Lietuvos rinktinė: pliusai ir minusai

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė paprastai reikšmingų pergalių pasiekia tada, kai iš jos nesitikima medalių Olimpinėse žaidynėse, pasaulio ar Europos čempionatuose. O tuomet, kai lietuviai suburia labai galingą ekipą, ji dažnai patiria fiasko.

Tarkim, 2000 metais, kuomet iš nacionalinės komandos pasitraukė būrys žvaigždžių, mūsiškiai Sidnėjaus olimpiadoje sugebėjo iškovoti bronzą. Tuo tarpu 1999 metų žemyno pirmenybėse, kai buvo suburta svajonių komanda su Arvydu Saboniu priešakyje, likome prie suskilusios geldos. Pavyzdžių galima pateikti ir daugiau.

Atsižvelgiant į šiuos dėsningumus, galima spėti, kad lietuviai iš artėjančio Europos čempionato vėl parveš medalius ar bent pateks į pusfinalį. Manau, kad tai visiškai realu, nors ir neturėsime Šarūno Jasikevičiaus, Ramūno Šiškausko, Rimanto Kaukėno, Dariaus Songailos (apie Žydrūną Ilgauską jau nešneku. Nors jį ilgai kamavo traumos, tačiau „Cleveland Cavaliers“ vidurio puolėjas tikrai galėjo nors kartą pakovoti už tėvynę. Bet jis paprasčiausiai to nenorėjo).

Didžiausias mūsų pliusas – galinga priekinė linija. Robertas Javtokas ir Marijonas Petravičius itin stiprūs po krepšiu, Darjušas ir Kšyštofas Lavrinovičiai, Paulius Jankūnas ne tik gali sėkmingai žaisti baudos aikštelėje, bet ir pataikyti iš toliau.

Treneriai turės puikią keitimų galimybę tarp priekinės linijos krepšininkų, todėl jie galės išsaugoti pakankamai jėgų visam čempionatui.

Dar vienas didelis Lietuvos rinktinės privalumas – ji turi Liną Kleizą, galintį rungtyniauti beveik visose pozicijose.

Trečias itin svarbus mūsų pliusas tas, jog ekipoje tikriausiai nebus etatinių suolelio šildytojų. Visi žaidėjai, kurie pateks į dvyliktuką, bus pajėgūs duoti naudos komandai.

Dabar – apie didžiausias spragas. Kai komandoje nėra labai daug ryškių asmenybių, pirmiausia turiu omenyje - individualiai itin stiprių žaidėjų, tada smarkiai padidėja trenerių vaidmuo (Ramūnas Butautas turės puikią progą įrodyti, ko yra vertas). Kai žaidė Šaras, „Šiška“, R.Kaukėnas, apie taktiką per daug sukti galvos nereikėjo. Š.Jasikevičius su priekinės linijos žaidėjais dažniausiai puikiai atlikinėjo derinį dviese prieš du. R.Šiškauskas su R.Kaukėnu gynybą draskė individualiais prasiveržimais, o jei kelią pastodavo kitas varžovas, numesdavo kamuolį laisviems kolegoms.

Dabartinėje komandoje liko mažai antrosios linijos krepšininkų, galinčių efektyviai prasiveržti prie krepšio ir taip griauti priešininkų gynybą.

Dalis krepšinio specialistų teigia, kad svarbiausia nuolat maitinti kamuoliais R.Javtoką, brolius, M.Petravičių, ir tada viskas bus kaip sviestu patepta. Tačiau reikia nepamiršti, kad priešininkų strategai irgi ne kvailiai.

Jei prieš mūsų aukštaūgius bus dvigubinama gynyba, tikėsimės, kad jie laiku perduos kamuolį kažkuriam laisvam žaidėjui. Tačiau nepamirškime, kad rinktinėje neturime stabiliai pataikančių metikų, tokių kaip Arvydas Macijauskas. Na, prie snaiperių galima priskirti nebent Simą Jasaitį, nors ir jam neretai lankas būna per siauras. Pastaruoju metu metimą pagerino L.Kleiza, bet taikliarankiu jo irgi nepavadinsi.

