„LKL asmenybė“. S.Babrauskas: apie žaidimus kortomis, kalbos spragas užsienyje, viltį likti „Lietuvos ryte“ ir galimą išvykimą svetur
(33)
Ar žinojote, jog šis Lietuvos krepšinio lygos (LKL) sezonas yra jau dvidešimt pirmasis? Šia proga portalas Krepsinis.net pristato jums rubriką „LKL asmenybė“, kuri jus kas savaitę supažindins vis su kitu šioje lygoje spindėjusiu krepšininku bei pateiks įdomių ir galbūt mažai kur girdėtų faktų.
Vilniaus „Lietuvos ryto“ marškinėlius vilkintis Steponas Babrauskas – didžiausias ekipos senbuvis, mat jis jau šeštą sezoną paeiliui rungtyniavo šioje komandoje. O ir anksčiau gynėjas kiek daugiau nei metus gynė „Lietuvos ryto“ garbę.
Karjerą 18-metis atletas 2002-aisiais pradėjo krepšininkų kalve vadinamoje Vilniaus „Sakalų“ ekipoje. Joje S.Babrauskas gaudavo nemažai progų pasireikšti, o atsižvelgiant į jo amžių, jas sugebėdavo išnaudoti išties neblogai – klube buvo trečias pagal rezultatyvumą. Jaunuolis per 20 minučių pelnydavo vidutiniškai po 9 taškus, atkovodavo po 3,5 bei perimdavo po kamuolį ir atlikdavo po rezultatyvų perdavimą.
„Šiais laikais prasibrauti į LKL pirmenybes – lengviau. Anksčiau labai retas lygos žaidėjas būdavo aštuoniolikmetis ar juolab – šešiolikmetis. Man teko rungtyniauti su tokiais krepšininkais kurių pavardes jaunoji karta dabar nelabai ir žino. Vieni jų – Kučiauskas, Palšis, Skaisgirys, Matulis. Pastarieji du man buvo pavyzdžiai bei mokytojai: vyresni, sukaupę daugiau patirties, iš jų visuomet būdavo ko pasimokyti“, – prisiminimais iš pirmosios savo ekipos dalinosi netrukus 30-ąjį jubiliejų švęsiantis krepšininkas.
Vos po vienerių metų „Sakaluose“ S.Babrauskas persikėlė į pajėgesnę sostinės ekipą – „Lietuvos rytą“. Be abejo, čia 19-mečio gynėjo vaidmuo kiek sumažėjo: per 14 minučių jis rinkdavo po 5,6 taško, sugriebdavo po 2 atšokusius bei perimdavo po 1,1 kamuolio. Vis tik būtent „Lietuvos ryte“ žaidėjas iškovojo pirmąjį savo komandinį trofėjų – puošėsi LKL sidabro medaliu.
Babrauskas
2004 metais S.Babrauskas vis dėlto buvo paskolintas „Sakalams“ ir šįkart čia tapo vienu pagrindinių ekipos vedlių. Per 32 minutes jis įmesdavo po 16,1 taško, atkovodavo po 5,4 ir perimdavo po 1,5 kamuolio. Pagal rezultatyvumą jis lygoje buvo devintas, o „Sakaluose“ nusileido tik dabartiniam komandos draugui Renaldui Seibučiui (18,2 tšk.).
Daugelis žaidėjų, bent dalį karjeros paleidusių „Sakaluose“, dažnai pabrėžia išskirtinę komandos dvasią ir atmosferą. Pasak S.Babrausko, smagių nutikimų šiame klube netrūkdavo: „Mėgdavome žaisti kortomis, o pralaimėjęs turėdavo atlikti įvairias užduotis. Ko tik nebūdavo: ir šokių, ir dainų, ir skaitymo. Kartais reikėdavo prieš rungtynes eiti pameluoti treneriui, jog pamiršome batus (šypteli).“
Beje, būtų nuodėmė nepaminėti S.Babrausko benefiso, surengto mače su Kėdainių „Nevėžiu“. Tuomet žaidėjas per 35 minutes pelnė net 43 taškus (8/11 dvit., 6/8 trit., 9/12 baud.), atkovojo ir perėmė po 5 kamuolius bei surinko 44 naudingumo balus.
2005 metais atletas pradėjo legionieriaus karjerą, o pirmąja jo stotele tapo Leveno „Basket Groot“ (Belgija) komanda. Vieno ekipos lyderių pozicijos jis neketino užleisti ir čia: per 27 aikštėje praleistas minutes lietuvis surinkdavo po 10,6 taško, sugriebdavo po 4,4 bei perimdavo po kamuolį.
Vėliau lietuvis persikėlė į Latviją, kur apsivilko Rygos ASK ekipos marškinėlius. Sezono S.Babrauskas tuščiomis nebaigė – tapo šalies čempionu. 2007 metais gynėją karjera nubloškė Italiją, kurioje sezoną pradėjo Varezės „Cimberio“, o baigė – Skafačio „Leagea“ gretose.
