Aikštėje nėra žodžio AŠ, yra tiktai žodis MES

Sveiki krepšinio mylėtojai. Sveiki ir tie, kurie netyčia čia užklydo. Sveiki ir tie, kurie mane pažįsta bei mėgsta, sveiki, kurie, pamatę, jog rašau blogą pagalvojo, kas paprašė šito vaikio čia reikšti savo mintis bei patarimus, sveiki tie, kurie mane palaiko bei supranta, sveiki tie, kurie mano, jog esu nieko vertas...

Esu 191 cm ūgio vaikinas iš Vilniaus. Šiame mieste gimiau ir gyvenau beveik 17 metų, tačiau viskas taip susiklostė, kad pirmą kartą teko palikti gimtąjį miestą, kuriame subrendau ir išaugau, kuriam buvo padėti pirmieji žingsniai ant krepšinio parketo. Į krepšinio pasaulį, į Š.Marčiulionio krepšinio akademiją, įžengiau būdamas aštuonerių. Kaip ir visi tokio amžiaus vaikai svajojau tapti tikru krepšininku, tokiu kaip Š.Marčiulionis, A.Sabonis, R.Kurtinaitis ir kt. Nebuvau niekuo išskirtinis vaikas, nesitreniravau su metais vyresniais ar kažkas panašaus, buvau EILINIS, tačiau per treniruotes atiduodavau save visą ir klausydavau trenerio nurodymų, taip kaip tik įstengdavau, taip jau vaikystėje išmokė tėvai. Mano pirmasis treneris buvo Gediminas Ulys, tragiškai žuvęs 2001 metais. Treneris buvo kantrus mums, geltonsnapiams vaikams, nenulaikantiems krepšinio kamuolio. Tik dabar suprantu, kiek reikia turėti kantrybės ir meilės, kad galėtum dirbti su vaikais. G.Uliui dėkingas, tačiau nelabai pajėgiu prisiminti jo mokymų. Tik žinau, kad būtent jis padėjo mano pirmuosius krepšinio pamatus.

Ir štai jau vienuolika metų beveik nebuvo dienos be krepšinio kamuolio. Krepšinis tapo visas mano gyvenimas. Kaip ir sakiau, iš pradžių buvau visiškai neišsiskiriantis vaikinas, dažnai netgi nepakliūdavau į pagrindinę savo metų komandą, tačiau darbu per treniruotes sugebėjau tobulėti bei aplenkti daugumą savo draugų. Ir štai 2005/2006 metų sezone Moksleivių krepšinio lygoje buvau išrinktas naudingiausiu bei rezultatyviausiu savo metų žaidėjų. Turbūt tuomet per anksti pamaniau, kad jau esu neblogas krepšininkas ir galiu sau leisti nukrypti nuo krepšinio kelio. Nors per treniruotes ir atiduodavau save visą 100 procentų, tačiau už aikštės ribų tikrai nebuvau pagirtinas vaikis. Tikriausiai dėl to 2006/2007 metų sezono rezultatai buvo kone dvigubai prastesni ir turbūt toliau bučiau likęs prie savo tuometinių ydų, jei neįvyktų įsimintiniausias mano gyvenimo įvykis - 2007 m., vadovaujant antrajam mano treneriui Mariui Linartui, tapome Europos čempionato trečios vietos nugalėtojais. Tuo metu man buvo tik 15 metų. Tai buvo didelis pasiekimas, daug džiaugsmo, bet tuo pačiu metu supratau, kad žaisti krepšinį moko ne tik Lietuvoje, kad reikia dar labai daug dirbti, ir norint tapti KREPŠININKU reikia daug ko atsisakyti. Reikia išmokti einant į treniruotę palikti savo EGO už durų, nes aikštėje nėra žodžio AŠ, yra tiktai žodis MES.

