užsiiminėti saviveikla, o ją inicijavo Lietuvos atstovai.

Ar užsienio politika yra vienintelis aspektas, kuris netenkina?

Aš esu tiesiogiai susijęs su vaikų krepšiniu ir mes stengiamės deleguoti kuo daugiau žaidėjų į įvairaus amžiaus rinktines. Bėda ta, kad niekas nekontroliuoja vykstančios saviveiklos. Atrodo, kad bet kas išsinuomojęs salę gali daryti krepšinio treniruotes. Tai tas pats, kaip atėjus prie ežero sakytum – „aš esu plaukimo treneris“. Taip nebūna.

Reikalingos licencijos ir jų kategorijos. Kontrolės nėra, o krepšinis yra nuvertėjęs. Turime žinių, kad kai kur treniruotė kainuoja iki keturių litų. Kiek girdėjau, ir „Žalgirio“ arenoje bilietai į rungtynes kainavo centus. Tai reiškia, kad mūsų krepšinio viduje kažkas yra ne taip. Juk yra akademijos, absolventai, įvairios rinktinės. Tai yra bendros temos, apie kurias reikia diskutuoti ir pasirinkti prioritetus.

LKF generalinis sekretorius M. Balčiūnas kalbėdamas apie jūsų pasisakymus paminėjo asmenines ambicijas. Kiek šiuose žodžiuose yra tiesos?

Turiu savo gyvenimo trajektoriją ir ji nėra susijusi su federacija ar su postu joje, tuo labiau užsienio organizacijose. Apie jokias perimtas pareigas negali būti nė kalbos. Kalbame apie patirtį, kuria galiu pasidalyti. Žinodamas apie situaciją, negaliu neišsakyti savo nuomonės. Aš įvardiju problematiką, kuri yra nesprendžiama, ir ateityje po M. Balčiūno kiti valgys tuos vaisius, kurie buvo sodinami dabar.

Taip pat buvo minima, kad per septynerius metus nė karto neatvykote į susirinkimus?

Nesu matęs nė vieno kvietimo. Jei kalbėsime apie valdybos posėdžius – juk aš nesu valdybos narys. Kvietimai į susirinkimus. Kokius susirinkimus? Buvo kvietimas iš Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK), tačiau jį gavome pavėluotai. Galime šį klausimą užduoti ir ponui M. Balčiūnui. Kiek kartų jis buvo atvykęs į akademiją per septynerius metus? Juk kalbėtis su treneriais ir vadovais yra jo prerogatyva.

Tai yra aktualiau, nei aš važiuočiau su kažkuo susitikti. Toks melas labai greitai tampa tiesa ir tai trunka jau kelerius metus. Tokie pasisakymai tapo įrankiu ir tuo visi įtikėjo. Jei M. Balčiūnas pasakytų, kad parke vaikšto drambliai, tai daug žmonių bėgtų pasižiūrėti, o žurnalistai klaustų – „ar jie indiški, ar iš Afrikos?“

Kaip vertinate Lietuvos rinktinės pasirodymą Londone?

Kad ketvirtfinalis bus lemiamas ir svarbiausias etapas, žinojome jau pasibaigus Pekino olimpiadai. Iki Londono buvo laiko ruoštis. Trenerių kolektyvas nesugebėjo išspausti visko iš mūsų lyderių. Kiekvienas žaidėjas į rinktinę turi būti kviečiamas tam tikram tikslui, tačiau jokia šoko terapija konkretaus krepšininko rezultatams nebuvo taikoma.

Šarūnas Jasikevičius turėjo žaisti daugiau. Taip, jis neišvengė klaidų, tačiau pridarė varžovams problemų ir jų būtų pridaręs dar daugiau. Galbūt visus reikalus komplikavo nežinojimas, kuriam žaidėjui pritaikyti konkrečius vaidmenis, taip pat trūko pasitikėjimo. Mano nuomone, tikrai nebuvo silpnesni už rusus.

Ką matote prie rinktinės vairo?

Pirmiausia dabartinis trenerių kolektyvas turi pateikti ataskaitą. Krūvis buvo tikrai nemažas, todėl iš atrankos turnyro, olimpiados ir pasiruošimo būtų galima pasimokyti. Manau, kad tinkamiausias kandidatas būtų Jonas Kazlauskas. Jis yra pasiilgęs ir krepšinio, ir rinktinės. Kiti specialistai jau yra pasirašę ilgalaikes sutartis su klubais, todėl naujo trenerių štabo formavimui jis labiausiai tiktų.