„Celtics“ skautas: apie J.Kazlausko įtaką, NBA klubų dėmesio Š.Jasikevičiui reikšmę ir žavinčią Šaro savybę
antra interviu dalis
Krepsinis.net laidoje „MISsMATCH“ – vienas iš Nacionalinėje krepšinio asociacijoje (NBA) dirbančių lietuvių, Bostono „Celtics“ ir Lietuvos rinktinės skautas Benas Matkevičius.
Gyvenimas nuo skrydžio iki skrydžio ir nuolatinės kelionės dairytis talentų – taip atrodo lietuvio kasdienybė. Vienos vietos, kurią galėtų vadinti namais, Benas neturi, tačiau prie tokios situacijos ir įtempto ritmo jau yra įpratęs.
Pateikiame visą antrą pokalbio dalį – apie įtampą dirbant Maskvos CSKA klube, Jono Kazlausko įtaką, NBA klubų dėmesį Šarūnui Jasikevičiui ir europiečių gausėjimą pajėgiausioje planetos lygoje.
– Žaidėjų tranzicija tarp Europos ir NBA – vis auga. Ar Europos krepšinis vis geriau paruošia žaidėjus Amerikos rinkai, ar NBA universalėja ir leidžia lengviau pritapti europiečiams?
– Manau, kad NBA krepšinis pasidarė atviresnis europietiškiems talentams. Talentą turi turėti, iš kur bebūtum, bet yra dalykų, kurie prisitaiko prie komandos, žaidėjų, kuriuos klubai pasirenka biržoje. Gali žaisti viena forma, pasirinkti labai talentingą žaidėją, kuris jai netinka, tačiau gali aplink jį kažką statyti bei išnaudoti to žaidėjo stiprybes.
Lankstesni pasidarė ir treneriai, ir vadovai. Svarbiausia turėti talentą, tada iš jo gali kažką lipdyti. Tada prisideda charakteris – darbštus ar nedarbštus, aplinka – jį palaiko ar ne, ar jis sustos augti, ar gaus pinigus ir atsipalaiduos. Dabar galime žiūrėti į metų naujoko, MVP apdovanojimus – jie atiteko tarptautiniams talentams. Tai parodo, kad NBA tampa atviresnė, o informacija pasidarė lengviau prieinama nei prieš 10 metų. Tais laikais Ginobili, Parkeris ir kiti – jie dažniausiai būdavo pašaukti antruose ratuose. Tada vaizdo medžiagą į NBA siųsdavo kasetėmis ir rodydavo žaidėjus. Dabar pasiimi telefoną, atsidarai „Instagram“, „Twitter“ ir matai video.
– Ar daug tekę matyti žaidėjų, kurie atrodė labai talentingi, tačiau dėl pašalinių aplinkybių – traumų, charakterio, aplinkos – taip ir nepritapo NBA?
– Yra buvę žaidėjų, kurių charakteris pasikeitė, kai jie gavo pinigus. Pinigai gali stipriai pakeisti žmogų, žiūrint, kaip juos vertini ir naudoji. Kartais amerikiečiai mėgsta „NBA gyvenimo būdą“, jie pasirašo pirmą kontraktą ir galvoja, kad yra žvaigždės. Tik praeina treji metai, į lygą kasmet ateina nauji žaidėjai ir likę prasivalo. Visas elitas, kuris įdeda darbą ir yra psichologiškai pasiruošęs, išsilaiko, o visi kiti anksčiau ar vėliau yra atrenkami. Net jei žaidėjas turi mažiau talento, bet yra geras rūbinėje, darbštus, su visais sutariantis, jį komandos laikys. Laikys noriau nei žaidėją, kuris turės talentą, bet kitur bus žemiau nei standartas.
– Ar žaidėjai jau sugeba pasimokyti iš kitų klaidų, padarytų gyvenant netinkamą gyvenimo būdą ir netinkamai elgiantis su pinigai?
– Manau, kad viskas priklauso nuo žmogaus – vienas pasimokys, kitas – ne. Kai kurie subręsta ir supranta, kai kurie žino nuo pradžių, kaip nesišvaistys ir kur investuos. Dėl pinigų gali įsijungti beprotybė ir tada tų minčių nebesurinksi, turi šalia savęs turėti žmones, kurie patars ar sudrausmins. Šiais laikais visi bijo pasakyti teisybę į veidą, nes bijo, jog užpykęs žmogus tave paliks. Tada bandoma drausminti bendromis jėgomis, bet kol nepasakysi tiesiai, žmogus nesupras. O kitas nesupras net tol, kol pats nenukris ant nosies. Čia – gyvenimo patirtys, priklausančios nuo kiekvieno individualiai.
