A.Sireika - tautos didvyris
Jis Europos krepšinio dievas, geriausias Senojo žemyno strategas, po šešiasdešimt ketverių metų pertraukos ant išsvajotosios auksinės pakylos atvedęs Lietuvos nacionalinę krepšinio rinktinę. Dar daug skambesnių epitetų šią savaitę jam skyrė triumfuojantys krepšinio gerbėjai - didvyris, “auksinis vyrukas”, nenugalimasis, ir negali abejoti, kad nors vieno jis būtų nevertas. Aikštėje jis visuomet išlikdavo santūrus ir susikaupęs, tačiau triumfo ir šlovės akimirkomis matydavome kitokį - sunkiai slepiantį jaudulį, vyriškomis džiaugsmo ašaromis sudrėkusiomis akimis. Sunku būtų išvardyti visus titulus ir vardus, kuriuos per pastarąsias dienas pelnė šis krepšinio strategas, vis dėlto kalbame apie ordino “Už nuopelnus Lietuvai” Didžiojo kryžiaus kavalierių, Šiaulių miesto garbės pilietį ir Europos aukso laimėtoją. Tai Kauno “Žalgirio” ir Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vyriausiasis treneris Antanas SIREIKA
- Čempionato metu prieš kiekvienerias rungtynes sakydavote, kad būtent jos yra pačios svarbiausios. Čempionatui pasibaigus, ko gero, jau galėtumėte įvardyti, su kuriais varžovais buvo sunkiausia kovoti?
- Ir dabar galiu pakartoti, kad kiekvienerios rungtynės buvo pačios svarbiausios. Niekas dabar negali pasakyti, ar viskas būtų pasibaigę taip sėkmingai, jei nors vienas varžybas būtume pralaimėję. Vis dėlto prisipažinsiu, kad man pačiam sunkiausia buvo prieš rungtynes su serbais ir kai kovojome su Prancūzijos ekipa. Kodėl? Prieš serbus lietuviai jaučia kažkokią psichologinę įtampą, nesvarbu, kad čempionate jie neatrodė labai galingai, vis dėlto ketvirtfinalį žaidėme su pasaulio čempionais. Kai pamatėme, kad į stipriausiųjų ketvertą nepateko graikai, supratome ir mačo su Prancūzija svarbą, dar neturėjome kelialapio į Olimpines žaidynes. Žinojome, kad, pralaimėjus prancūzams, mūsų lauktų žūtbūtinė kova dėl bronzos ir kelialapio į Olimpiadą. Supratau, kad tai būtų baisus košmaras.
- Kalbate apie įtampą ir jaudulį, tačiau per varžybas Jūs visuomet atrodėte ramus, santūrus ir susikaupęs.
- Dėl tokio įspūdžio, manau, kalti tik du dalykai. Visų pirma, mano mama, kad tokį pagimdė. Antra, sirgaliai nei Sporto rūmuose, nei prie televizijos ekranų negalėjo matyti, kas dedasi mano viduje. Džiaugiuosi, kad galėjau susivaldyti ir mano jaudulys nepersidavė komandai. Už tokį išorinį ramumą, turiu dėkoti tik mamai.
- Kai kurie žaidėjai prisipažino nespėję laimėjimo atšvęsti net su pačiais artimiausiais žmonėmis, esą trūko laiko, teko dalyvauti įvairiuose priėmimuose.
- Jie teisūs. Džiaugiuosi, kad spėjau grįžti į Šiaulius. Aišku, kiek galima ilgiau stengiausi būti su šeima, tačiau teko dalyvauti įvairiuose priėmimuose, o dar jautėsi nuovargis ir įtampa, namuose norėjosi tik pailsėti.
- Žinau, kad daugybė audringų sirgalių Jus sutiko ir Šiauliuose.
