Lietuvio darbas NBA klube: pašėlusi kasdienybė, nuostaba po etapo Maskvoje, kruopštus informacijos rinkimas ir nusvilinusios pamokos (2) pirma interviu dalis

Krepsinis.net laidoje „MISsMATCH“ – vienas iš Nacionalinėje krepšinio asociacijoje (NBA) dirbančių lietuvių, Bostono „Celtics“ ir Lietuvos rinktinės skautas Benas Matkevičius. 

Gyvenimas nuo skrydžio iki skrydžio ir nuolatinės kelionės dairytis talentų – taip atrodo lietuvio kasdienybė. Vienos vietos, kurią galėtų vadinti namais, Benas neturi, tačiau prie tokios situacijos ir įtempto ritmo jau yra įpratęs. 

Pateikiame visą pirmąją pokalbio dalį – apie tai, kaip lietuviui atsivėrė kelias į svajonių organizaciją, kaip kitoks gyvenimo ritmas pakeitė gyvenimo būdą ir kaip atrodo skauto darbas NBA klube. 

Antroje pokalbio dalyje galėsite daugiau sužinoti apie B.Matkevičiaus darbą Maskvos CSKA ekipoje, rinktinės svarbą, Jono Kazlausko įtaką bei dėmesio iš NBA reikšmę Šarūnui Jasikevičiui. Ji pasirodys ketvirtadienį. 

– Pastarąjį kartą matėmės, kai į Lietuvą buvote atvykęs jaunių Eurolygos ir rinktinės „lango“ metu. Kur dabar yra Beno Matkevičiaus namai?

– Lėktuve, viešbučiuose (Juokiasi). Šiuo metu daugiau būnu Vilniuje, Druskininkuose, su šeima pabendrauju – stengiuosi surasti daugiau laiko, subalansuoti laisvalaikį, kad išvykus į jaunimo turnyrus neatvykčiau į rinktinę visiškai „išsitaškęs“. Čia yra pagrindinis tikslas, kad Kinijoje nebūčiau „tuščias“.

– Kiek laiko per metus pavyksta praleisti Lietuvoje?

– Įvairiai. Pusę metų aš realiai keliauju, o kitą pusę praleidžiu kažkur Vokietijoje, Druskininkuose, Vilniuje, susideda, kad ir per „langus“ būnu Lietuvoje.

– Kiek laiko vienoje vietoje jums jau yra daug?

– Savaitė vienoje vietoje jau yra daug. Su kelionėmis nebūna, kad išvyksti ir grįžti: keliauji į tašką A, tada B, tada C, o paskui grįžti. Labai išsibalansuoji, todėl reikia laiko grįžti į rėmus. Dažniausiai arba grįžtu į gimtinę Druskininkuose ir atsiriboju nuo visko, arba būnu Berlyne, kur turiu savo vietą. Daug man duoda sportas: nesportavus ir nuotaikos nėra, ir hormonai išsibalansuoja – reikia išsikrauti, kad viską vėl pradėčiau nuo nulio.

Kur grįžti, atsirenku pagal tai, kur reikia keliauti toliau, tačiau nėra komfortabilu – nėra vienos tikros vietos. Bet toks jau darbo pobūdis, nesiskundžiu, prisitaikai prie aplinkybių.

– Su kiek lagaminų leidžiatės į tokias keliones po tašką B, C ir t.t.?

– Esu linkęs į minimalizmą (Juokiasi). Anksčiau keliaudavau su dideliu lagaminu ir kuprine, o dabar stengiuosi viską sutalpinti į mažą lagaminą, kad nereikėtų laukti registracijos ir laukti bagažo atvykus. Kartais nepavyksta, jei kelionė ilgesnė: pavyzdžiui, į Ameriką prisidedu daiktų sportui, tai tenka imti didesnį lagaminą. Šiaip kuo mažiau daiktų – tuo mažiau rūpesčių, tuo lengviau keliauti ir dirbti, neapsikraunant savęs papildomais dalykais.

Matkevičius

– Kuris šio sezono mėnuo jums buvo įtempčiausias?

