2000-ųjų kvapą Šiauliuose norintis sugrąžinti Ž.Urbonas: iki šiol nesuprantu, kaip iki tiek viskas buvo paleista
interviu (14)
Amžinai treti – tokią pravardę už devynis iškovotus bronzos medalius LKL per pirmąjį XXI a. dešimtmetį gavo „Šiaulių“ krepšinio klubas, kadaise buvęs ryškiu Lietuvos krepšinio šviesuliu ir pasididžiavimu. Legendinėje „Tauro“ salėje krisdavo tokie kitiems neįkandami grandai, kaip Kauno „Žalgiris“ ar Vilniaus „Lietuvos rytas“, o pergalių manijos apimtas Saulės miestas vis labiau gyveno krepšiniu.
Visgi ilgainiui amžinai trečias „Šiaulių“ klubas pradėjo silpti, o paskutinė bronza buvo iškovota 2010 m. Kalendoriui persiritus į 2024 metus turime realybę, kad šiauliečiai LKL čempionate rikiuojasi paskutiniai. Iš „Šiaulių“ liko tik vardas. Komanda nė iš tolo nebeprimena tų galingųjų bronzos kalvių.
Prasčiausias sezono startas klubo istorijoje lėmė, kad „Šiauliai“ atleido Nikolajų Mazurą, latvių trenerį, kuriam vasarą buvo įteikta sutartis pagal formulę „2 plius 1“, tačiau jo etapas Saulės mieste truko vos 3 mėnesius. Po žeminančio pralaimėjimo Utenos „Uniclub Casino – Juventus“ ekipai (66:103) klubo vadovybė atleido mažai kam žinomą trenerį ir jį pakeitė Žydrūnu Urbonu.
Būtent Ž.Urbono sėkmingiausi profesionalo karjeros metai prabėgo tuose bronziniuose „Šiauliuose“ XXI a. pradžioje. Buvęs krepšininkas su Saulės miesto kariais iškovojo 4 LKL bronzos medalius ir kartu su komanda išgyveno tą euforija nusėtą laikotarpį.
Dabar jau strategu dirbantis Ž.Urbonas neslepia, kad šlovinga praeitis ir buvo vienintelė priežastis, kodėl jis ėmėsi darbo „Šiauliuose“.
„Kitiems klubams, išskyrus Uteną ar „Žalgirį“, turbūt būčiau atsakęs neigiamai, pamatęs tokią sunkią padėtį. Būtent dėl meilės šitam klubui ir sentimentų sutikau grįžti. Kitu atveju pasiūlymo nebūčiau priėmęs“, – tinklalapiui Krepsinis.net teigė specialistas.
Pasak Ž.Urbono, po N.Mazuro strategas rado didžiulę betvarkę ir situacija buvo kritinė.
„Reikia pripažinti, kad ši komanda yra jauna. Vyriausias yra 30-metis Shaquille'as Keithas, visi kiti 25-erių ir jaunesni. Mane labiausiai šokiravo, kad tokia jauna komanda nesugeba gintis, nėra jokios energijos nei kažkokios sistemos, supratimo. Gynyba yra išsireikalavimas kiekvieno trenerio. Kai aš atėjau, jie buvo paskutiniai pagal praleidžiamus taškus, virš 90...
Tas mane šokiravo ir supratau, kurį daržą čia ravėti reikia labiausiai. Nelabai supratau, kaip taip gali būti. Gynyba yra darbas, supratimas, vieningas darbas ir tik taip gali pasiekti rezultatą. To visai nebuvo. Iki šiol negaliu suprasti, kaip iki tiek buvo viskas paleista. Buvo sunku matyti tokius dalykus“, – atvirai kalbėjo treneris.
Tačiau Ž.Urbonui atvykus reikėjo kažko imtis ir tai davė vaisių. Prie naujojo trenerio šiauliečiai iškovojo 3 pergales iš 3, o tai suteikė vilties, kad „Šiauliai“ gali nelikti paskutiniai, kas, ko gero, reikštų iškritimą iš LKL istorinei komandai.
Ž.Urbonas paatviravo, iš kokių nuotaikų pavyko prikelti žaidėjus. Naujasis „Šiaulių“ vairininkas taip pat atskleidė sezono tikslus, norą sugrąžinti klubą į aukštumas ir pasisakė, ką mano apie tai, kad vienas iš žaidėjų toli pasiuntė N.Mazurą. Tačiau apie tai ir dar daugiau – tinklalapio Krepsinis.net interviu.