Matkevičius
– „Celtics“ ekipa vis balansuoja ant konferencijos pusfinalių ir finalų ribų, su kokiais tikslais komanda pasitiks naują sezoną?
– „Celtics“ visada nori laimėti čempionatą ir mes jau pasiekėme tą lygį, kai turime kovoti dėl išėjimo į konferencijos finalą. Nėra kur dingti, visi keliai veda link to. Aišku, šiemet buvo nusivylimas, kai nepatekome toliau, komanda pasikeitė, bet tai yra dalis augimo proceso.
Komandos, laimėjusios NBA, prieš tai yra labai daug pralaimėjusios, o jei branduolys lieka tas pats, jie turi mokytis iš klaidų, kad priaugtų prie pergalių. Tame ir yra esmė, kad prie pergalių reikia priaugti, kad suprastum, kas vyksta, kodėl pralaimėjai, ko neužteko. Turi viską patirti savo kailiu, nes tik taip pribręsi laimėjimams. Tikimės, kad ši branda pas mus jau ateina ir nors visi yra jauni, bet jau pasiruošę žengti kitą žingsnį.
– Šiemet Toronto „Raptors“ kaip tik tapo čempione, ar tai jus nustebino?
– Eigoje jau nebenustebino, nes matėsi, kad komanda susižaidusi, susikūrusi ir įgavusi patirties. Viskas susiklijavo ir „Raptors“ turėjo lyderį, vedusį juos į titulą. Septintose rungtynėse su Filadelfijos „76ers“ ši komanda galėjo žengti į pratęsimą ir pralaimėti – nežinosi, bet viskas gerai sukrito ir su tuo užaugo pasitikėjimas. Taip jie priaugo galimybę nukauti čempionus. Aišku, buvo ir „Golden State Warriors“ traumų, nežinosi, kaip galėjo būti be jų, bet esmė, kad „Raptors“ buvo nusipelnę titulo ir įgavę pasitikėjimo. Jie viską dėjo ant vienos kortos ir išlošė. Šiais laikais labai sunku padaryti komandą, kuri eilę metų bus finaluose ir nepralaimės.
– Tai reiškia, kad čempioniška „Warriors“ era jau priartėjo prie pabaigos?
– Daug kas priklausys, kaip Thompsonas grįš po traumos. Be jo bus labai sunku patekti net į atkrintamąsias, nes Vakarai dabar – labai sustiprėję. Manau, kad jie pateks į atkrintamąsias, bet favoritai nebus, tačiau kai grįš Klay’us, gal vėl viskas keisis – vėl bus trejetukas, vedęs juos į pergales. Su Durantu buvo visas ketvertas, tačiau prieš tai titulus jie laimėjo būdami trys.
Thompsonas
– Minėti žmonės – Thompsonas, Durantas – būdami rimtai traumuoti pasirašė maksimalius kontraktus. Ką sako tokia NBA komandų rizika ir kaip žiūrite į šią situaciją?
– Thompsonas net bandė žaisti su „prakiurusiu“ keliu – tai rodo jo charakterį. Jis tikrai dirbs 130 proc. ir grįš gal net stipresnis. Kryžminių kelio raiščių trauma rimta, bet nėra tokia, kokia buvo prieš 20 metų. Jis išsigydys, pareigingai atidirbs ir grįš. Manau, kad tai nėra rizika, nes žinai, ką iš jo gausi. Taip pat prisidėjo ir praeities nuopelnai – ką jis yra padaręs dėl klubo anksčiau.
Su Durantu taip pat aišku: Achilo trauma yra sunki ir statistika rodo, kad po jos tavo produktyvumas mažėja 8 proc. Bet net ir tokiu atveju Kevinas liktų tarp 15 geriausių lygoje. Su savo ūgiu ir talentu jis liks geru, tačiau gal bus kitoks – žais labiau kaip Nowitzi, o ne kaip Durantas. Vis tiek niekas neuždengs jo metimo atsilošus, jis taip pat gaus savo metimus ir turės tą pačią ranką bei duos komandai tai, ko negali duoti kiti žaidėjai.
– Tai traumos NBA klubų negąsdina, ar ne?
– Būtent šių dviejų žaidėjų atžvilgiu – ne. Jei tai būtų kitas žaidėjas su tokia pat trauma, gal ir abejotum – turbūt abejotum. O kadangi čia yra tokie talentai, norint juos įsigyti tu imi tą šansą ir žiūrėsi, ar ta rizika pasiteisins. Laikas parodys.
