Atvira K.Lukošiūno išpažintis: jokių pasiūlymų, karti patirtis JAV ir noras atsitiesti „Žalgiryje“
interviu (103)
Karolis Lukošiūnas vienu metu jau buvo primirštas ir pradingęs iš krepšinio žemėlapio. Kauno „Žalgiryje“ beveik penkerius metus praleidęs snaiperis praėjusį tarpsezonį sunkiai rado naują pastovią karjeros stotelę, o galiausiai nuo vasaros iki vasario vidurio sužaidė vos 5 rungtynes ir buvo pamiršęs konkurencingo krepšinio skonį.
Gynėjas iš pradžių vasarą paliko Kauno komandą ir ilgai buvo be klubo, kol galiausiai spalio pabaigoje išvyko į NBA G lygą atstovauti Sol Leik Sičio „Stars“ klubui. Už Atlanto progos atsiskleisti lietuvis negavo. 10 minučių ir 3,8 taško – tokia statistika pažymėtas Karolio etapas JAV. Netrukus nepatenkintas krepšininkas paliko G lygą ir vėl liko be klubo. Stojo tyla.
Ne vieną mėnesį Lietuvos krepšinio visuomenėje sklandė nuomonė, kad K.Lukošiūnas pernelyg išrankus klubų pasiūlymams ir neturi ambicijos eiti į žemesnio kalibro klubą. Neva gynėjas pripratęs prie „Žalgirio“ lygio ir nenori leistis žemiau, nes tai – žingsnis atgal ir dėl to neranda komandos, tačiau interviu su Krepsinis.net 26-erių atletas paneigė šiuos gandus.
„Taip, galiu paneigti, kad buvau išrankus. Karolis Lukošiūnas yra krepšininkas, jis nori žaisti krepšinį. Man nėra skirtumo, kur žaisti. Jeigu pasiūlymų nebuvo, tai kur man žaisti? Aišku, norisi aukštesnio lygio, bet kad nenorėčiau eiti į žemesnio lygio komandas, tikrai taip nėra“, – sakė gynėjas.
Lukošiūnas
Visgi lyg perkūnas iš giedro dangaus vasario pradžioje nugriaudėjo naujiena, kad K.Lukošiūnas grįžta į „Žalgirį“. Tai faktas, kuris atrodė sunkiai tikėtinas vien dėl to, kad „Žalgirio“ projekcijoje snaiperio vasarą tikrai nebuvo. Netikėta tai buvo ir pačiam žaidėjui.
„Vieną dieną tiesiog grįžau ir gavau iš agento žinutę, kad treneris Trinchieri norėtų pasikalbėti, susisiekti. Aš galvojau, kad bus tik pokalbis, bet atvažiavau į pirmą treniruotę su „Žalgiriu“. Tai įvyko maždaug savaitę prieš pasirašant sutartį. Treneris norėjo pakalbėti su manimi ir pamatyti, ką aš galiu ir viskas rutuliojosi toliau
Per tą vieną treniruotę tu stebuklų nepridarysi. Buvau mėnesį nežaidęs krepšinio su komanda, nieko daug nepridariau. Tiesiog treneris prieš tai buvo mane matęs, kai žaidėme prieš „Bayern“ ir jam patiko mano žaidimas. Jis kaip tik ir ieškojo tokio tipo krepšininko, norėjo suteikti man šansą.
Po treniruotės man dar nebuvo pasiūlyta sutartis. Dar ėjau į individualias treniruotes, komanda iškart žaidė rungtynes, teko ir vienam pasportuoti. Per kelias dienas gavau pasiūlymą.“, – pasakojo naujasis žalgirietis.
K.Lukošiūnas taip pat atskleidė, ką nori įrodyti „Žalgiryje“ tiek sau, tiek kitiems, ir atsivėrė apie savo sunkų gyvenimo periodą bei papasakojo apie neeilinę patirtį JAV. Tačiau apie tai ir dar daugiau – tinklalapio Krepsinis.net interviu.
– Karoli, kaip jaučiatės sugrįžęs į „Žalgirį“?
– Labai gerai jaučiuosi. Smagu sportuoti ne vienam, ne dviese, o su komanda. Viskas gerai, truputį pratinuosi prie trenerių, prie naujo žaidimo, prie derinių. Toks procesas. Smagu sugrįžti, ypač į tokią komandą. Kiekvienas norėtų to šanso. Treneris Trinchieri pats parodė dėmesį man, tai labai džiaugiuosi.