- Daugelis žino, kokie aistringi yra Šiaulių sirgaliai, ir gali įsivaizduoti, kaip audringai ir nuoširdžiai jie mus sutiko. Kaip ir kituose Lietuvos miestuose, sveikino Šiaulių vadovai, sporto mokyklų direktoriai ir minios gerai nusiteikusių sirgalių. Jau Šiaulių prieigose kartu su Donatu Slanina ir Mindaugu Žukausku mus pasitiko šventės rengėjai, apdovanojo vainikais ir pasiūlė persėsti į kabrioletą. Panašiai, kaip ir Kaune, žmonės mojavo, norėjo gauti autografą, mus paliesti. Šiaulių centrinėje aikštėje iki šiol niekada nebuvau matęs tiek žmonių. Žmonės skandavo mano, Donato ir Mindaugo pavardes, buvo jaudinančiai malonu.
- Be to, šią savaitę tapote ir Šiaulių garbės piliečiu.
- Apie tokią garbę negalėjau net svajoti. Aišku, kad toks įvertinimas labai malonus. Kai nieko neprašai, nesakai, o tau rodo tokį dėmesį, belieka tik šypsotis ir padėkoti. Nuoširdžiai susijaudinau.
- Tokiomis akimirkomis nepavyksta sulaikyti ir vyriškų džiaugsmo ašarų?
- Jų buvo susikaupę labai daug, sugebėdavau sulaikyti. Ašaros išsiliejo gal tik kelis kartus, tačiau jaudulys dažnai spaudė gerklę. Nepaprastai laimingas buvau tada, kai vyrai mane mėtė į viršų, tuomet galutinai patikėjau, kad tapome Europos čempionais. Negalėjau sulaikyti jaudulio, kai atviru autobusu važiavome per Kauną. Gatvėse buvo tiek laimingų žmonių, visi jie mus norėjo paliesti. Tokiais momentais sunku sulaikyti ašaras.
- Atkrintamąsias ir finalines varžybas transliavo ir NBA televizijos kanalas. Šios televizijos komentatoriai mūsų šalies krepšininkus nuolat lygindavo su NBA žaidėjais. Jiems kilo klausimas, kodėl tas vyrukas (tai Jūs) iki šiol netreniruoja NBA ekipos?
- Kai po čempionato atsisveikinome su rinktinės konsultantu Donu Nelsonu, jis pasakė, kad kiekviena NBA komanda norėtų turėti tokį trenerį. Bet čia, galvoju, greičiau toks draugiškas poelgis. Atvirai pasakius, apie tai daugiau ir nebegalvoju. Buvau ramus ir sėslus žmogus, toks ir likau. Didelės permainos - ne man, ilgai svarsčiau, kai pasiūlė vadovauti “Žalgiriui”. Niekada negalvojau, kad kada nors gyvenime vadovausiu nacionalinei rinktinei. Esu laimingas, kad gyvenimas man buvo palankus.
- Susidaro įspūdis, kad Jūs linkęs pasikliauti likimu?
- Ne, tiesiog nesu jūreivis, kuris nori plaukti į jūrą ir save išbandyti. Tikrai nebijau prisiimti atsakomybės. Paprasčiausiai jaučiuosi ramiau, kai jaučiu žemę po kojomis. Prieš ką nors darydamas apsvarstau visus galimus variantus.
- Paprastai tokie žmonės nenusivilia nė vienu savo sprendimu?
- Galbūt. Man dabar daug kas taip sako, primena, kad svarsčiau, ar vadovauti rinktinei. Kita vertus, sako, gerai, kad svarsčiau, nes tik kvailiai daro negalvodami.
- Ar tikite prietarais?
- Stengiuosi netikėti.
- To klausiu neatsitiktinai. Įžvelgiama nemažai atsitiktinumų, pranašavusių sėkmę čempionate. Pavyzdžiui, ir 1939 metais prieš latvius Lietuvos rinktinė laimėjo vos vienu tašku.
- Suprantu, kad yra likimas, fortūna, bet esu tikras, kad tie dalykai neturėjo lemiamos įtakos. Aišku, kaip dainuojama himne, greičiausiai mums pavyko prisijaukinti fortūną.
- Darsyk sugrįžkime į finalą. Ar pamenate, ką, pasibaigus varžyboms, Jums pasakė ispanų strategai?