– Ką manote apie LeBrono ir jo kompanijos galimybę vėl žaisti finale?
– Komanda rimta, bet „Clippers“ – irgi rimta (Juokiasi). Vakaruose bus daug įdomių mačų ne tik atkrintamosiose, todėl manau, kad niekam garantų nėra. Neduok Dieve traumos... Jei visi liks sveiki, dabar neįmanoma numatyti, kaip bus. Anksčiau būdavo aiški favoritė „Warriors“ ir visi likę sekė paskui juos. Dabar nepasakyčiau, kas yra aiškūs favoritai. Laukia labai įdomus sezonas.
Jasikevičius
– Populiari pastarųjų metų tema – Šarūnas Jasikevičius ir NBA. Ką rodo tas faktas, kad dėmesys jam nėra vienkartinis ir kasmet tik auga?
– Tai parodo atvirumą iš NBA pusės, žiūrint į Europos talentus – ne tik žaidėjus, bet ir trenerius. Kone kiekvienoje komandoje tarp trenerių matai europietį, kuris padeda vyr. treneriui. Tas dėmesys Šarui įvertina jo ir „Žalgirio“ darbą, lipdant pergalingą kovotojų komandą. Dėmesys yra rimtas, tikras ir, manau, tai – ne paskutinis kartas. Kažkada galbūt jam pilnai atsivers durys į NBA.
– Ar jūsų nuomonės apie Šarą klubai taip pat klausė?
– Klausė. Ne tik NBA, bet ir Europoje šnekama, kas kur kaip – čia normalus būdas rinkti informaciją.
– Kas NBA komandas labiausiai domino apie jį?
– Pagrindinis dalykas buvo Šaro sugebėjimas rungtynes matyti realiu laiku, kas vyksta aikštėje, ir kas bus ateinančioje atakoje. Labai mažai trenerių gali dabartiniu momentu numatyti, kas atsitiks ir kam pasiruošti. Gyvas matymas yra labai didelis talento rodiklis, parodantis sugebėjimus. Jis tą darė ir kaip treneris, ir kaip žaidėjas.
– Kaip jūs matote Europos trenerių ateitį NBA? Matėme Kokoškovo pavyzdį: amerikietiško mentaliteto treneris, praėjęs kone visas pakopas NBA, vyr. trenerio poste išbuvo tik metus.
– Teko ruoštis rungtynėms, kuomet jis vadovavo Gruzijos rinktinei. Jis geras, talentingas treneris – nieko negali pasakyti. Tiesiog kartais situacija tokia, kad klubas neatitinka tavo filosofijos ir mentaliteto. Tada galų gale viskas krenta ant trenerio. Tai nereiškia, kad Kokoškovas nėra tinkamas NBA – labiau reiškia, jog jam netiko situacija. Kartais būna, kad nesutampa laukai ir vizijos, tad tenka skirtis. Bet šanso jis buvo vertas ir gal kitoje situacijoje būtų atrodęs visiškai kitaip.
– Tad su kilme tai nieko bendro neturi.
– Nemanau, nes jis laisvai kalba angliškai, be akcento, 20 metų dirba JAV, tik, kad jo pavardė nėra amerikietiška. Yra istorija, parodanti jo sugebėjimus. Manau, kad tai nebus paskutinis variantas, kuomet europietis gauna šansą NBA.
– Neseniai praėjo naujokų birža, ar lietuvių – Deivido Sirvydžio ir Igno Brazdeikio – šaukimai buvo tokie, kaip tikėjotės?
– Antrame rate sunku prognozuoti šaukimus. Jei vienai komandai žaidėjas patiko, kaip kad „Pistons“, tai ji šaukimą iškeitė ir gavo žmogų, kurio norėjo. Nenustebino tai, kad jie buvo pašaukti, džiaugiuosi, jog juos pašaukė gana aukštais šaukimais ir jie pateko į geras komandas, kur, tikiuosi, gaus savo šansus.
– Kur šiuo metu matytumėte jų ateitį – NBA, Plėtojimosi lygoje, Europoje?
– Viskas priklausys nuo jų. Deividas turės savų iššūkių, jis turės pridėti gynyboje, puolime su juo viskas aišku. O dėl Igno, jis rodė gerą žaidimą Vasaros lygoje, tad manau, kad su savo užsispyrimu ir energija jis įrodys savo vertę.