– Kaip jus priėmė komanda?
– Gerai priėmė. Sakė, kad atrodo, jog nebuvau išvykęs. Nuo praėjusio sezono liko daug žaidėjų, tas ryšys, atrodo, nenutrūko. Viskas gerai. Atrodo, kad niekas nebuvo pasikeitę.
– Ko labiausiai buvote pasiilgęs iš buvimo „Žalgiryje“?
– Buvau tiesiog pasiilgęs sportavimo su komanda ir kažkokio proceso. Viskas komandose tas pats – treniruotės, rungtynės, skrydžiai, kelionės. Kai toks sunkus mano sezonas, viso to buvau pasiilgęs.
– Kas „Žalgiryje“ pasikeitę nuo praėjusios vasaros?
– Viskas keičiasi, kai pasikeičia tas pagrindinis asmuo – treneris. Jo kitoks braižas, kitoks krepšinio matymas, trenerio idėjos. Patys matote, treneris Trinchieri jau eilę rungtynių stengiasi išnaudoti žaidėjų stipriąsias puses, kažką sukurti ant jų, kaip galima geriau juos išnaudoti ir jam kol kas tikrai gerai sekasi.
– Pakalbėkime apie tą persikėlimą į „Žalgirį“. Kada buvo užmegztas pirmasis kontaktas ir kas jį iniciavo?
– Vieną dieną tiesiog grįžau ir gavau iš agento žinutę, kad treneris Trinchieri norėtų pasikalbėti, susisiekti. Aš galvojau, kad bus tik pokalbis, bet atvažiavau į pirmą treniruotę su „Žalgiriu“. Tai įvyko maždaug savaitę prieš pasirašant sutartį. Treneris norėjo pakalbėti su manimi ir pamatyti, ką aš galiu ir viskas rutuliojosi toliau.
Lukošiūnas
– Ar tada ir buvo pasiūlytas kontraktas?
– Per tą vieną treniruotę tu stebuklų nepridarysi. Buvau mėnesį nežaidęs krepšinio su komanda, nieko daug nepridariau. Tiesiog treneris prieš tai buvo mane matęs, kai žaidėme prieš „Bayern“ ir jam patiko mano žaidimas. Jis kaip tik ir ieškojo tokio tipo krepšininko, norėjo suteikti man šansą.
Po treniruotės man dar nebuvo pasiūlyta sutartis. Dar ėjau į individualias treniruotes, komanda iškart žaidė rungtynes, teko ir vienam pasportuoti. Per kelias dienas gavau pasiūlymą.
– Pats A.Trinchieri buvo pagrindinis žmogus klube, kuris jūsų norėjo?
– Taip. Mes turėjome pokalbį. Jis papasakojo savo viziją ir pasakė, kad norėtų duoti man šansą. Man labai malonu iš tokio trenerio, kad jis nori manęs. Puikios žinios. Treneris nori iš manęs tolimų metimų, padėti komandinėje gynyboje, pridėti komandai IQ, žaidimo skaitymo. Jis nori mane išnaudoti puolime, bet tuo pačiu iš manęs tikisi ir solidžios gynybos.
Trinchieri
– Kiek nustebino „Žalgirio“ parodytas susidomėjimas, žinant, kad praėjusį tarpsezonį su jumis sutartis pratęsta nebuvo?
– Nemeluosiu – labai netikėta buvo. Gavau žinutę, nusišypsojau, pagalvojau: „Okey.“ Smagu, be abejo. Tas laikotarpis be klubo buvo tikrai nelengvas.
– Turbūt pasiūlymo ilgai nesvarstėte?
– Kai nelabai ką turi ant stalo, „Žalgirio“ pasiūlymą svarstyti... Nelabai, kas svarstytų. Kai pasiūlymų neturi, „Žalgiriui“ ne tikrai nepasakysi. Nemanau, kad kažkas atsisakytų.
– Yra sakančių, kad Karolis Lukošiūnas atsisako žaisti silpnesniuose klubuose, kur, ko gero, gautų daugiau minučių ir didesnį vaidmenį bei ieško stipresnių klubų dėmesio. Iš to, ką išgirdau, visą tai galima paneigti?
– Taip, galiu paneigti, kad buvau išrankus. Karolis Lukošiūnas yra krepšininkas, jis nori žaisti krepšinį. Man nėra skirtumo, kur žaisti. Jeigu pasiūlymų nebuvo, tai kur man žaisti? Aišku, norisi aukštesnio lygio, bet kad nenorėčiau eiti į žemesnio lygio komandas, tikrai taip nėra.