– Įtempta buvo su rinktinės „langais“, viską reikdavo planuoti mėnesiui į priekį prieš išskrendant. Tada reikdavo pasiimti ir rinktinės daiktus kartu, nes nebegrįšiu. Taip buvo lapkričio ir vasario mėnesiais. Bet kai patirtis yra, susiplanuoji, daiktų daug neturi: dalį jų palieku vienoje vietoje, tai grįžęs žinau, kur viskas yra.

– Neteko skaičiuoti, kiek skrydžių tenka per sezoną ar metus?

– „Lutfhansa“ vis išmesdavo statistiką, bet ne visada skrendu tik šiomis oro linijomis – būna ir kitų. Tai vien šiomis oro linijomis buvo 100 tūkst. mylių.

– Jau VIP klientas.

– Tikrai (Juokiasi). Tada yra ir kažkokie privalumai, palengvinantys procesą: greičiau įsiregistruoji, greičiau eini, lengviau gyventi.

– Kaip sekasi pačiam save subalansuoti, esant tokiam įtemptam ritmui ir gyvenimui iš lėktuvo į lėktuvą?

– Miegas yra pats svarbiausias dalykas: ir sportininkams, ir visiems. Skaitau knygas apie miegą: fiziologiškai jis labai svarbus, nekeliauju neišsimiegojęs, ypatingai – tarp kontinentų. Sumažinu kavos kiekį, išsimiegu, bandau apsiriboti, kad kūnas turėtų kuo mažiau kovos. Imuninė sistema būna paruošta: kartais geriu ir papildų, kad išlaikytų imunitetą stiprų, nes jis gali užlūžti, jei jo neprižiūri.

Lygiai taip pat profilaktiškai darai pratimus, kad nebūtų traumų, nes kai trauma yra – jau per vėlu. Tas pats su kelionėmis ir darbais: ir maistą, ir gėrimus prisižiūri, kad palaikytum sveiką gyvenimo būdą ir turėtum energiją darbui. 

– Ar stipriai viskas keitėsi, prasidėjus didesniam kelionių krūviui, ypač iš žemyno į žemyną?

– Pripranti, žinai, kas laukia. Žinau, kur skrisiu, kaip skrisiu, pasiruoši, kiek turi išsimiegoti, kur gyvensi, žinau aplinką, kur sveiko maisto krautuvė yra prie pat. Toliau važiuoji į salę, biurą ir atgal. Pirmus metus JAV, taip, buvo sunkiau. Mūsų salė buvo kitur, dabar ji – arčiau miesto, yra daugiau ką veikti, ką pamatyti. O anksčiau tekdavo vykti 30 km už miesto.

– Išvykus į JAV gyvenimo būdas, kiek teko matyti, pasikeitė nemažai: užsiimate ir badavimu, ir panašiais dalykais.

– Taip, atradau tą būtent per šį darbą. Pradžioje buvau labai užsivedęs ir pradėjo trikti sveikata, todėl nusprendžiau ja užsiimti. Gerai turėti savo sferą, bet aš save realizuoju ne tik darbe, bet ir sveikatos srityje. Mane tas domina, stengiuosi surinkti informaciją apie sveiką maistą, sveiką gyvenimo būdą. Daug kas neatkreipia dėmesio, bet kiekviena religija turi savo badavimo periodą. Būna, sako: kaip tai badauti? Mes gi įpratę valgyti ką norime. Bet kai organizmas nuolat užsiėmęs virškinimu, kartais – nesveiko maisto virškinimu, tada imuninė sistema turi tai kompensuoti.

Man badavimas yra labai svarbus, iš to yra daug privalumų, todėl jei ne kiekvieną dieną, nes tenka nueiti vakarienių, tai kas antrą žiūriu, kaip čia gaunasi padaryti pertrauką. Kartais valgau tik kartą per dieną. Dažniausiai badauju 16:8 valandų principu, bet mažiausiai stengiuosi daryti 14 valandų pertrauką, o daugiausiai – 24 valandų, kartą per savaitę. Tada tampi žvalus ir energingas, man tai tinka. Nereikia daryti šablono, kas visiems viskas tinka, bet kiekvienas turi rasti savo būdą, kaip jam tinka gyventi. Siūlau visiems išbandyti badavimą ir pažiūrėti, kaip jausis: tam reikia turėti drausmę, nes valgyti gali visada. Atsidarai šaldytuvą – pilna visko. Bet nereiškia, kad savo kūną reikia visada patenkinti. Reikia įvesti drausmę ir duoti savo kūnui laiką regeneruotis.