– Žydrūnai, koks jausmas sugrįžti į klubą, kuriame prabėgo gražiausi jūsų karjeros metai?
– Čia subrendau, kaip žaidėjas. Šilutėje turėjau labai gerą sezoną, buvau rezultatyviausias ir tada Adomas Klimavičius mane pakvietė į „Šiaulius“. Na, bet visa branda atėjo žaidžiant čia. Didžiausią indėlį padarė Antanas Sireika su savo krepšinio filosofija. Man tai yra antri namai, taip ir jaučiuosi – labai gerai. Natūralu, kada tu įdedi energijos, daug širdies šiam klubui, iškyla neabejotini sentimentai. Turėjome labai gerų sezonų, berods su „Šiauliais“ aš keturis kartus tapau LKL bronzininku. Pas mus krisdavo tuometinis „Žalgiris“ ir „Lietuvos rytas“, kurie visiškai dominuodavo vietinėse pirmenybėse, visus šluodavo po 30 taškų.
Mes buvome tie etatiniai bronzininkai. Labai sėkmingi metai ir sėkmingi laikai. Džiugu sugrįžti. Daug pažįstamų veidų, jie vyresni, bet vis tiek smagu matyti daug senbuvių sirgalių. Krepšinis – vienijantis dalykas. Iki dabar matau juos ateinančius, palaikančius, kad ir kaip sunku klubui būtų. Tos spalvos juoda ir geltona įsirėžia neišvengiamai. Šarui miela „Barcelona“, Željko „Partizan“, man lygiai taip pat „Šiauliai“.
– Ar turite mėgstamiausią prisiminimą iš Šiaulių?
– Tos bronzinės kovos... Rėmėjos Armalienės išėjimas į aikštelę bei užvožimas teisėjui ar Rolandui Skaisgiriui buvo kažkas tokio. Kiek žmonės sirgo ir buvo atsidavę Šiaulių klubui. Dar vienas dalykas įsirėžė, kai matai Šiaulių princus palaikančius tave ir matai jų ginklus išlindusius. Geras vaizdelis. Sunku pamiršti. Kai nugalėdavai „Žalgirį“, eidamas Šiaulių bulvaru jausdavaisi tarsi roko žvaigždė. Vienintelis klubas „Maksas“ būdavo aplankytas mūsų stipriai po tokių pergalių. Buvo labai gera šaika, labai gera atmosfera, labai didelė vienybė.
Šiauliai
– Kokia jūsų didžiausia ambicija sugrįžus treniruoti į Lietuvą? Ar tarp jų yra noras parodyti kritikams, kad galbūt per anksti jus nurašė po sunkios pabaigos Utenoje?
– Kas tokie kalba, tai turbūt krepšinio gyvenime nežaidę. Aš visą gyvenimą žaidžiau krepšinį, vėliau buvau asistentu, vyr. treneriu, kilau laiptelis po laiptelio. Kaip vyr. treneris taip pat esu nemažai įrodęs su ta pačia Utena. Tegul kas nors tik tiek pat iškovoja. Aš savimi visiškai neabejoju ir nesiruošiu kažko užčiaupinėti. Dažniausiai loja žmonės, kurie nesuvokia situacijos, nesupranta krepšinio. Kalbant apie įrodymą, aš visada noriu įrodyti, noriu laimėti kiekvienas rungtynes. Dar norėčiau pasikartoti, kad mano atsisveikinimas su Utenos klubo vyr. trenerio postu...
Mes tuo metu buvome šeštoje vietoje LKL ir tada išėjau. Nelabai turbūt atrastumėte trenerių, kurie iš šeštos vietos atsistatydintų. Tuo metu ir buvo tikslas rikiuotis šeštoje vietoje ar aukščiau. Bet mano ambicija privertė atsistatydinti. Žinojau, kad tos komandos nevaldau, buvo ten negerų dalykų, bet nenoriu plėstis apie tai.
Kalbant apie ambiciją Šiauliuose, jų didelių negaliu turėti. Eisime iš rungtynių į rungtynes. Norime kautis, tobulėti, kovoti, būti konkurencingais. Gavau tikslą nelikti paskutiniais. Sunku buvo matyti tokius „Šiaulius“ ir ta situacija buvo beviltiška, kokią atradau atėjęs į komandą. Pats asmeniškai nenoriu sustoti su paskutine vieta, norisi daugiau. Aišku, tų rungtynių yra nemažai praleistų, nes ateinu po pusantro rato. Esame patyrę tikrai skaudžių pralaimėjimų, kur galėjome laimėti. Dabar reikia tikėti komanda, daug darbuotis ir kol kas viskas gaunasi, einame gera linkme.
