Europos čempionate - skambi pergalė

Sveiki, esu Kazys Maksvytis - Kauno Krepšinio mokyklos "Aisčiai" ir Lietuvos jaunučių rinktinės (U-16 Europos čempionės) treneris. Buvau paprašytas pasidalinti savo mintimis apie save, krepšinį ir jaunųjų krepšininkų rengimą Lietuvoje.

Europos čempionatas

Į Italiją vykstame šiek tiek anksčiau, kad sudalyvautume tarptautiniame turnyre su Lenkijos, Graikijos ir Italijos rinktinėmis, prisitaikytume prie vietos klimato sąlygų, maisto. Nerimaujame tik, kad žaidėjai nepervargtų nuo kelionių ir nežmoniškų karščių ir neprarastų bereikalingų jėgų dar neprasidėjus čempionatui. Turnyrą laimime, paskutinėse rungtynėse sutriuškindami italus 27 taškų skirtumu.

Graikų patyręs treneris pagiria mūsų rinktinę, ir pareiškia: "Ar tik jūs nebūsite per anksti pasiekę geriausią formą? ". "Išsigąstame" tokio savo gero žaidimo, nors atrodo, lygtai viską darėme gerai - davėme pasireikšti visiems žaidėjams, nenuvarginome lyderių, neatskleidėme visų savo taktinių kortų, nes jau aplinkui knibžda įvairūs agentai ir krepšinio funkcionieriai. Laukiame čempionato pradžios, dar sužaidžiame treniruočių pobūdžio draugiškas rungtynes su Prancūzijos rinktine.

Nerimas dar labiau didėja, žaidėjai atsipalaidavę, nesusikoncentravę, "dūstame" prancūzų asmeninės gynybos gniaužtuose. Situacija šiek tiek pagerėja pradedant naudotis zonine gynyba. Nors rezultato neskaičiuojame, su augalotais ilgarankiais prancūzais sužaidžiame apylygiai, o gal ir nežymiai pralaimime. Užbėgant įvykiams už akių galiu pasakyti, kad tai buvo geras "šalto dušo" efektas mūsų komandai.

Čempionato atidarymo ceremonijoje pirmąkart pamatome visas komandas: ūgiai įspūdingi, nors už mus aukštesni atrodo tik serbai ir prancūzai. Pirmų rungtynių varžovai ispanai mūsų komandą, o ypatingai aukštaūgius J.Valančiūną (209 cm) ir T.Urboną (214 cm), apžiūrinėja gal kiek išsigandę, kažką šnibždasi tarpusavyje, lygtai klausdami: "Iš kur šitie atsirado?".

Nekantriai laukiame pirmos akistatos su ispanais. Atrodo lyg ir viskas gerai, varžovų analizę turime, žaidėjai pasiruošę, įdomu tik ar nepateiks ispanai kokių staigmenų. Rungtynės prasideda nervingai, nepataikome keleto laisvų tritaškių, prametame kelis metimus iš po krepšio - ispanai atitrūksta 8 taškų skirtumu. Pirmo kėlinio gale šiek tiek sumažiname skirtumą, o antrame sulyginame ir net persveriame rezultatą savo naudai. Žaidimo kokybė ne per geriausia - rungtynių įtampa ir atsakomybė daro savo. Trečiajame kėlinyje viskas susitvarko, įgauname dviženklį pranašumą, atsigauna ir pora dėjimų "įkala" iki tol blankiai žaidęs centras J.Valančiūnas. Laimime 10 taškų. tik gaila iššvaistytos turėtos 20 taškų persvaros.

Įdėtas darbas nenuėjo veltui, pergalei labai padėjo tai, kad turėjome net tris vaizdajuostes su ispanų žaidimu, kurias mums padėjo gauti krepšinio agentas Š.Broga, patarimų apie kai kuriuos ispanų žaidėjus klausėme ir T.Sabonio, puikiai pažįstančio juos iš Ispanijos čempionato. Antroji akistata - su ukrainiečiais. Visiškai nieko nežinome apie jų komandą, gerai, kad rungtynės su jais antros - turime galimybę pamatyti varžovus žaidžiančius gyvai. Sužaidžiame vienas blankiausių čempionato rungtynių, bet rungtynes laimime 78-63.

Paskutinės grupės rungtynės su autsaideriais vengrais telieka formalumas - pergalė 86-48. Smagu, kad pirmosiose rungtynėse ne tik iškovojame tris pergales, bet ir duodame pasireikšti visiems žaidėjams, "pataupome" komandos lyderius.