„Visose užsienio komandose man patiko, nesunkiai ten pritapdavau, o ir tas laikas man davė labai geros patirties. Kuomet išvykau į Belgija, visiškai nemokėjau kalbos, galėjau pasakyti tik „Hello“ (labas, – angl.) ir „Thank you“ (ačiū, – angl.). Tada pradėjau vaikščioti į kursus ir jau po pusmečio laisvai susišnekėdavau, suprasdavau, ką reikėdavo“, – nelengvą pradžią užsienyje prisiminė krepšininkas.
Babrauskas
2008 metais S.Babrauskas grįžo į gimtąją Lietuvą ir pasirašė sutartį su „Lietuvos rytu“, kuriame rungtyniavo iki šiol. O ir trofėjų daugiausia iškovota buvo būtent su čia ekipa.
Paprašytas įvardinti įsimintiniausią sezoną, gynėjas net nesudvejodamas paminėjo 2008–2009 metus. Ir toli gražu ne be reikalo, mat tuomet Rimo Kurtinaičio kariauna susižėrė visus įmanomus titulus: tapo LKL, Baltijos krepšinio lygos (BBL) čempionais, kėlė į viršų Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) ir Europos taures.
„Buvo visko: tiek gerų sezonų, tiek prastų. Labai gaila, jog šis – mums nebuvo geras, nes buvo suburta tikrai nebloga komanda, šauni chebra, tačiau sporte visuomet reikia sėkmės. Atsimenant 2008–2009 metų sezoną, galima sakyti, jog tuomet mus tikrai lydėjo sėkmė. Nors sakoma, jog sekasi geriausiems, bet vis tik sporte sėkmės faktorius – didžiulis. Šiemet pralaimėdavome lemiamas rungtynes, o ir šie pralaimėjimai paprastai būdavo vos kelių taškų skirtumu“, – apmaudo dėl šio sezono neslėpė „Lietuvos ryto“ kapitonas.
Taip, „Lietuvos rytui“ sezonas toli gražu nebuvo vienas geresnių. Komanda greitai baigė pasirodymą Eurolygoje, vėliau – Europos taurės turnyre, suklupo Vieningosios lygos pusfinalyje, LKF taurės turnyre liko trečia, LKL čempionate po šešiolikos metų pertraukos puošėsi tik bronzos medaliais.
Ar kitą sezoną komandai reikia permainų? „Labai gilintis nenoriu, ne man spręsti, tačiau aš asmeniškai palikčiau tą patį branduolį, koks buvo šiemet“, – teigė S.Babrauskas.
Ilgametis „Lietuvos ryto“ kapitonas neslėpė, jog nors jo sutartis su ekipa ir baigėsi, jis tikisi likti Vilniuje.
„Vos pasibaigus sezonui, dar ne laikas kalbėti apie kitą, dabar noriu tik pailsėti, bet galiu pasakyti , jog mano pagrindinis prioritetas bus „Lietuvos rytas“. Čia – mano komanda, kurioje praleidau daug metų ir apie kurią visada kalbėsiu tik gerai. Žiūrėsime, gal ekipa man ką nors pasiūlys. O jei nebūsiu čia reikalingas, savo vietą surasiu kitur“, – į ateitį žvelgė gynėjas.
Babrauskas
Paklaustas, galbūt po šešerių iš eilės Lietuvoje praleistų metų norėtų ir vėl atsikąsti legionieriaus duonos, S.Babrauskas tokios tikimybės tikrai neatmetė.
„Labai anksti apie tai kalbėti, kaip bus – taip bus, sakoma, kad žmogus planuoja, o Dievas – juokiasi. Su agentu dar nesikalbėjau, tad nieko pasakyti negaliu, viską matysime ateityje. Tikiuosi, jog viskas bus gerai“, – išankstinių planų kurti neskubėjo S.Babrauskas.
Ar per dvylikos metų karjerą buvo dalykų, kuriuos gynėjas, atsukęs laiką, norėtų pakeisti? „Niekada nesižvalgau atgal. Neaišku, kas būtų buvę, kur būčiau buvęs, koks dar nenumatytas dalykas būtų nutikęs. Žinoma, visada norisi geriau, bet yra, kaip yra. Kaip sakoma, kiekvienas yra savo likimo kalvis, bet yra dalykų, kurie nuo tavęs nepriklauso – taip jau duota“, – dabartimi džiaugėsi krepšininkas.
S.Babrausko šešiametis sūnus Dovydas – dažnas svečias krepšinio rungtynėse. Vis dėlto spręsti, ar sūnus pasuks tėčio pėdomis, krepšininkas neskubėjo.
„Sūnaus nenoriu versti būti krepšininku, nors darželyje jis lankė krepšinio treniruotes, mačiau, jog yra kažko išmokęs, o tai – svarbiausia. Jei Dovydas nuspręs būti krepšininku – gerai, padėsiu jam bei patarsiu, jei reikės. Taip pat jis mėgino ir futbolą, ir karate – kaip ir vaikas, nori būti ten, kur draugai. Svarbu, jog jis sportuoja ir jam tai patinka“, – atžala džiaugėsi žaidėjas.
Norėdami komentuoti prisijunkite.