Mano antrasis treneris - Marius Linartas. Būtent su šiuo žmogumi, su šiuo treneriu užaugau kaip krepšininkas. Jis mane išmokė to, ką moku šiandien. Būtent jis manimi visada pasitikėdavo bei aikštėje laikydavo net tada, kai visiškai bejėgis, drebančiom kojom prašydavau keitimo. Jis išmokė mane, mano manymu, vieno svarbiausių dalykų sporte - prisiversti. Kai jau atrodo, kad nebegali, neturi jėgų, turi prisiversti, savyje atrasti naujų jėgų, kurios tave vestų į priekį, tai padeda ne tik aikštėje, bet ir gyvenime.

Pirmas mano profesionalus klubas - Akademija-MRU, kuris vėliau buvo pavadintas KK Akademija. Pirmąjį pusmetį teko daugiausia praleisti ant atsarginių suolelio, tačiau būtent tada pradėjau vis daugiau dirbti papildomai, nes supratau, kad tik taip sugebėsiu kažką pasiekti. Ir 2008 metų vasarą, vadovaujant treneriui V.Masalskiui, tapome Europos čempionato antrosios vietos nugalėtojais ir buvome pakviesti į Pasaulio jaunimo čempionatą, kuris vyko Naujoje Zelandijoje. Įgijau daug patirties, dėl to labai esu dėkingas treneriui Vitoldui Masalskiui, kuris manimi labai pasitikėjo visą tą laiką, kuomet su juo dirbome.

2008/2009 metų sezonas man buvo pats nuostabiausias, nes žaidžiau komandoje, kuri buvo kaip viena šeima, bet kuriuo iš tų vaikinų, kurie žaidė klube KK Akademija, galėjau pasitikėti 110 procentų. Visi jauni, energingi, veržlūs, kiekvienas žinojome savo vietą, puikiai sutarėme tarpusavyje, atmosfera klube tvyrojo labai draugiška. Krepšinyje, mano manymu, nėra nieko geriau už KOMANDĄ. Tai žmonės, kuriais galėsi pasitikėti ir po 10 ar 20 metų, kurie tau lyg broliai. Turėjome šaunų trenerių kolektyvą, kuris sugebėjo iš mūsų išspausti viską, ir davė labai daug patarimų žaidžiant vyrų krepšinį.

Šiais metais su treneriu M.Linartu užėmėme ketvirtą vietą Europos čempionate. Šis turnyras tapo didžiausia mano tragedija. Treneris, žaidėjai, visi šie man brangūs žmonės manimi pasitikėjo. Visi tikėjo, kad aš galiu padėti mūsų ir taip, manau, labai stipriai rinktinei, pasiekti pačius aukščiausius apdovanojimus, o aš vietoje to, kad būčiau tikras Kapitonas, tempiau komandą žemyn. Atvirai kalbant, buvau žlugęs ten, Prancūzijoje, ir daug žmonių manęs klausė: kas tau atsitiko, o aš vis atsakydavau - nežinau. Net ir dabar, nurimus aistroms, aš vis dar ieškau atsakymo ir nerandu. Gal pervertinau save, gal nuvertinau varžovus, gal tiesiog degiau per dideliu noru padėti komandai... Nors atrodytų ketvirta vieta Europos čempionate yra garbinga, tačiau žinau, kad nuvyliau daug žmonių, kurie manimi tikėjo, žinau, kad turiu atsitiesti ir padaryti viską, kad tai daugiau nepasikartotų, todėl pradėjau dirbti dar daugiau.

Nesvarbu, kas tu esi ir ką veiki, jei ko nors tikrai nori, tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą. Būtent šie žodžiai veda mane į priekį, kai sunku, kai nesiseka ar kai tiesiog MEILĖ krepšiniui šiek tiek nutolsta.

Ir štai šių metų rugpjūčio pabaigoje persikėliau į Kauną. Čia gyvenu, lankau treniruotes, mokausi ir tobulėju. Manau, Kaunas ir mano naujas klubas padės man įgyvendinti mano svajones ir troškimus, o aš nenustosiu dirbti kiekvieną dieną ir tikėti tuo ką darau.

Dėkui.