Jei mūsų antrosios linijos žaidėjai pradės pataikyti, aišku, prieš Lietuvos rinktinės aukštaūgius nebebus dvigubinama gynyba. Tada jau mūsų komandos priekinės linijos žaidėjams teks laužti varžovų gynybą vienas prieš vieną. Tačiau ir čia gali kilti bėdų.

R.Javtokas, M.Petravičius puikiai jaučiasi, kai atsiduria šalia pat krepšio. Jiems, kaip ir D.Lavrinovičiui, stinga apgaulingų judesių arsenalo žaidžiant nugara į krepšį. Šie aukštaūgiai, jei gauna kamuolį ant baudos aikštelės „ūselio“, dažniausiai oponento gynybą gali sugriauti tik fizine jėga. O jei juos dengiantys varžovai mūsiškiams nenusileis svoriu ir patikimai ginsis, bus galvos skausmo.

Turbūt beveik visa Lietuva nesuprastų, jei mūsų treneriai atsisakytų kurio nors vieno iš penkių priekinės linijos krepšininkų (tarkim, P.Jankūno, M.Petravičiaus ar D.Lavrinovičiaus), nes jie tikrai visi verti būti rinktinėje, Tačiau, manau, kad vieno iš jų paaukojimas būtų logiškas. Juolab kad L.Kleiza sugeba efektyviai žaisti ir sunkiuoju puolėju.

Mano nuomone, dabar Lietuvos nacionalinėje komandoje per daug aukštų žaidėjų. Jei į Lenkiją vyks penki minėti vidurio ir sunkieji krašto puolėjai (be to, Lenkijoje neabejotinai žais L.Kleiza ir turbūt S.Jasaitis, kuris nėra greitas krepšininkas), gali iškilti rimtų problemų. Tarkim, su tokia aukšta sudėtimi būtų sudėtinga taikyti asmeninį ar zoninį spaudimą visoje aikštėje, dažnai naudoti greitąjį puolimą.

Be abejonės, vienas pagrindinių šalies nacionalinės ekipos Achilo kulnų – pajėgaus įžaidėjo stygius. Tiesa, ši spraga, manau, nėra tokia milžiniška, kad nebūtų galima kautis dėl medalių. Spėju, kad pagrindiniai atakų organizatoriai bus Mantas Kalnietis ir Artūras Jomantas. M.Kalnietis pastaruoju metu gerokai patobulėjo, svarbiausia – sustiprėjo psichologiškai.

Nors A.Jomantas klube įžaidėju yra rungtyniavęs labai retai, bet jis turi žaidimo dirigentui būdingų gerų savybių. Pirmiausia puikiai valdo kamuolį abiem rankomis, gerai moka jį pridengti kūnu, neblogai „mato aikštę“. Jų abiejų didžiausia bėda – stabilaus metimo trūkumas.

Kaip ir M.Kalnietis, per pastaruosius keletą metų gerokai pasitempė ir Giedrius Gustas, bet abejoju, ar jis pateks į dvyliktuką. Dar mažiau šansų, kad į Lenkiją vyks „pitbulis“ Andrius Mažutis. Asmeniškai jis ginasi bene geriausiai iš visų rinktinės antrosios linijos krepšininkų. Tačiau itin tvirtas kojas turinčiam A.Mažučiui labiausiai stinga ūgio.

Prognozuoju, kad pagrindinėje sudėtyje vietos neatsiras A.Mažučiui, M.Katelynui. Į dvyliktuką turbūt pateks vienas iš šių trijų žaidėjų: arba T.Delininkaitis, arba Renaldas Seibutis, arba G.Gustas. Palankiausiai vertinčiau T.Delininkaičio šansus.

Plačiau: www.atn.lt