M.Kalnietis: tegul prancūzai laiko save favoritais, o mes kausimės ir po mačo pažiūrėsime, kas stipresni

Lietuvos rinktinė po 10 metų pertraukos grįžo į Europos čempionato finalą. Jono Kazlausko auklėtiniai sekmadienio vakarą sieks namo parvežti ketvirtą čempionų titulą šalies istorijoje.

Šeštadienį surengtoje spaudos konferencijoje nacionalinės komandos įžaidėjas Mantas Kalnietis pažymėjo energingesnį Prancūzijos krepšininkų žaidimą, nei pirmoje akistatoje antrajame etape, tačiau pabrėžė, kad nekreips dėmesio į varžovų užkulisines kalbas ir eis į aikštę su vienu tikslu – laimėti auksą.

– Kaip palygintumėte prancūzų žaidimą, kai rungtyniavote su jais prieš 10 dienų ir kaip įvertintumėte jų pasirodymą ketvirtfinalyje bei pusfinalyje?

– Nors pirmose rungtynėse su jais mes sužaidėme vieną geriausių mačų šiame čempionate, jų žaidime trūko agresyvumo. Kadangi finalas yra visai kitokios rungtynės, mes turime būti pasiruošę jų agresyvesnei gynybai ir, manau, bus žymiai sunkiau. Tuo ir skiriasi, kad jie dabar rungtyniauja su didesne energija.

– Ar tiesa, kad psichologiškai yra sunku žaisti su komanda, kurią jau esate įveikę šiame čempionate?

– Atsiranda psichologinis spaudimas, tačiau mažiau apie tai reikia galvoti. Naujos rungtynės – nauja istorija, o tai, kad mes prieš juos laimėjome ar pralaimėjome, nei mums pliusų, nei jiems minusų neprideda.

– Kaip pagerėjo Lietuvos žaidimas nuo rungtynių su Prancūzija?

– Nuo tada mūsų žaidimas pradėjo gerėti. Sunku pasakyti, dabar judame nebloga linkme – pavyko įveikti ketvirtfinalį, pusfinalį ir dabar reikia stengtis, kad finalas žaidimo kokybe būtų dar geresnis nei prieš tai buvusios dvejos rungtynės.

– Mantai, komanda sunkiai klijavosi. Ar ji jau susiklijavo, ar tas procesas persikels į kitų metų pasaulio čempionatą Ispanijoje?

– Jei jau nužygiavome iki finalo, manau, nesame mes atskiri vienetai. Nėra laiko kažkam klijuotis – ką turim, tą turim. Visai neblogai nusiteikiame rungtynėms, vienas kitam padedame, atsarginių suolelis „gyvas“, niekas nėra nepatenkintas. Treneriai nusprendė, kas turi žaisti, kuriems geriau sekasi, tie ir žais. Kartu esame daugiau nei du mėnesius, todėl per vieną dieną labiau nesusiklijuosime.

– Prancūzai dar prieš pusfinalį sakė, kad čempionais taps ta komanda, kuri laimės Ispanijos ir Prancūzijos rinktinų dvikovą pusfinalyje. Tokios kalbos papildomai motyvuoja ar motyvacijos ir taip užtenka?

– Patikėkite, motyvacijos tikrai užtenka. Tai rungtynės, kurių per karjerą daugiau sužaisti galimybės gali nepasitaikyti. Jeigu jie taip galvoja – viskas tvarkoje, tegul jie laiko save favoritais, o mes kausimės aikštėje ir po rungtynių pažiūrėsime, kas bus stipresni.

– Kurios rungtynės jums asmeniškai buvo sunkiausios šiame čempionate?

– Turbūt mums visiems buvo sunkiausi mačai grupės etape, kai mums viskas ėjosi sunkiai. Sunkiausios rungtynės galbūt buvo su bosniais. Dabar visi yra patenkinti, kad mes esame finale, bet praktiškai mes buvome vos ne susikrovę lagaminus. Labai nedaug trūko iki to, kad mes parvažiuotume namo nuleistomis galvomis ir apipilti purvais. Keli metimai lėmė, kad mes nusigavome iki finalo.

– Kuo šių metų komanda yra stipresnė už pernykštę?

– Net nežinau, viena komanda turi vienus pliusus, kita – kitus. Mūsų priekinės linijos jauni žmonės praleido sezoną Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), ten patobulėjo. Šiemet vėl prisijungė broliai Lavrinovičiai, kurie yra mobilūs aukštaūgiai – komanda pasikeitė. Negalima sakyti, kad dabar rinktinė yra stipresnė, geresnė, nes vienas kitas nepataikytas metimas galėjo viską pakeisti. Juos mes pataikėme ir dabar viskas atrodo gerai. Esame geri tik tada, kai dirbame aikštėje, o ne kai iš jos išeiname.