– Paminėjote, kad neturėjote kitų pasiūlymų. Kiek pačiam keista, kad nė vienas kitas klubas nerodė susidomėjimo?
– Man labai sunku kalbėti apie visą tą etapą. Vienos komandos labai didelių problemų turi, kitos mažesnių, trečios galvoja, ką pirkti, ketvirtiems neįtinki, penktiems tavęs nereikia. Aš pats į komandą neateisiu pas kažką, komandoms turi manęs reikėti. Buvo toks momentas, kad niekas nerodė susidomėjimo. Buvo minimaliai kažkas, bet viskas tik kalbų lygyje. Man lygis nesvarbu, tiesiog klausimas, ar tau reikia to žaidėjo, ar ne.
– Jeigu sezono viduryje pasiūlymų neturėjote, kiek jų buvo tarpsezonį?
– Turėjau vieną pasiūlymą iš Prancūzijos, bet ten truputį kažkas nepasisekė ir daugiau buvo tyla.
– Buvo gandų apie derybas su Jonavos „CBet“. Kaip su šiuo klubu viskas susiklostė?
– Vieni sakė vieną, antri antrą, treti trečią, bet nieko konkretaus. Patys suprantate, kokia Jonavoje yra situacija ir aš tikrai pats nelysiu į klubo vidų. Jie patys man kažkokio konkretaus pasiūlymo nepateikė.
Šeškus
– Su kokiomis asmeninėmis ambicijomis atvykstate į „Žalgirį“?
– Stebuklų neparodysi. „Žalgiris“ – Eurolygos komanda, kurioje kiekvienas žaidėjas turi vaidmenį. Aš čia buvau ketverius metus ir suprantu dėl ko mane pasikvietė, kuo aš treneriui imponuoju. Stengsiuosi įvykdyti jo idėjas ir nepradėsiu mesti po 20 taškų, čia ne mano stilius. Stengsiuosi išnaudoti situacijas, esu komandinis žaidėjas. Stengsiuosi komandai padėti pasiekti pergalę.
– Kaip jau yra žinoma, „Žalgiris“ neturėjo jūsų šio sezono vizijoje vasarą, tačiau galiausiai vis tiek atsidūrėte čia. Ar yra papildoma motyvacija parodyti tiek klubui, tiek sau, kad esate „Žalgirio“ lygio žaidėjas ir čia yra jūsų vieta?
– Motyvacija visuomet yra. Aš noriu parodyti, kad noriu minučių, noriu žaisti, kad esu reikalingas. Noriu įrodyti tiek visiems, tiek pačiam sau.
– „Žalgirio“ gynėjų grandis – prikišta žaidėjų. Kaip žiūrite į visą vidinę konkurenciją?
– Man tai nėra nieko naujo. Per tuos 4 metus visuomet taip buvo. Kaip matome, treneris per rungtynes pabando nemažai skirtingų žaidėjų. Kurie žaidėjai tą dieną geriau žaidžia aikštelėje, tie ir gauna laiko. Manau, kad mano šansas ateis. Konkurencija „Žalgiryje“ visuomet yra didelė.
– Pakalbėkime apie etapą JAV. Kiek jis jus pakeitė ir kaip pakeitė?
– Nežinau, sunku pasakyti. Reikia, kad praeitų šiek tiek laiko ir tada suprasiu, kaip mane pakeitė šita patirtis. Taip išėjo, kad reikėjo ten išvažiuoti. Norėjosi ten žaisti – neišėjo. Kažko labai naujo ten nepamačiau iš krepšinio pusės. Kitokia krepšinio kultūra, kitaip jie treniruojasi, daugiau juoko, daugiau kalbėjimo, muzika groja treniruočių metu. Kitokia patirtis.
– Ar jaučiate, kad kažkur patobulėjote per tą laiką JAV?
– Sunku pasakyti. Viskas matosi aikštelėje rungtynių metu. Vasarą sportavau, niekas nesikeitė, sezono metu taip pat sunkiai dirbau. Tobulinau tiek savo gerąsias, tiek blogąsias savybes.
– Kodėl apskritai nusprendėte važiuoti į JAV?