– Sakote, kad radote beviltišką situaciją. Ar galėtumėte išsiplėsti?
– Prisimenu pačią pirmą dieną. Atrodė, kad atėjau į laidotuves, kad kažkas numirė. Toks laidotuvių maršas. Pirmiausia, visiems reikėjo pasakyti, kad jie nėra tiek blogi žaidėjai, kokiais juos bandė parodyti, sumaišyti su žemėmis. Labai svarbu buvo įpūsti to pasitikėjimo. Tai yra sunkiausia. Po tokio sezono starto žaidėjams tikrai nėra lengva susitvarkyti su savimi. Kai pasikalbi, išsigrynini viską, viskas pradeda gerai gautis.
Žaidėjai vėl pradėjo tikėti savimi, svarbiausia buvo tai įteigti, kad jie nėra tokie blogi. Smagu, kad komanda manimi tiki ir manau, jog mes galime žaisti įdomiai bei pergalingai. Mes tai tikrai galime ir su bet kuo.
– Paminėjote, kad reikėjo prikelti žaidėjus psichologiškai. Kiek tų pokalbių buvo ir apie ką diskutavote?
– Bet kokiame sporte psichologija yra daug svarbiau nei taktika ar priimtas sprendimas. Tu nieko nepadarysi su negyva komanda. Gali strateguoti, kaip tik nori, naudoti, kokias tik nori taktikas. Tik karšta širdimi gali nuveikti kažką ir pasiekti didžiąsias pergales. Tokia mano filosofija jau yra seniai ir esu ją pasitikrinęs. Aišku, vien labai stengtis ir norėti irgi neužtenka. Turi vykti sinergija tarp žaidėjų ir trenerio. Būtų neįdomu, kad laimėtų ant popieriaus geresnė komanda. Būtų viskas aišku, tačiau krepšinyje būna staigmenų būtent dėl kovos ir širdies. Tu, kaip treneris, su savo svertais, stengiesi įpūsti kovos žaidėjams ir komanda iškart pasidaro geresne. Vienas iš pagrindinių trenerio darbų yra tas, kad komanda žaistų maksimaliai ar net daugiau.
Be individualių pokalbių nebūtų nieko išėję. Žaidėjai buvo visiškai prigesę. Reikėjo juos motyvuoti, spausti ir ištisai kalbėti. Kitu atveju nieko neišeis. Aišku, darbas su žmonėmis nėra paprastas.
– Kuris žaidėjas psichologiškai buvo nusėdęs labiausiai?
– Neišskirčiau asmenybės. Svarbiausia juos buvo sujungti į vieną darinį. Visi vaikščiojo kampais po vieną, kas sau, be tikėjimo. Reikėjo pirmiausia bendrai visus suvienyti, o vėliau, aišku, ir individualiai. Daugiau mažiau jau kalbėjau su kiekvienu ir beveik visus sužadinau.
– Vienoje spaudos konferencijoje paminėjote, kad tam tikras žaidėjas buvo pasiuntęs N.Mazurą toli. Ką tai pasako apie bendrą padėtį?
– Tokie dalykai paprasčiausiai yra negalimi. Jie turi būti baudžiami ir nesvarbu, ar žaidėjas yra afekto būsenoje, susinervinęs ar panašiai. Taip darydamas tu gauni hierarchiją ir tai yra sezono pabaiga. Reiškia, kad treneris neturėjo jokios pagarbos čia. Tokie dalykai turi būti eliminuojami vienokiu ar kitokiu būdu. Yra aibės sprendimų, kaip išspręsti tokius dalykus.
Mazuras
– Ar teko su auklėtiniais po to pakalbėti apie pagarbą treneriui, ar visgi vertėte naują lapą ir apie tai nediskutavote?
– Tu pagarbos neišsikovosi kalbėdamas, kad jūs čia dabar mane gerbkite. Akivaizdu, kad savo veiksmais, darbais tu gali arba išsikovoti pagarbą, arba ją prarasti. To dirbtinai nepadarysi. Aš labai nemėgstu dirbtinumo. Esu kas esu, natūraliai elgiuosi, stengiuosi komandai padėti, o kartais ir netrukdyti. Svarbiausia yra nevaidinti ten, kur nereikia. Taip ir išsikovojama pagarba.
