Kur slypi „Spurs“ ilgaamžiškumo paslaptis?

San Antonijaus „Spurs“ fenomenas šį sezoną dar kartą priminė apie save. Greggas Popovičius ir jo kariauna – tai tarsi paslaptis, kaip senstančių veteranų vedina ekipa sugeba dominuoti Nacionalinėje krepšinio asociacijoje (NBA) jau eilę metų. Kol analitikai ir ekspertai nedrąsiai renka žodžius vadindami šią komandą vieną pirmenybių favoričių atkrintamosiose, „Spurs“ šeimai aplinkinių nuomonės ir kalbos, panašu, kad nė motais.

San Antonijaus komanda užsitikrino geriausios reguliaraus sezono komandos vardą, o portalas Krepsinis.net, kartu su „SB Nation“ apžvalgininku Satchelu Price‘u, kviečia ieškoti „Spurs“ fenomeno priežasčių.

San Antonijaus „Spurs“ komanda šį NBA sezoną baigs kaip viena vyriausių lygos ekipų, vedina trisdešimtmečių ir vyresnių: Timo Duncano, Tony Parkerio ir Manu Ginobili. Tai gudri ir patyrusi pražilusių veteranų komanda. Tai komanda, kuri dar kartą užtikrintai dominavo pajėgiausioje planetos krepšinio lygoje. Ir visiškai nesvarbu, kad „Spurs“ lyderiai su kiekvienu sezonu artėja saulėlydžio link. Greggas Popovičius kiekvienais metais suranda naujų ginklų, verčiančių varžovus sukti galvas. „Spurs“ gal ir sensta, tačiau ši komanda vis dar smarkiai kandžiojasi.

Šeštadienio rungtynėse su Fynikso „Suns“ po pirmojo kėlinio „Spurs“ turėjo 13 taškų deficitą. Tą vakarą patirtis dar kartą nugalėjo. San Antonijaus krepšininkai 112:104 palaužė „Suns“ ir užsitikrino geriausios 2013–2014 m. reguliaraus sezono komandos vardą.

Taip, mes matėme panašų vaizdą 2011 metų reguliariajame sezone ir tą apmaudžią „Spurs“ Vakarų konferencijos ketvirtfinalio seriją su Memfio „Grizzlies“, mes matėme „Spurs“ nesėkmingą žygį 2012 m. atkrintamosiose, kuomet G.Popovičiaus kariauną serijos rezultatu 4:2 Vakarų konferencijos finale eliminavo Oklahomos „Thunder“, istorija kartojosi ir praėjusių metų finale, kuriame „Spurs“ ir vėl nepavyko pasidabinti čempionų žiedais – Ray‘aus Alleno tritaškį ir 3:4 pralaimėtą seriją Majamio „Heat“ tada dalis NBA sirgalių bei analitikų vadino paskutiniu „Spurs“ pasispardymu šiam klubo istorijos periode.

Tačiau jie niekur nedingo. Jie niekur nepasitraukė. „Spurs“ – vis dar viena geriausių NBA komandų. Tai jau tapo taip įprasta, jog žiniasklaidos dėmesio ši ekipa susilaukia labai retai. Atrodo, kad visi žino „Spurs“ nuo A iki Z. Na, bent jau žino šios komandos lyderių trijulę, kuri jau nebestebina savo ilgaamžiškumu.

Tačiau kol Duncanas, Parkeris, Ginobili ir Popas kiekvienais metais formuoja „Spurs“ branduolį, klubas nuolat atlieka būtinas ir labai tikslias permainas. „Spurs“ sudėtis keičiasi nuolat, tačiau šios komandos pajėgumas – ne.

„Spurs“ sėkmė prasidėjo 1997 metais, kuomet naujokų biržoje klubas pašaukė T.Duncaną. Tai, kaip vėliau paaiškėjo, yra unikalus aukštaūgis, kuris žaidžia protingiausią krepšinį tarp lygos „bokštų“. Vis dar aukščiausio lygio šio krepšininko žaidimas – tai jo nuostabaus talento ir darbo etikos pėdsakas.