Patenkame į kitą turnyro etapą, kur laukia dar trys grėsmingi varžovai - graikai, serbai ir čekai, visus nustebinę galingu žaidimu ir užėmę 1 vietą grupėje. Pirmi varžovai, jau anksčiau draugiškame turnyre įveikti graikai. Nuo pat pradžių išsiveržiame į priekį, susikrauname persvarą, o rungtynes užbaigia antro penketo žaidėjai, kurie ne tik, kad neiššvaisto turėto skirtumo, bet ir padidina jį: švieslentė rodo 97-67 mūsų naudai.

Tas pats graikų treneris spaudžia ranką, tik dabar ištaria: "Its time to Lithuania. Jūs laimėsite. Turite gerą "didelį" žmogų - pirštu rodo į J.Valančiūną, protingą "mažiuką" - linkteli V.Čižausko pusėn, ir agresyvius greitus puolėjus Nr.5 ir Nr.8 - D.Pukį ir D.Rediką." Padėkojame už pagyrimą ir skubame ruoštis kitai dvikovai - su serbais.

Serbai augaloti, žaidžią lėtą, akademišką krepšinį. Rungtynes pradedame didele sparta, neįtikėtinai puolime rungtyniauja v.Čižauskas, vien per pirmus du kėlinius pelnęs 18 taškų. Po krepšiais puikiai "tvarkosi" J.Valančiūnas. Po dviejų kėlinių - net 41-19 mūsų naudai, atrodo jau viskas padaryta, bet serbai sumažina persvarą perpus. Skirtumą išlaikyti pavyksta, galutinis rezultatas 66-52. Neblogai jau kelintas rungtynes sužaidžia E.Aniulis, džiaugiamės, nes iki tol rungtyniavo nelabai stabiliai, įžaidėjo vietą užimdavo ir atakuojančio žaidėjo pozicijose galintys rungtyniauti V.Čižauskas ir D.Redikas. Dabar jie turės daugiau laisvės ir galės užsiimti labiau ne atakų kūrimu, o užbaigimu.

Po rungtynių sužinome, kad čekai nugali ispanus, o tai reiškia, kad jų ir mūsų rinktinės, nepaisant paskutinės dvikovos, EČ pusfinalyje. Belieka išsiaiškinti, kuri komanda grupėje užims pirmą vietą. Paskutinėse pogrupio rungtynėse pasipriešinimo nesulaukiame ir laimime 76-48. Rungtynes užbaigia atsarginiai abiejų komandų žaidėjai, susidaro įspūdis, kad čekai nelabai kovoja dėl pergalės - taupo jėgas pusfinaliui.

Sužinome pusfinalio varžovus - tai ta pati, anksčiau mums pamokų davusi Prančūzijos rinktinė. Varžovai galingi, gerai pažystami, bet tokie patys esame ir mes jiems. Rungtynės vyksta jau kitoje arenoje, finaliniam turui persikeliame iš Kječio į Peskarą, ir nustembame išvydę žymiai prastesnę salę nei pogrupio varžybose. Kitos erdvės, kamuolys atšoka nevienodai, bet nieko nepadarysi - sąlygos visiems vienodos.

Pusfinalio rungtynių pradžioje komandos apsikeičia rezultatyviomis atakomis, neblogai pavyksta apsiginti, tik nelabai patiems pavyksta užpulti. Po dviejų kėlinių susikrauname nežymia persvarą 38-30. Prancūzai spaudžiasi baudos aikštelėje, užkemša erdvę mūsų aukštaūgiams, o ir mažiukų prasiveržimams vietos nelabai lieka. Trečiame kėlinuke skirtumas svyruoja ties 6-8 taškų persvara. Pagaliau krepšys "atsiriša" - du tritaškius "įsmeigia" T.Sabonis, padidindamas mūsų persvarą iki dviženklio pranašumo. Likus trims minutėms iki rungtynių pabaigos susikrauname dvidešimties taškų pranašumą, tad vėl pakeičiame lyderius, naudojamės proga bent porai minučių juos pataupyti jau finalinei dvikovai. Po finalinio švilpuko pakėlus galvą į švieslentę negalime patikėti savo akimis- galingus varžovus nugalėjome net 73-47.

Prancūzai palinki sėkmės finale, kur mūsų laukia dar vieną sensaciją pateikę ir turkus po pratęsimo nugalėję čekai. Finalo rytą atsikėlę žiūrime Pekino Olimpiados rungtynes, kuriose Lietuvos vyrų rinktinė pralaimi dvikovą dėl trečios vietos Argentinos rinktinei.

Pusryčiaudami juokaujame, kad šiandien lietuviams nuotaiką galime pataisyti tik mes. Užėję į konferencijų salę po čekų rinktinės ant rašymo lentos randame visus mūsų derinius, tik pervadintus čekiškai - "galva" tai "glava" ir pan.