– Ar jus patį yra pasiuntęs žaidėjas?
– Nesu tokio atvejo turėjęs, bet Žygimantas Skučas yra man labai aštriai pasakęs, bet mes greitai išsiaiškinome ir dabar net pasirašome žinutėmis po tam tikrų rungtynių, ar jų geresnių, ar mūsų. Likome vyriškame gerame santykyje ir supratome vienas kitą, kad ir jis negali peržengti ribos, ir aš. Bet pasiųstas nebuvau. Bijau, kad mane pasiuntusiam žaidėjui taip pat nebūtų lengva po to.
– Kaip suprantu, „Juventus“ žaidimą sekate akylai ir šilti jausmai išliko iki šiol, nepaisant to nemalonaus išsiskyrimo?
– Natūralu, kad ne. Mano šeima turi dalį klubo, o aš esu vienas iš įkūrėjų ir ilgametis treneris. Tokių dalykų tu negali išimti iš širdies, kaip ir praeities su „Šiauliais“. Iš dainos žodžių neišmesi, kad ir kaip ten nutiko. Ir nesiruošiu išmesti. Utenos klubas visada bus ir yra mano širdyje.
– Bet turbūt į dialogą su Eimantu Skersiu nesileisite dar ilgai po to, kai pasikeitė politinės jėgos Utenoje ir buvote išstumtas iš klubo?
– Ai... Personalijas aš kažkaip palieku ramybėje. Gyvenimas savo atiduoda visada. Nenoriu plėstis.
Skersis
– Komanda po jūsų atvykimo laimi, atrodo kur kas gyvesnė. Kas pasikeitė, kokios korekcijos buvo įvestos?
– Labiausiai turbūt mes susitvarkėme gynybą, yra aiškumas, ką mes darome, dėl ko mes darome, kur rizikuojame, kur nerizikuojame. Tai yra vienas momentas. Antras momentas, puolime stengiuosi išnaudoti vaikinus. Per gerą savaitę puolime juos sunku maksimaliai atskleisti. Viskas visiems dar nauja, tai tikrai nežaidžiame savo maksimalaus žaidimo. Kol kas išnaudojame tik 60 procentų savo potencialo. Tikrai galime daryti geriau. Bet tai ir yra mūsų potencialas. Aš tikrai tikiu, kad galime žaisti daug geriau.
– Minėjote, kad vos per 2 savaites sugebėjote įvesti apie 14 derinių. Paaiškinkite, kaip sudėtinga tai padaryti?
– Man pačiam buvo įdomu, kaip sureaguos komanda ir kaip greitai jie viską perims. Aišku, pradėjau nuo paprastų derinių, jie nėra kažkokie labai ilgi. Nenorėjau stipriai apkrauti. Net aukščiausio lygio žaidėjams būtų sunku įsiminti tiek daug sudėtingų derinių. Pasiėmiau paprastesnius. Per rekordiškai trumpą laiką komanda labai gerai sureagavo. Atsirado tas pats tikėjimas, pasitikėjimas savimi, emocija. Dabar žaidėjai bėgioja su kitokiomis akimis ir tuos derinius tokioje būsenoje žymiai lengviau įvedinėti į taktiką. Dabar labai daug diskusijų dėl tos pačios taktikos su tais pačiais žaidėjais, pasibarame, pasidžiaugiame. Aš matau, kad iš šitos komandos galima kažką padaryti. Viskas eina per bendravimą ir pasitikėjimą vienas kitu. Žaidėjai labai gerai viską priėmė ir dėjome labai stiprų žingsnį į priekį. Turime maksimalią koncentraciją.
– Kaip prie jūsų pasikeitė „Šiaulių“ žaidimas ir ar palikote kažką iš N.Mazuro repertuaro?
– Šiek tiek palikau, galbūt buvo galima ir daugiau, bet kai žaidėjai netikėjo treneriu, norėjosi mažiau tų visų likučių. Dabar iš jo dviejų likusių derinių naudojame tik vieną. Bet aš irgi negaliu menkinti visiškai buvusio trenerio. Kažkas tai buvo daryta. Aišku, buvo apleista gynyba, jie labiau žaidė puolimu. Turi būti sinergija puolimas–-gynyba. Šie du komponentai turi eiti šalia vienas kito. Aš asmeniškai nelabai suprantu, kai sako, kad šita komanda labai gynybinė, ar labai puolimo. Turi būti abu. Čia trenerio kūryba.