Tačiau T.Duncanui ir „Spurs“ trijulei senstant, G.Popovičiui tenka ieškoti, kuo kamšyti nuolat atsirandančias spragas komandos žaidime. Kai 2010–2011 ir 2011–2012 m. sezonuose „Spurs“ iškrito iš geriausiai besiginančių NBA komandų dešimtuko, klubas surado tokius jaunus žaidėjus kaip Kawhi Leonardas bei Tiago Splitteris. Jiems pavyko sustiprinti braškančią komandos gynybą.

T.Duncanas nebegali aikštelėje styguoti „Spurs“ gynybos 35 minutes per rungtynes, kaip anksčiau. Tačiau tik Indianos „Pacers“ ir Čikagos „Bulls“ komandos leidžia į savo krepšį varžovams įmesti vidutiniškai mažiau taškų per vieną ataką nei „Spurs“. Norint gerai gintis, reikia elitinio atletiškumo ir puikaus žaidimo supratimo bei susikalbėjimo. „Spurs“ pirmojo aspekto trūkumą dažniausiai kompensuoja antruoju.

Danny Greenas

Geriausiai „Spurs“ komandos krepšinio intelektą atspindi atmosfera ekipos drabužinėje. Čia gerai jaučiasi kiekvienas šeimos narys. Čia skirtingos asmenybės tampa vienu kumščiu. Tą jums galėtų patvirtinti Borisas Diaw, Marco Belinelli ar Patty Millsas. Nuostabią komandos atmosferą ir trenerių štabo darbą geriausiai iliustruoja tokių vidutiniokų puikus įsiliejimas į žaidimą ir rodomi rezultatai. Tai grupė, kuri supranta, kaip svarbu kiekvienam jos nariui atrasti savo vietą ir savo vaidmenį komandoje.

Ir tai, ko gero, yra svarbiausia priežastis, kodėl „Spurs“ – tokia nuostabi ekipa. Nesvarbu, kaip šiai komandai sekasi žaisti, kiekvienas „Spurs“ narys žino, ką jis veikia šioje komandoje. G.Popovičius niekada iš savo auklėtinio nepareikalaus daugiau nei jis pajėgus atlikti. Jo fenomenalus sugebėjimas užpildyti komandos sudėtį skirtingų savybių krepšininkais ir sugebėjimas jų geriausius žaidimo aspektus atskleisti leidžia „Spurs“ kompensuoti trūkumus. Leidžia šiai komandai šalia savo branduolio nuolatos sutelkti pajėgių pagalbininkų gretas.

„Spurs“ branduolį sudaro keturi ateities krepšinio šlovės muziejaus nariai. Jų sveikata yra viena svarbiausių „Spurs“ stabilaus ir gero žaidimo priežasčių. Tačiau ar be G.Popovičiaus sugebėjimų įžvelgti talentą vidutiniokų kūnuose bei sugebėjimo sumaniai skirstyti minutes savo veteranams „Spurs“ išvengtų problemų su lyderių sveikata? Deja, niekas negali atsakyti, ar T.Duncano, M.Ginobili ir T.Parkerio trijulė išliktų tokia kupina jėgų ir sveikatos prie Tomo Thibodeau.

NBA lygyje bene kiekvienas krepšininkas turi įgūdžių, kurie gali padėti komandai. Į šią lygą niekas nepatenka per atsitiktinumą. Kodėl tiek daug ypač talentingų NBA žvaigždžių taip ir lieka be titulų bei sėkmės? Norint atsakyti į šį klausimą, geriausia pasitelkti „Spurs“ pavyzdį – atsarginių žaidėjų svarbą komandoje.

Atsarginių žaidėjų svarbos NBA niekas geriau nesupranta nei „Spurs“. Jie nuolatos randa naujų ginklų ir sugeba juos įlieti į sistemą nuostabiai. Būtent sugebėjimas nuolatos sėkmingai atrasti talentus ir juos atskleisti išlaikant aukštą žaidimo lygį – tai yra „Spurs“ sėkmės formulė.