- Tai buvo mandagumo frazės. Ačiū, buvo geros rungtynės.
- Jūsų padėka ir padrąsinimas prieš rungtynes žaidėjams buvo gerokai nuoširdesni?
- Gal dabar visko pažodžiui nepriminsiu, bet prieš rungtynes vyrams priminiau, kad jie yra paprasti vyrai, vis dėlto jais tikiu ne tik aš, bet ir milijonai lietuvių. Prieš rungtynes sakiau esąs tikras, kad jie atiduos tiek jėgų, kad po rungtynių jų vardai bus užrašyti didžiosiomis auksinėmis raidėmis. Vyrus stengiausi padrąsinti, kad jie negali nusiraminti suklydę, jiems reikia padaryti tiek, kad Lietuva švęstų pergalę. Nė vienas juk nežinome savo galimybių ribos, jos nėra išsemtos.
- Nespėjęs nė dienos atsipūsti, privalote vėl stoti prie “Žalgirio” vairo. Kada pailsite nuo susikaupusios įtampos?
- Toks gyvenimas. Jei čempionatas būtų vykęs anksčiau, turėtume laiko atsipūsti, pailsėti psichologiškai. Reikėjo visą vasarą dirbti, dabar jau reikia rengtis kitiems čempionatams. Tačiau mes pripratę, ilsėsimės, kai išeisime į pensiją. Daugelis žaidėjų po kelių dienų taip pat išvažinės po savo klubus. Atvirai pasakius, aš žaviuosi tais žaidėjais, kurie dėl krepšinio aukoja savo vasaras ir sveikatą. Krepšinis nėra vien dešimt aikštelėje lakstančių vyrų, tai ir - milijonai sirgalių, kurie jaudinasi gal net labiau už žaidėjus, kurie vėliau nori paliesti čempionus, galvodami, kad jie kažkokie didvyriai. Iš tiesų taip nėra, jie tik paprasti vyrai, per rungtynes išspaudę daugiau nei, atrodo, leido jų galimybės. Visą gyvenimą neužmiršiu šių vyrų vardų ir pavardžių.
- Kiek dienų per pastaruosius metus praleidote su šeima?
- Nežinau, bet tai galėtume suskaičiuoti dienomis. Čempionatų metu paprastai nebūna laisvų dienų.
- Žinau, kad laisvalaikiu krepšinį mėgstate iškeisti į futbolą?
- Taip nebūna, kad laisvalaikiu pamirščiau krepšinį, tačiau futbolas iš tiesų vienas mano mėgstamiausių žaidimų. Vis dėlto net ir turėdamas laisvo laiko negaliu pats žaisti futbolo, reikia operuoti koją. Klaipėdoje medikai mane “nudžiugino”, kad nesijaudinčiau, nes esą labai gerai “taiso” čiurnos sąnarius. Anksčiau su “Šiaulių” komanda visuomet paspardydavau kamuolį, dabar tegaliu pažiūrėti per televizorių. Dabar didžiausias malonumas - važiuoti automobiliu, žiūrėti į kelią, tik tuo metu pavyksta negalvoti apie krepšinį. Nespėju aplankyti net pačių artimiausių žmonų. Yra dar daug žmonių Lietuvoje, kurie mus garbino, vadino didvyriais, patys atidavė daug jėgų ir sveikatos.
- Teks rengti žygį per Lietuvą...
- Aišku, reikėtų važiuoti ir per Lietuvą. Tačiau pirmiausiai norėčiau aplankyti gimines ir artimuosius. Net pas mamą nespėjau nuvažiuoti. Daug artimų bičiulių gyvena Joniškyje, Pakruojyje, artimai bendraudavome, kai dirbau Šiaulių komandoje.
- Regis, kad vieną tikslą jau pasiekėte. Koks kitas?
- Šiandien kitų tikslų neturiu, bet tik šiandien. Norėtųsi apie nieką negalvoti, bet jau rytoj pradėsiu galvoti apie tai, kaip kuo daugiau pasiekti su “Žalgiriu”.
Norėdami komentuoti prisijunkite.