– Matomi pokyčiai sudėtyje jums atvykus. Ar jų dar turėtų būti? Dar norite kažką keisti?
– Tipinis mūsų centras yra Pavelka, tai norėtųsi antro aukštaūgio šalia jo. Šioje pozicijoje galbūt ir yra trūkumas, bet mes labai puikiai tai užtušuojame žaisdami žemu penketu ir mums tai irgi yra į naudą. Priešininkams tada reikia galvoti, ką daryti. Su šiuo papildymu centro pozicijoje būtų galima mąstyti ne vien apie pakilimą iš paskutinės vietos, bet ir daugiau. Norėtųsi ten dar labiau pasistiprinti, bet žiūrėsime. Tie patys finansai, kaip suprantu, yra išsemti. Nėra paprasta padaryti tiek daug korekcijų, nes kiekviena korekcija sąlygoja išmokas, išeitines kompensacijas, kas dar labiau mažina biudžetą. Nenoriu plėstis ir kalbėti, kad kažką čia atleidinėsime. Žiūrime, stebime ir reaguosime į situaciją. Kol kas ženklų panikai nėra. Judame su tuo, ką turime.
Urbonas
– Kaip galėtumėte palyginti komandą tik jums atvykus su ta, kuri yra dabar?
– Aš nelyginsiu, bet man labai gera matyti tą krepšinį, kokį dabar demonstruoja mano vyrai. Man gera juos matyti užsivedusius, tikinčius tiek savimi, tiek manimi. Yra komandinis jausmas. Aš jiems pasakiau, kad jeigu jie nori žaisti po vieną, kas jau buvo atsitikę, ir jie žaidė kas sau, tai pasiūliau keisti sporto šaką į individualią. Dabar jie mėgaujasi, žaidžia nesavanaudiškai ir smagu tai matyti. Man tai yra didžiausias įvertinimas – matyti besimėgaujančią komandą net ir gynyboje.
– Žydrūnai, esate paskutiniai LKL. Kiek yra nerimo dėl iškritimo galimybės ir kaip su tuo spaudimu tvarkotės?
– Panikos nėra. Žiūrime iš rungtynių į rungtynes, joms ruošiamės ir tiek žinių. Viską parodys laikas ir mūsų sprendimai. Aš labai tikiu, kad mes grąžinsime žiūrovus į areną ir patys žaidėjai toliau mėgausis tuo krepšiniu. Tikrai negalime likti paskutiniai. „Šiauliai“ – paskutiniai... Man prieš ateinant buvo nesuprantamas dalykas, kaip komanda galėjo ten atsidurti. Kadangi faktas toks yra, reikia pradžiai tą minimalų uždavinį išspręsti, o vėliau žingsnis po žingsnio žiūrėti.
– Aiškus minimalus tikslas – nelikti dugne, o maksimalus – atkrintamosios?
– Nežinau. Sunku pasakyti. Pradžiai reikia visiškai sutvarkyti žaidimą ir krepšinį, o tikslai vėliau. Prieš sezoną, kiek žinau, tikslas buvo pretenduoti į ketvertą (šypsosi). Labai norėtųsi į jį pretenduoti.
– Kokios tolimesnės sezono gelbėjimo gairės. Ką dar žūtbūt reikia padaryti?
– Reikia būtinai nueiti į bažnyčią ir paaukoti 100 eurų, būti geriems, neįžeisti krepšinio Dievų (šypsosi). Visa kita mūsų rankose. Viską parodys mūsų kovingumas, jeigu mes jo neprarasime. Manau, kad mes galime smagiai patriukšmauti dar ir šiais metais.
– KMT esate per plauką nuo finalo ketverto. Turbūt bet kokios prabos medalis būtų puiki dovana visiems šiauliečiams ir sunkų sezoną išgyvenančiam klubui?
– Reikia džiaugtis kad ir ta viena pergale prieš Jonavą. Reiškia, kad galime kautis ir su tokio kalibro komanda, tačiau dar tikrai nieko nepadarėme. Dabar laukia vienos paprastos rungtynės, kurios viską ir nulems. Mes važiuojame kautis. Ar būsime verti, pasiruošę? Parodys laikas. Ar mus smerks, jei pralaimėsime? Nežinau, nemanau, bet jei laimėsime, būsime kaip tos roko žvaigždės, vaikščiojančios Šiaulių bulvare 2000-aisiais. Tą pergalių kvapą ir reikia bandyti sugrąžinti. Kito tikslo nėra.
Norėdami komentuoti prisijunkite.