– Ką dar be badavimo iš savo patirties galėtumėte rekomenduoti kitiems?

– Popiet nerekomenduoju gerti kavos, nes kava po 6 valandų palieka pusę kofeino kūne. Praėjus dar 6 valandoms – lieka dar dalis. Būna žmonės ir po vakarienės išgeria espresso, jie miega, bet nereiškia, kad miega giliai. Gilus miegas leidžia pasiilsėti ir regeneruotis, todėl išgėręs kavą vakare gilų miegą pasieksi sunkiai. Žmonės nepastebi, geria geria kavą, o vieną dieną neišgeria, atsikelia ryte – oi, skauda galvą. Kai tampi priklausomas, jau nėra gerai. Tas pats su cukrumi, kuris yra nuodas. Aš kartais sau leidžiu jo, bet nedarau to kasdienybe.

Matkevičius

– Kalbant apie darbus: kaip atrodo jūsų darbo savaitė, kuri ko gero standartinė nebūna?

– Sezono metu aš naktį visų rungtynių nežiūriu, nes nenoriu nusiplakti iki galo. Po to sezono neatlaikysiu (Juokiasi). Klubo vadovai to iš manęs ir nereikalauja. Atsikeliu ryte, apie septintą, nežiūrėjęs į telefoną ir rezultatą įsijungiu rungtynes, po to dažniausiai einu sportuoti, o grįžęs darausi darbus iki vakaro. Stengiuosi išvengti „multitaskinimo“: jei žiūriu rungtynes, stengiuosi išjungti „whatsapp’ą“, nes po to eina žinutės ir nesusikoncentruoji. Tam skiriu atskirą laiką. Vakarais daugiau darausi lengvus darbus: atrašinėju žinutes, atsakau į užklausas, kurių būna daug.

Standartinės dienos nėra, nes užklausos apie žaidėjus ateina iš giedro dangaus, su savo pažįstamais pastoviai esi kontakte. Jei kažką išgirsti – darbas toliau tęsiasi. Taip pat stebiu ir koledžų krepšinį: lyginu jų žaidėjus su europiečiais. Taip visą sezoną ir balansuoji, negali numatyti, kada darbai bus.

– Kaip atrodo visas informacijos apie žaidėjus rinkimas NBA klubuose?

– Pagrindinis dalykas yra pasitikėjimas savo šaltiniais. Yra žmonės, kuriuos pažįsti metų metus, jie tave sujungia su kažkuo, kuo taip pat pasitiki, ir taip ratas auga. Tau duoda informaciją apie žaidėją ar situaciją, turi ją pasilikti sau ar klubui ir žinoti, ką gali panaudoti, ko – ne. Jei manęs klaus informacijos, kurią gavau iš kito žmogaus, kiti, turiu ja kažkiek pasidalinti, neišduodant šaltinio. Visada svarbu konfidencialumas, turėti savo žmones, su kuriais komunikuoji. Čia yra įdarbis, negali iš giedro dangaus skambinti ir klausti apie žaidėją.

– O jums pradžioje ar buvo labai sunku rinkti informaciją, kai per daug niekas nežinojo, kas esate?

– Turėjau privalumą: turėjau daug pažįstamų iš trenerių sferos, kurie, jei manęs klubo atstovai nepažinodavo, mane pristatydavo. Tai buvo garantas, kad esu patikimas ir nepavesiu. Reikia žinoti, kada turi bendrauti diplomatiškai, kada – atviriau atsakyti, kada turi skambinti, kada gali rašyti. Yra situacijų, kai tu lauki atsakymo iš vienos pusės, tada kita pusė laukia iš tavęs, o tu to atsakymo prieš tai negavai. Esi tarpe ir negali nieko padaryti. Negali rinkti informacijos post factum, turi rinkti prieš ateinant užklausai, kad būtum pasiruošęs atsakyti į klausimus, juos gavęs. Tas informacijos ryšys yra labai svarbus, bet ne visada sklandus.

– Kiek platus yra informacijos rinkimo ratas, žinant, kad klubai turi savų interesų, agentai – savų?