Kazlauskas
– Prieš tai užsiminėte apie milžinišką spaudimą CSKA klube, ar galite dabar apie jį papasakoti kiek daugiau? Beje, jūsų atvykimą į Maskvą ir į rinktinę lėmė Jonas Kazlauskas, ar galima sakyti, jog jis jūsų karjerai padarė didžiausią įtaką?
– Didžiausią įtaką dažniausiai padaro žmogus, su kuriuo pirmuoju susiduri. Tada jis suformuoja tau vaizdą, pagal kurį toliau viską traktuoji. Kuomet atėjome į CSKA, buvo daug žaidėjų su senesniais kontraktais ir pamaina ateidavo į klubą po truputį. Jautėsi, kad spaudimas buvo didelis, Eurolygos sezonas – pralaimėtas, dėl ko ir atsirado Kazlauskas, tad tą sezoną baigėme kartu.
Jautėsi, jog spaudimas yra ne tik iš klubo vadovybės, bet ir dėl komandos vardo. Jauti, kad turi būti tik pergalės ir negali būti nieko kito. Dažniausiai būna, kad laimėjęs ne džiaugiesi pergale, o atsipūti, jog ačiū Dievui nepralaimėjai. Tai ne visada yra sveika ir tai vėliau parodė finalo ketvertas: turėjome Krističių, Teodosičių – lyg privalėjome laimėti. Tas spaudimas kaupiasi ir kažkada sprogsta. Klubas turėjo subręsti pergalėms, su Messina jis irgi dar brendo ir dar po metų jau pribrendo. Branda atėjo su patirtimi ir ją CSKA turėjo pereiti. Nežinau, kaip yra dabar, bet matyt žaidėjams sumažino pastovų spaudimą aikštelėje.
– Pažiūrėjus į Itoudį po laimėto Eurolygos finalo ryškiai matėsi, kaip našta jam nuslūgo.
– Pilnai įsivaizduoju, kaip viskas viduje būna prisirpę – titulas jam išsaugojo darbą. CSKA komandoje neužtenka laimėti Vieningąją lygą, turi laimėti Eurolygą arba bent garbingai pralaimėti finale. Per 5 metus buvo dukart laimėta Eurolyga jau atrodo kitaip nei per 5 metus sykį iškovotas titulas. Buvo mąstymas, kad investavus tiek pinigų privalai laimėti, bet taip nėra – komanda turi formuotis, surasti save, turi atitikti žaidėjai, o ir sėkmė dėl traumų prisideda. Vykdamas į finalo ketvertą jau turi kažkokį jausmą ir šiemet jis buvo, kad laimėti pavyks. Bendraujant su vienu, kitu žmogumi jauti, kad yra natūralus pasitikėjimas ir lengvumas, su kuriuo CSKA ir žaidė.
– Galima sakyti, kad čia yra įrodymas, jog spaudimas viso sezono metu ne visada yra į naudą?
– Daug kas priklauso nuo klubo: vienų lūkesčiai yra mažesni ir spaudimas kartais padeda juos viršyti. O kituose klubuose, kur tikslai yra aukšti, tu spaudi, spaudi, spaudi ir turi turėti pojūtį, kaip nesugadinti komandos chemijos. Ji yra labai sunkiai ugdoma ir labai lengvai pažeidžiama. Turi jausti, ką ir kada paspausti. Turi žinoti, kada su žaidėju pasikalbėti, jei matai, jog jis nesavas, turi išlaikyti ryšį. Turi skirti dėmesio asmeniškai, nes žaidėjai nėra robotai. Surasti balansą yra sunku.
– Kaip atrodydavo diena po pralaimėjimo CSKA komandoje?
– Negera (Šypsosi). Yra liūdesys, o iš vadovų ir aplinkos supranti, kad tvyro nepasitenkinimas ir nusivylimas. Jei darbą padarei sąžiningai, žinai, kad padarei viską. Ką bedaryčiau, mano tikslas yra padaryti viską, kas yra mano rankose, o jei nepavyko, reiškia nelemta. Dėl to tai ir yra komandinis sportas, kad čia susideda daug faktorių – nėra viskas tavo rankose.
Mirotičius
– Dabar matome, kad didelius pinigus sudėčiai skyrė „Barcelona“, einanti va bank. Ar jus nustebino tokie klubo pirkiniai kaip Mirotičius ir kt.?