– Nes nebuvo jokių pasiūlymų. Tempėme, tempėme... Sunki situacija buvo visą šį sezoną, tiek tarpsezonį. Laukiau kažkokio pasiūlymo, pasiūlymų nebuvo. Išvykau todėl, nes galvojau, kad ten gausiu žaidimo laiko. Jo lyg ir turėjo būti, bet išėjo kitaip.
Lukošiūnas
– Kiek apskritai sunku psichologiškai, kai ilgą laiką praleidžiate „Žalgiryje“, ateina kitas sezonas ir negaunate beveik jokių pasiūlymų?
– Tokio sezono nesitikėjau. Labai sunku. Sunku sportuoti vienam, realiai turėjau 4–5 mėnesių tarpsezonį, kur vienas sportavau, klubo nėra. Vienam yra labai sunku. Darbai, pasiūlymai kažkur ore. Patys galite įsivaizduoti. Man tikrai nebuvo lengva. Daug kas klausė: „Kur žaisi, kada žaisi?“ O tu tiesiog neturi tų atsakymų. Sunku buvo atsakyti, kad nelabai yra kur.
– Kas leido išlikti pozityviam ir nepalūžti?
– To pozityvo per daug nebuvo tikrai, bet kažkaip eina tas laikas ir supranti, kad galiausiai kažkas ateis. Buvo žmonės, kurie man padėjo tiek G lygoje, tiek tada, kai dirbau vienas. Buvo du variantai – arba sėdėti ant sofos, arba važiuoti į Ameriką. Daugiau nieko nebuvo. Eini ir kažką tobulini, pats mėtai, darai atsispaudimus, prisitraukimus, bent nešvaistai laiko, kuris yra labai brangus. Gali arba sėdėti ir tingėti, arba nesustoti dirbti.
– Ar yra supratimas, kad tų pasiūlymų nebuvimas neatspindi paties kalibro ir sugebėjimų?
– Suprantu, bet tuo pačiu momentu, kas tau iš to supratimo? Tu vis tiek nori žaisti, nori gauti atlyginimą, ne oru mintame. Tokie žemiški dalykai ir vis tiek supranti, kad stovėjimas vietoje ar net žingsnis atgal gero neprideda, bet kaip ir minėjau, čia tokia patirtis.
– Turbūt po tokios patirties, pasiūlymų nebuvimo esate kur kas labiau užsigrūdinęs ir motyvuotas?
– Be abejo. Aš visada motyvuotas žaisti krepšinį. Šį sezoną, aišku, labai sunku tai daryti, bet tikiuosi, jog kažkas gausis bent iki sezono pabaigos.
– Ar tas žaidimas G lygoje bent kažką davė?
– Aišku, gal ir davė. Ten vis tiek toks laisvas žaidimas, daug bėgi, improvizuoji, skaitai žaidimą, kažką gal ir naujo pamačiau. Žaidėjų atletiškumas visai kitoks, sunkiau gintis vienas prieš vieną. Sunku pasakyti, nes nedaug žaidžiau.
– Ar pavyko gauti atsakymų, kodėl Solt Leik Sičio komandoje gavote labai mažai žaidimo laiko?
– Žaidėjui reikia duoti šansą, kad jis atsiskleistų, aš jo negavau. Kiek supratau, kad ne „Stars“ turėjo mane pašaukti, bet jie pašaukė. Čia pirmas toks atsakymas. Antra, jie sako, kad tu labai tinki, viskas labai gerai, jie patenkinti, geras profesionalumas, bet tos minutės kažkaip nekapsėjo pas mane. Keistas jų amerikietiškas pozityvas, požiūris. Kas yra susidūrę, tikrai supranta. Turėjome daug žaidėjų, buvo pagrindiniai žaidėjai, kurie turėjo dvišalius kontraktus ir turėjo persikelti į pagrindinę „Jazz“ komandą, bet nebuvo pasiruošę. Sakė, kad bus perėjimų po „Showcase“ turnyro ir komandoje sumažės rotacija, bet niekas nesikeitė. Nebuvo dėl ko laukti, o kad tau tiesiai šviesiai pasakytų dėl ko tu nežaidi, taip nebūna ten. „Tu mums patinki, viskas gerai.“ Yra žaidėjų, kurie laukia to šanso ilgai, aš nusprendžiau nelaukti.
Lukošiūnas, Giedraitis
– Buvo pikta, kad G lygoje negavote šanso?