– Taip, yra daug šališkų žmonių, suteikiančių šališką informaciją, todėl turi žinoti, kas su juo yra susijęs, kas su juo bendradarbiavo, iš kur informacija eina. Čia vėl darbinė patirtis: kartais negali eiti į mažas detales, nes nežinai, ar jos bus panaudotos prieš tave, ar ne. Yra situacijų, kai eini į vakarienę ir ten yra žmogus, dėl kurio negali atsipalaiduoti, nes nesinori dalintis informacija su bet kuo. Aš irgi esu gana principingas: nenoriu dirbti taip, kad mano darbą atliktų bet kas. Jei informacija su kitais skautais dalinčiausi bet kaip, gal tai darbą ir palengvintų, bet nenoriu to – nenoriu būti lengvai iškeičiamas.

Jei su skautais norime dalintis visa informacija, tai galime padaryti „whatsapp’o“ grupę ir ten viską rašyti bei vadovams pateikti tą pačią informaciją. Bet aš taip nenoriu, noriu būti atsakingas už savo darbą, žinoti, su kuo kalbėjau, iš ko ta informacija atėjo, ar ji teisinga, ar ne. Noriu žinoti, kad niekur nekirtau kampų ir tikslingai dirbau, teisingai žvelgdamas į žaidėją. Turiu savo principus ir jų nelaužau. Kartais būna sunku, kai su kai kuriais skautais bendrauji daugiau, bet yra mąstančių taip pat, kaip aš, todėl neiname į detales, nesidaliname, nebent tai yra informacija, kuri būtų naudinga ne klubui, o žmogui, kuriam norime padėti, pavyzdžiui, Europos klubo vadovui. Tai nereiškia, kad mes kooperuojamės, bet tiesiog bandome suteikti žmogui teisingos informacijos.

Matkevičius

– O yra tekę nusvilti, kuomet kažką netyčia leptelėjote per daug ar pasitikėjote žmogumi, kuriuo pasitikėti nereikėjo?

– Šiais metais gavau tokią pamoką, bet pasimokiau iš jos ir gyvenu toliau. Čia – darbo dalis. Aš labai skaidriai bendrauju su savo vadovais: jei kažkas nutinka, aš iš anksto jiems pasakau, kad jie žinotų, kaip viskas atrodė iš mano pozicijos. Taip atėjus informacijai iš kitos pusės jie žinos, ką pranešiau aš.

– Kokia buvo ta minėta situacija?

– Vienam treneriui parašiau žinutę, kaip elgtis vienoje situacijoje su agentu, o tas treneris parodė žinutę žaidėjo tėvams. Mano rekomendaciją jis panaudojo priešingai, nes visada galima interpretuoti viską, priklausomai nuo to, kaip nori tai pateikti. Jis panaudojo viską taip, kaip patogiau jam. Gerai, kad tuo metu draugavau su tuo agentu, esame pažįstami nuo mano Vokietijos laikų, todėl jis žinojo, kad aš nepiktybiškai pasakiau rekomendaciją. O tuo tarpu tas treneris išėjo už pasitikėjimo rato.

– Kiek laiko užtrunka ir iki kokių smulkmenų prieina tas informacijos rinkimas?

– Pagrindinius talentus tu žinai ir informaciją renki sezono eigoje, nes gali įvykti trauma ar tekti kažką papildomo sužinoti. Ataskaitą pateikti turi biržos metu, o sezono metu pildai šabloną: turi žinoti dalykus apie šeimą, kas neįprasta Europoje, ką jie dirba, kas yra sesės, broliai, kokie hobiai. Daug privačių dalykų. JAV nuėjus į koledžo puslapį viskas yra atskleista: tėvų vardas toks ir toks, dirba tą ir tą, turi brolį, jis žaidžia krepšinį, jam tiek ir tiek metų. Europoje turi žinoti, prie ko prieiti, su kuo kalbėti, kada ir kieno klausti, nes trenerio klausti negali – bus ne į temą. Su juo gali kalbėti apie vienus dalykus, su kitais žmonėmis – apie kitus.