Priešininkai mus gerai išanalizavę, aišku tą patį padarę esame ir mes. Kolegos, aptarnaujantis personalas jau iš anksto kabina mums aukso medalius, skambina žurnalistai. Stengiamės neprarasti budrumo, bijome, kad komandos neužplūstų lengvabūdiškos nuotaikos - paskutinės pogrupio rungtynės, kuriose nugalėjome čekus, nieko nelėmė, atrodė lyg tai čekai tauposi.

Pagaliau ateina išsvajotas finalas. Apšilimo metu mūsų komanda atrodo aktyvesnė, žaidėjai rėkia, ragina vieni kitus, kad tik neperdegtų... Čekai tuo tarpu ramūs, gal pavargę?!... Nusprendžiame rungtynes pradėti dideliu tempu, vis tik varžovų atsarginis suoliukas trumpesnis, o dar išvakarėse jie žaidė pratesimą. Taktika pasiteisina, puikiai rungtyniauja D.Pukis, E.Aniulis. Gynyboje komandos draugų spragas kaišo ir varžovus blokais apdalina J.Valančiūnas. Persvara 9-2 mūsų naudai. Porą kamuolių viduryje aikštelės "vagia" V.Čižauskas ir "įkala" kamuolį iš viršaus. Čekai pasimetę, o mes nemažiname tempo. Pirmą kėlinį laimime 29-2. Pertraukėlės metu R.Brencius gauna pastabą už gynybos klaidą, po kurios varžovai pelnė savo taškus. Vienintelius...

Antrajame kėlinyje apsukų nemažiname, čekai ir toliau buksuoja, o mums porą tritaškių įkrenta net nuo "lentos" - kai sekasi, tai sekasi. Po dviejų kėlinių skirtumas katastrofiškas 49-12. Per pertrauką žaidėjams sakome, kad turime išlaikyti savo lygį ir pasinaudot pavargusių čekų prastu žaidimu, nemažinti tempo ir išnaudoti istorine galimybę.

Žaidėjai degančiomis akimis grįžta į aikštę, o mes, trenerių kolektyvas, tyliai šnibždamės: "Kas turi atsitikti, kad mes pralaimėtume finalą". Likusi rungtynių dalis telieka formalumas, skirtumas ir toliau didėja. Likus porai minučių iki rungtynių pabaigos visus išjudina komandos vadovas D.Čiuprinskas: "Vyrai, juk mes be dviejų minučių Europos čempionai". Rungtynės baigiasi triuškinančia mūsų persvara 75-33.

Bėgame į aikštę, sušunkame tradicinį šūkį: "Mes - už Lietuvą". Mums užkabinami medaliai, o naudingiausiu čempionato žaidėju paskelbiamas J.Valančiūnas. Sugiedame Lietuvos himną, salės palubėse suplazda trispalvė. Iš Lietuvos plaukia sveikinimų žinutės ir netyla telefonų skambučiai. Trenerių telefonų skambučiai, nes žaidėjai tik grįžę į viešbutį atgaus savo ryšio priemones ir kompiuterius, kurie buvo surinkti tam, kad neblaškytų žaidėjų dėmesio ir netrukdytų pasiruošimo rungtynėms.

Drastiškos priemonės- bet tikslas pateisina visas priemones. Rūbinėje prisimename sunkias treniruotes Palangos paplūdimyje ir parke, pagreitėjimus Anykščių šile, už nuobaudas krosą lietuje Trakuose, Galvės ežero pakrantėje, kiek prakaito išliejome sporto salėse, su kiekvienu apsikabiname, padėkojame vieni kitiems už darbą ir užtvirtiname - šiuos medalius užsidirbome ir išsikovojome patys ir Europos čempionų titulo iš mūsų jau niekas nebeatims. Lietuvos himną autobuse keičia "Trys milijonai" ir kitos patriotinės dainos. Neįtikėtina, bet mes -Europos čempionai.

Jais tapo: L.Žemaitis, D.Pukis, E.Aniulis, E.Ulanovas, D.Redikas, J.Valančiūnas, R.Brencius, T.Sabonis, T.Urbonas, V.čižauskas, R.Jakštas ir T.Tamošiūnas bei treneriai K.Maksvytis, E.Vasiliauskas, A.Jasilionis, fiz. rengimo treneris D.Rinkevičius, gydytojas D.Šerpytis, vadovas D.Čiuprinskas.

Šauni, skambi pergalė, tik nesinorėtų, kad jinai taip ir liktų geriausias pasiekimas, bet čia jau viskas priklausys nuo pačių sportininkų, jų tolimesnio darbo, požiūrio. Norėtųsi, kad tai būtų ne tik "šio" čempionato rinktinė, o ateities komanda, kad geriausi šios rinktinės žaidėjai galėtų papildyti ir vyrų komandą. Viską parodys netolima ateitis, o mes jau ruošiamės ateinančiam čempionatui ir žinome - apginti titulą bus žymiai sunkiau, nei jį iškovoti.