– Jie irgi nebenori būti viduriniame sluoksnyje ir nori kovoti dėl pagrindinio Eurolygos pyrago (Juokiasi). Mirotičiaus ėjimas gal ir nustebino, bet suprantu jį. Kaip jis sakė, pasiilgo europietiško krepšinio, konkurencijos ir kovos. Šiais metais į komandą įdėta daug, bet Eurolygoje bus konkurencija, įdomu bus stebėti, kaip katalonai susitvarkys su spaudimu.
Prieš tai spaudimo buvo mažiau, nes buvo matoma, kad komanda nėra to lygio – tačiau „Barcelona“ pasiekė penktas rungtynes su „Anadolu Efes“. Bet tai nereiškia, kad su daugiau talento komanda būtinai pasieks daugiau – turi viską sulipdyti. Yra daug pavyzdžių, kur ant popieriaus yra vienaip, o aikštėje – kitaip.
– Grįžtant prie Jono Kazlausko, kiek ypatingi jums buvo darbo metai su juo?
– Buvo labai drausmingas laikotarpis su įvairiu darbu: video, treniruočių procesas, turėjau savo atsakomybes ir žinojau, kad jei atlikta nebus, lauks pasekmės. Dėl to tai mane užgrūdino. Buvo vakarų, kai beviltiškai ėjau miegoti galvodamas, kad rytoj paduosiu pareiškimą, nes neatlaikau.
– Taip buvo dėl krūvio ar didelių reikalavimų sau pačiam?
– Dėl krūvio ir klaidų, kurias dariau. Aš paduodavau medžiagą treneriui, jis patikrindavo ir raudonai kaip mokytojas viską išbraukydavo. Jis žiūrėjo, kur yra mano ribos, aš pasiduosiu ar ne. Buvo bandomasis periodas iki sezono pabaigos, kai atvykau kovą, per kurį buvo vakarų su ašaromis ir mintimis, kaip išgyvensiu dar savaitę, dar dieną. O ryte atsikeli – vėl viską pradedi iš naujo.
– Kiek laiko užtruko, kol pavyko persilaužti?
– Turėjau priaugti, o 2015 m. man buvo duota visiška laisvė ir visiškas pasitikėjimas. 2013 metais buvo mano pirmas čempionatas, ten buvo mažiausiai miego, nežinojau, kas manęs laukia. Per pirmas trejas rungtynes paeiliui aš miegojau gal valandą per naktį – buvau vaikščiojantis zombis. Vėliau jau matai, kam reikia ruoštis kituose čempionatuose.
2015 m. jau ne tik rezultatai, bet ir darbas buvo sklandesnis, atsirado užtikrintumas, geriau žinojau komandas ir tai jautėsi mano prezentacijose. Dėl to šis medalis man buvo daugiau jaučiamas.
Matkevičius
– Apskritai atėjimas dirbti į rinktinę buvo ypatingas žingsnis jums?
– Be abejo, čia kiekvieno svajonė ir garbė. Pradžioje kvietimas buvo netikėtas, bet lygiai taip pat netikėjau dirbti CSKA, netikėjau dirbti ir „Celtics“. Tačiau visada stengiausi darbą daryti taip, kad nesigailėčiau. Pradžioje buvo sunku, nes vėl ne komforto zona, nauji žmonės, nauja aplinka, vienas kitą analizuoji, bet su laiku viskas susiklijuoja.
– 2015 metais iškovotas sidabras – geriausias atsiminimas iš rinktinės?
– Vienareikšmiai, patekimas į finalą buvo topų topas. Taip pat ir Rio olimpiados atidarymas, nes man tai buvo pirmos žaidynės – ypatingas jausmas.
– Kaip sezono metu vyko pasiruošimas rinktinių „langams“ ir kaip dabar su Dainiumi Adomaičiu ruošiatės Pasaulio taurei?
– Turėjome susitikimų ir aptarėme, kaip turime žaisti. Negalime rungtyniauti kaip „languose“, turime prisitaikyti: gal derinių išliks, bet turime prisitaikyti prie komandos. Susirinkimuose visą dieną dėliojome žaidimą, kuris tiktų mūsų žaidėjams. Žiūrėsime, ką rezultatai parodys.
– Kiek skiriasi darbas su J.Kazlausku ir D.Adomaičiu?
– Skiriasi mano rolės: su Dainiumi daugiau dirbu aikštelėje ir atlieku daugiau pratimų su žaidėjų grupėmis, jis duoda laisvę pasisakyti, įgyvendinti savo idėjas. Esame gerai susidirbę ir iki šiol viskas gerai. Vienas kitu pasitikime, manau, taip bus ir toliau.
Norėdami komentuoti prisijunkite.