Kas Europoje skiriasi nuo koledžo – išpirkos. Klubui yra svarbu jas gauti, todėl gali šališkai žiūrėti, kaip iškelti žaidėją. Bet galų gale jei žaidėjas nebus geras, jis pašauktas biržoje nebus – viskas priklausys nuo talento. Tie, kurie dirba ilgiau, vis tiek prieis prie teisingos informacijos, todėl geriau netempk gumos, sakyk tiesiai šviesiai, nes vėliau ar anksčiau viskas bus aišku.

Matkevičius

– Kaip Europoje klubai žiūri į NBA skautus?

– Kai kuriems klubams tai yra naujovė, bet dauguma pasirūpina, kad būtų geros vietos arenoje, jei ryšys geras – užkulisiuose gali pabendrauti. Daug yra privalumų, būnant NBA skautu, tave pasitinka šiltai. Bet yra klubų, kurie kažkodėl nenori, jog žaidėjai būtų išpirkti, nes jie bijo, kad susilpninsi komandą.

– Apie kokio lygio klubus čia kalbame?

– Yra ir Eurolygos klubų, kurie atsiriboja bei prisileidžia tave limituotai. Mažesniems klubams tie pinigai reikalingi, bet didesniems svarbu išlaikyti komandos lygį. Bet tokių ekipų nėra daug – ant vienos rankos pirštų suskaičiuosi. Dauguma – atviri ir šiltai priimantys.

– Kiek žmogiškumo yra likę šiame versle ir kiek svarbu jį išlaikyti?

– Labai svarbu. Aišku, turi turėti profesionalumą ir žinias. Mano žmogiškosios vertybės gal kartais per naivios ir geros, bet esu linkęs tikėti, jog žinios įsimena geriau. Pripažįstu, kad ne viską žinau, turbūt niekada visko nežinosiu, bet pagal prioritetus bandau susidėlioti, ką turiu žinoti. Daugelis klubų Europoje galvoja, kad mes, NBA skautai, žinome visus žaidėjus – taip nėra. Mums reikia žinoti pretenduojančius į NBA, kurie svarbūs mums. O jei pasitaiko, kad sužinau kitą informaciją, aš ja galiu pasidalinti su kontaktais Europoje, bet yra mitas, jog NBA skautai turi žinoti viską. Čia rinka, kur turi atrinkti elitą ir talentus, pretenduojančius į tai.

– Dominančių žaidėjų sąrašas – kada jis sudaromas: prieš sezoną ar gal yra pildomas jo eigoje?

– Jis pasipildo iš anksto: žaidėjus, biržoje dalyvausiančius po metų, dedi į vieną sąrašą, o vėliau juos perkeli į dabar aktualių krepšininkų užrašus. Dabar pašauktus biržoje jau perkėliau į kitą sąrašą, o būsimus šaukimus pastūmiau į dabar aktualių vietą. Kuo daugiau metų dirbi, tuo daugiau žaidėjų matai, atsirenki ir žinai, ką turi aplankyti, pavyzdžiui, iki gruodžio mėnesio, ką vėliau, o sezono gale vėl užsuki pas tuos, kurie yra tau svarbūs. Taip pasirinkęs esu aš, kad pamatyčiau žmones su 2–3 kartus per sezoną. Vaizdo įrašus žiūri, analizuoji, matai, grybauja ar ne, bet atvyksti pabendrauti su treneriais, vadovais, stebėti procesą. O ir bendrauti gyvai yra lengviau nei telefonu. Taip ir ryšys stiprėja.

– Kiek žaidėjų dabar yra jūsų aktualiame sąraše?

– Kalbant apie biržos talentus, sąrašas yra platesnis – tarp 50 ir 70 žmonių. Vėliau sąrašą mažini, kad liktų tik rimtesni kandidatai, ir sezono gale lieka apie 20 pavardžių. Bet vienus metus gali likti 20, kitus – 5 viskas priklauso nuo metų. Kaip ir žaidėjas gali būti vienus metus pašauktas 15-as, kitus – 29-as.

Matkevičius

– Ar stipriai pakitęs Europos klubų požiūris į informacijos rinkimą apie būsimus naujokus?