– Kiekvienam žaidėjui pikta, kai jis nežaidžia. Buvo pastovus klausimas – „Kodėl? Kam jūs išvis mane ėmėte?“ Jeigu nereikia, neimi žaidėjo, bet tokia situacija atsitiko.
– Ar teisinga tokia mintis, kad tokio tipo metikui, kaip jūs, NBA G lyga nėra gera terpė, nes niekas nepaduoda kamuolio ir žaidžia sau?
– Gal net ir paneigčiau tokią mintį. Mes žaisdavome daug tokių situacijų, kuomet greitoje atakoje statoma nugarinė užtvara ir ant metikų tikrai kažką sužaisdavome. Aišku, to labai nepajaučiau, nes daug nežaidžiau, bet tiek treniruotėse, tiek rungtynėse man tų situacijų buvo ir stengiamasi išnaudoti tuos metikus. Tiek G lygoje, tiek NBA tie metikai yra ieškomi.
– Kokių cirkų prisižiūrėjote G lygoje? Kas nustebino labiausiai, kaip krepšininką, kuris prieš tai kelerius metus žaidė Eurolygoje?
– Cirkų buvo labai daug (juokiasi). Metame metimus per treniruotę, varžomės vieni su kitais ir perdavimai... Iš rankos į kojas, kamuoliai nukrenta – betvarkė. Ties metimais varžomės iki penkių pergalių, po atsilikimo išlyginame rezultatą ir ateina lemiamas mačas. Visi su ginklų gestais, kaip Ja Morantas, pradeda šaudyti vieni į kitus – „Boom, boom, boom.“ Aš galvoju: „Ką jūs čia darot?“
Arba ateini į treniruotę, kažkas atsineša didžiulę kolonėlę, užleidžia muziką visu garsu. Man nesuprantami dalykai. Arba žaidžiame penki prieš nulį, tiesiog puolame atviroje aikštėje ir visi nesame vienodai susikaupę. Vienas susikaupęs, kitas nelabai, ne „on the same page“, kaip amerikiečiai sako. Kažkas nežino, ką daryti. Komiškos situacijos mūsų europietiškame krepšinyje, bet tai jie žaidžia, taip jiems priimtina.
– Ar dėl savo Eurolygos žaidėjo statuso sulaukėte papildomos pagarbos už Atlanto?
– Ne, niekam tu ten neįdomus. Atvažiuoji, komandos draugai paklausia, kur žaidei, galbūt treneriai kažką daugiau žinojo, bet kad kažkas labai žinojo mane tai tikrai ne.
– Kaip pats žiūrite į tą etapą G lygoje. Tai buvo klaida ar kaip tik geras sprendimas?
– Nežinau, dabar atrodo gal klaida. Ne nuo manęs kažkokie dalykai priklausė ir tu negali to pakeisti. Be abejo, norėjosi nuo pat sezono pradžios turėti kažkokį klubą, ruoštis sezonui, žaisti priešsezonines rungtynes. Bet nebeatsuksi laiko atgal.
– Turite išskirtinę istoriją iš laiko JAV?
– Vienintelis geresnis dalykas, kad išpildžiau didesnę svajonę – nuėjau į NBA rungtynes, nuvažiavau į amerikietiškojo futbolo rungtynes, susitikau su senu draugu, kuris 10 metų gyvena Amerikoje. Kalbant apie kuriozus, žaidėme prieš žmogų, kuris su savo buvusia drauge nužudė merginą (Chance'as Comanche'as). Po tų rungtynių mums pranešė, kad jis tai padarė. Tai kai žaidėme, jis jau buvo įvykdęs nusikaltimą. Mes sužaidėme su juo rungtynes, jis surinko 20 taškų ir 11 kamuolių. Patys suprantate, atlikus tokį įvykį dar šitaip gerai sužaisti... Įdomesnė asmenybė.
– Grįžtant į dabartį, jums – 26-eri. Artėjate prie pikinių metų. Kokį ilgalaikį tikslą sau turite išsikėlęs?
– Krepšinyje viskas labai gretai keičiasi. Mano trumpalaikis tikslas šį sezoną įsitvirtinti „Žalgiryje“, prisidėti prie pergalių, įtikti treneriui. Noriu žaisti, toks mano pagrindinis tikslas. Tikiuosi, kad šitie 3–4 mėnesiai padės man vasarą ir tikiuosi, kad kitas tarpsezonis nebus toks, koks buvo praėjęs ir vasarą gaučiau gerą pasiūlymą.
Norėdami komentuoti prisijunkite.