„Vyčio“ kelias nuo dugno link bronzos – per traumas, ligas, konfliktus ir kovą (1)

Praėjusį sezoną Šakių „Vyčio“ komandai atstovavę krepšininkai bei sirgaliai puikiai pamena, kaip skaudžiai pasibaigė ekipos pasirodymas Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL). Tačiau šis sezonas „Vyčiui“ baigėsi žymiai geriau – po dramatiškos kovos buvo iškovota bronza.

Šie medaliai Šakių komandai – pirmieji istorijoje. Iki jų „Vyčio“ laukė ilgas kelias, kurį trumpai apžvelgsime.

Vasarą „Vytis“ džiaugėsi papildęs pajėgas tokiai žmonėmis kaip patyręs Gediminas Maceina, iš LKL atvykęs Edgaras Stanionis, NKL dominavęs aukštaūgis Rokas Čepanonis, ekipoje liko ir praėjusį sezoną blykstelėjęs Ernestas Serkevičius bei kiti daug žadėję krepšininkai.

„Vyčio“ vairą perėmęs Virginijus Sirvydis tokią sudėtį vadino labai konkurencinga. „Nenusileidžiame Kėdainių „Nevėžiui“, – po draugiško mačo sakė treneris.

„Vyčio“ komandą sustiprinęs buvo ir Povilas Butkevičius, tiesa, dėl nepaliekančių traumų neilgai galėjęs padėti klubui. Į Šakius atvyko ir pirmieji legionieriai: iš pradžių – puikiai žinomo Brado Wanamakerio brolis dvynys Brianas. Vėliau – DeAundre Smithas. Tiesa, abu jie Šakiuose neužsibuvo, o B.Wanamakeris persikėlė į Šilutę.

Sezoną „Vytis“ pradėjo geromis nuotaikomis, tačiau nuo pat pirmųjų rungtynių jas gadinti ėmė traumos. Iš pradžių – Ernesto Serkevičiaus, vėliau – Roko Čepanonio. Maža to, vienas po kito pasipylę pralaimėjimai „Vytį“ nustūmė į turnyrinės lentelės dugną.

Vis tik permainos Šakių ekipos sudėtyje įsibėgėjo, klubą papildė Tadas Sebežiovas ir Sheltonas Jacksonas, o pagėrėjus žaidimui ėmė atsirasti ir pergalės. Bet geras nuotaika tada vėl ėmė gadinti traumų virtinė.

Gruodžio mėnesį „Vyčiui“ net teko nukelti rungtynes po to, kai sudėtyje nebuvo nė penkių sveikų žaidėjų. Tada treneris pusiau juokais, pusiau rimtai sakė, kad Kalėdų seneliui turi vieną norą – pagaliau turėti sveikus auklėtinius.

Šakiškiai po ligų bei traumų ėmė stotis ant kojų, laiku į ekipą atkeliavo ir Augustinas Venckus, Gytis Radzevičius, Remigijus Trakimas bei Augustinas Jankaitis, o „Vytis“ kėlė sau tikslą po Naujųjų metų pagaliau atversti naują puslapį.

Gausybę permainų išgyvenusi komanda ir vėl gavo smūgį, kai užklupęs virusas kone visus išguldė į patalus, treniruotėse žaisti teko ir treneriams, o rungtyniauti reikėjo vos su 5–6 pusiau sveikais žaidėjais. Atmosfera komandoje pašlijo, bet sunkumus „Vytis“ įveikė bei ėmė atsigauti. Iš dugno šakiškiai pakilo iki šeštosios vietos NKL lentelėje bei taip pradėjo kovas NKL atkrintamosiose.

„Turime žudyti“, – taip prieš atkrintamųjų startą kalbėjo Sh.Jacksonas. Susižaidusi „Vyčio“ komanda ėmė demonstruoti kovingumą bei lengvai 0:3 aštuntfinalyje nugalėjo Joniškio „Delikatesą“, vėliau 3:1 – „Telšius“ bei taip atsidūrė tarp keturių geriausių lygoje. Tai jau buvo didžiulis džiaugsmas „Vyčiui“, kuris pirmąsyk istorijoje pasiekė tokį rezultatą, o dar po tokio sudėtingo sezono.

Tačiau pusfinalyje šakiškiams buvo per aukštas Klaipėdos „Naftos-Uni-Akvaservis“ barjeras (0:3), o kova dėl bronzos buvo išskirtinai dramatiška. Kai atrodė, jog „Vytis“ palūš, serijoje atsilikdamas 0:2 prieš Raseinių „Rasus“, trys pergalės iš eilės ir drama su dviem pratęsimais šakiškiams atnešė medalius.

„Visada tikėjau komanda“, – po šio mačo sakė šypsenos neslėpęs kapitonas P.Beliavičius.

„Vytis“ gali džiaugtis ne vien pirmaisiais istorijoje bronzos medaliais, bet ir žmonėmis, kurie padėjo jį pasiekti.

Į aikštę grįžęs E.Serkevičius rodė visišką pasiaukojimą komandai, P.Beliavičius – kapitono dvasią, G.Maceina – patirtį lemiamu metu, G.Radzevičius atskleidė savo perspektyvas pakilti į aukštesnį lygį, E.Jezukevičius ir A.Jankaitis sudarė puikų aukštaūgių tandemą, o be Sh.Jacksono baudų metimų šiandien „Vytis“ medalių neturėtų.

Nuo ketvirtfinalio link bronzos, o dabar – tik aukštyn. Tokiu tikslu „Vytis“ pasitiks vasarą bei rengsis kito sezono NKL kovoms.

„Ilgoji pertrauka“: abejonės dėl „Barcos“, ispaniškas žaidimas Belgrade, sugrįžimai į Eurolygos aštuonetą ir nieko nežadantys vokiečių klubai