– Anksčiau klubai nelabai norėjo eiti į kontaktą ir rinkti informaciją, bet dabar supranta, kad svarbu ne tik žinoti, kaip jis žaidžia, bet ir ką veikia laisvu metu, koks yra rūbinėje, kaip sutaria su komandos draugais, ar yra valdomas, ar ne. Bet Europoje klubai taip pat negali dalintis visa informacija su konkurentais, todėl reikia atsirinkti, iš kur informaciją gauti. Komandos tą daro labiau nei anksčiau, bet labai filtruotai.

– Kokias vertingiausias pamokas išmokote per 5 metus „Celtics“ klube?

– Europoje bendravimas dažniau būna kompleksuotas, nenorima per daug atsiverti, daug kas savo žodžius apgalvoja 3 kartus, o su amerikiečiais bendravimas būna laisvesnis. Yra ir daug pasitikėjimo savimi: bendraujant su elitu, turi turėti žinias. Kol aš nebūsiu tarp jų, tiek žinių neturėsiu, nes „algų kepurės“ ir kiti dalykai yra jų kasdienybė. Nenoriu sakyti, kad jų bendravimas yra lyg iš viršaus, bet jis yra užtikrintas. Ir tai yra gerai, nes jie pagrindą taip elgtis. Kartais Europoje žmonės būna užtikrinti ar turi nereikalingą susireikšminimą, nors tam priežasties nėra, o JAV jie žino savo galią ir nesusireikšminą, kadangi žino, jog NBA jei norės žaidėją išpirkti, jie tą padarys.

„Celtics“ organizacijoje, lyginant su kitais klubais, bendravimas yra išskirtinis, nes mūsų susitikimai yra labai laisvi: kartu žiūrime rungtynes, būdami 8–9 užsisakome picą ir valgome, kalbame, juokaujame. Su juokais mes analizuojame ir vėliau pereiname į detales, debatus. Taip susidaro galimybė atsiverti kaip žmogui. Mūsų bendruomenė yra išskirtinė, kituose klubuose yra kitaip: jie renkasi į susirinkimus nuo ryto iki vakaro, tvyro įtampa, o mes turime ją palaikyti savyje – reikalauti iš savęs ir vėliau pasireikšti. Iš savo valdžios išmokau, kad svarbu leisti žmogui būti savimi.

Kai pirmus metus buvau Bostone, buvo sunku, nes Maskvoje, kur spaudimas yra iš vidaus ir išorės... Kai apie tai kalbu, žmonės dažnai sako: taip, natūralu. Bet CSKA spaudimas yra kito lygio, nesulyginsi su niekuo kitu. Po trejų tokių metų išvykęs į Ameriką galvojau, kur patekau, kažkas čia ne taip. Man sako: atsipalaiduok, o aš atsipalaiduoti negaliu (Juokiasi). Tais laikais rėmėjai buvo „Adidas“, o aš turėjau „Nike“ batus, tai parašiau vadovui: ar galiu ateiti su šiais batais į treniruotę? Buvau tiek atsargus (Juokiasi). Nes CSKA klube mums duodavo pilną „Nike“ aprangą ir sykį man atėjus su kita avalyne man pasakė: Benai, čia ne „Nike“. Priimi tą kaip klubo taisyklę, rėmus ir turi pagal tai gyventi. Bet atvykus į JAV tuos rėmus man ištaškė taip, kad nebesurinksi (Juokiasi).

– Kiek sudėtinga jums buvo žengti į NBA rinką, atvykus iš Europos?

– Man darbą „Celtics“ siūlė po pusantrų metų CSKA – kai Kazlauską pakeitė Messina. Tada man siūlė kitas – žemesnes pareigas. Galvojau, kad turiu kontraktą, yra gera proga dirbti su Messina ir noriu iš jo pasisemti žinių. Nesigailiu nė kiek, kad tada likau CSKA. Po dvejų metų vėl turėjau kontrakto perėjimą, bet tada „Celtics“ pateikė trejų metų garantuoto kontrakto pasiūlymą, kitokį darbą, todėl pamaniau, kad laikas žengti ne tiek NBA, tiek būtent „Celtics“ keliu. Tai – ypatingas klubas, su ypatinga istorija, nėra kasdienybė ten išvykti. Man sakė: liktum CSKA – NBA kelias vis tiek atsivertų. Bet tai nebūtų „Celtics“ kelias, kuris man buvo svarbus.

– O kaip Bostono ekipos organizacija jus atrado?

– Susitikau su klubo vadovu U18 čempionate Lenkijoje. Aš tiesiog stebėjau rungtynes, dirbdamas CSKA, o jis priėjo prie manęs, pasikalbėjome ir nuo tada palaikėme kontaktą. Tada CSKA atsisakiau ir gavau daug kitų patirčių, pradėjau žiūrėti kitomis akimis ir išlindau iš burbulo į didesnį pasaulį. Pradžioje buvo sunku: dirbdamas komandoje, esi pririštas prie emocijų.

Kadangi 3,5 metų gyvenau sniege, galvoju, reikia pajusti saulę – išvykau į Barseloną. Tris mėnesius ten pabuvau ir pabėgau. Nesijaučiau savas, nemokėjau kalbos, pasirinkau gyventi už Barselonos, nes ten pažįstamas turėjo butą. Galvojau, kad buvau vienas Maskvoje, bet išvykęs supratau, kad esu dar labiau vienas – šalia nebuvo komandos. Kavinėje man net neleisdavo pasikrauti kompiuterio: nuėjęs ten atsisiųsdavau rungtynes, eidavau namo, pažiūrėdavau jas ir popiet vėl eidavau į kavinę – vėl atsisiųsdavau rungtynes. Lyg ir esi „Celtics“ dalis, bet esi vienas, nesi su komanda. Žiūri per televizorių CSKA rungtynes ir galvoji, ką aš darau. Man tai buvo neįprasta.

– Po Barselonos lėkėte į Bostoną?

– Į Vilnių. Draugas pradėjo rasti butą, čia grįžau, pradėjau žaisti krepšinį miesto lygoje, nes reikėjo jausmo būti su komanda. Esu vienas vilkas, vienas keliauju, vienas gyvenu, tik susiskambinu, susirašau, o tikro ryšio su žmonėmis nėra.

– Labai trūko buvimo pilnaverte komandos dalimi?

– Labai. Jautiesi lyg nuo medžio atskirta šaka. Ir gan toli – kur tarp jų Atlantas yra (Juokiasi). Buvo nekomfortas. Norėjau žaisti, man tai buvo vienintelis būdas gyventi: kai prasidėjo traumos, galvojau būti treneriu, tada netekau ir to – neturėjau nei savęs, nei komandos. Tai sunkumas, kurio daug kas nesupranta. Bendruomeniškumas – labai svarbu, o mano bendruomenė buvo komanda, iš kurios išėjau. Dėl to man taip svarbu rinktinė, kur visi yra kaip šeima. Tai iš tiesų yra šeima, nes daugiau laiko praleidi su komanda nei šeima.

– NBA organizacijose įprastai dirba daug žmonių ir net žaidėjai gali pažinoti ne visus. Kaip pas jus.

– Mūsų biuras nėra didelis: dirba 8 žmonės, užsiimantys krepšinio reikalais, statistika, koledžo skautingu ir t.t. Kodėl? Nes mūsų pagrindiniai vadovai taip pat skautina ir įdeda tiek pat darbo, kaip kiti, nelaukia, kol kiti padarys darbus. Neįprasta turėti tiek žmonių, nes kitos komandos turi atskirą skautą Vakaruose, atskirtą – Rytuose, kituose regionuose, kurie ten ir gyvena. Mūsų pagrindinis susitikimo laikas – „Kovo beprotybė“. Mane išsiunčia į konferencijos turnyrą, būdavau Las Vegase, šiemet vykau kur dalyvavo aukščiausio lygio talentai, kaip Zionas. Man buvo svarbu pamatyti šitą lygį, kad suprasčiau, kaip rikiuoti europiečius. Po tos savaitės grįžtame į biurą ir visi kartu užsisakę maisto žiūrime „Kovo beprotybę“.

„Ilgoji pertrauka“: Pasvalio ateitis, Antetokounmpo požiūris į krepšinį, „Lietkabelio“ „kaltieji“, klaustukas dėl „Šiaulių“ lietuvių, pagirtinas „Nevėžio“ darbas, kontraktą užsitarnavęs Kostičius ir „CBet“ vadybos darbo atspindys