Su N.Jokičiumi lyginamas „CBet“ aukštaūgis: apie įgūdį, kuriuo piktnaudžiauja ir M.Kalniečio statusą Serbijoje interviu

Jonavos „CBet“ žaidimą šį sezoną cementuoja išskirtinio profilio aukštaūgis Goranas Huskičius, dėl savo įgūdžių paketo lyginamas su žymesniu tautiečiu.

211 cm ūgio vidurio puolėjas išdalina net 4,5 rezultatyvaus perdavimo per rungtynes ir pagal šį rodiklį užima šeštąją vietą Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“).

„Mėgstu dalintis kamuoliu, kartais net per daug. Treneriai kartais ant manęs pyksta, kad per dažnai bandau nusimesti, bet aš tiesiog taip matau krepšinį. Jei įžvelgiu vyruką geresnėje pozicijoje, noriu, kad kamuolys nukeliautų iki jo. Nėra taip, kad vengčiau atakuoti ir nusimetinėčiau, tiesiog suveikia instinktai“, – teigė aukštaūgis.

Pomėgis dalintis kamuoliu sieja jį ir su Mantu Kalniečiu, kurio karjeros pabaigoje serbui teko sudalyvauti. Jis pirmasis iš „CBet“ žaidėjų spaudė lietuvio ranką ir neslėpė laikantis tai didele garbe.

Vienas „CBet“ lyderių apžvelgė savo pasirodymus Jonavoje, komunikaciją su Virginijumi Šeškumi, teisėjų nesaugomų aukštaūgių teises bei klubo perspektyvas, pradedant nuo to, kaip pavyksta tvarkytis su nuovargiu itin siauroje rotacijoje.

„Priklauso... Kartais per savaitę turime trejas rungtynes ir mano kūnas jaučiasi prastai, bet viskas priklauso nuo tvarkaraščio. Jei per savaitę žaidžiame kelis kartus, gali būti sunku, bet žaidžiant kartą per savaitę problemų nematau“, – teigė aukštaūgis.

– Prieš Deshawną Freemaną kilo sunkumų, ar aukštesni, bet ne tokie fiziški „Ryto“ aukštaūgiai KMT pusfinalyje bus palankesni?

– Manau, kad abi mūsų rungtynės prieš „Rytą“ komandai buvo neblogos. Kėdainiuose žaidėme trečiąjį savaitės mačą, turime sumažėjusią rotaciją, įtraukiame mažiau žaidėjų ir kovoje išlikome iki paskutinių minučių. „Rytas“ yra komanda, kuri mums tinka. Kiekvieną kartą, kai žaidžiame prieš „Nevėžį“ – kenčiame, kažkas juose mums netinka.

– Ar nuo sezono pradžios pagerėjo komunikacija su Virginijumi Šeškumi?

– Nemanau, kad jis patobulėjo anglų kalboje, bet jau pripratau prie jo komunikacijos, nors būna ir momentų, kai jo nesuprantu. Tokių epizodų mūsų rungtynėse būna, mums tai yra normali situacija. Tai nėra didelė problema. Taip nutinka, bet treneris neturi didelio ego. Kartais rungtynėse būni susinervinęs, gali išsakyti savo nuomonę, bet jis nebus kaip dauguma trenerių ir akmens užantyje nelaikys. Jis yra emocionalus, bet supranta ir teisėjų emocijas.

– Po jūsų epizodo prieš Isaiah Osborne’ą teisėjai sulaukė baudų, bet jūs pats praslydote su pergale. Kur matote teisybę šioje situacijoje?

– Pagal dabartines taisykles, kai yra saugomi metikai, taip, prasižengiau, bet, tuo pačiu, blokas buvo švarus, susidūrėme jau po to ir buvo galima švilpti pražangą. Tuo pačiu, yra sunku apsunkinti metimus neprisiartinant prie žaidėjo. Kas man nepatinka dėl šios taisyklės – panašiai nėra saugomi aukštaūgiai. Kai meti iš po krepšio, bet kas gali lįsti į tavo cilindrą, stumti, kristi ant tavęs. Gynėjai gal ir nėra perdėm ginami taisyklių, bet jiems šios yra kitokios. Aukštaūgiai mesdami iš arčiau tokios apsaugos neturi. Man nepatinka, kad saugomos tik tam tikros pozicijos. Nenustebčiau, jei pražanga būtų buvusi sušvilpta, nes pagal dabartines taisykles tai yra pažeidimas.

– Teisėjai tam tikras situacijas taip pat gali vertinti skirtingai. Studijuojate tam tikrų teisėjų tendencijas?

– Ne, tikrai nieko panašaus. Be to, neįmanoma blokuoti metimo kažkiek nežaidžiant kūnu į kūną. Aūkštaūgiams taisyklės yra kitokios, taip blokavus metimą ir po to nusileidus kartu niekas pražangos nešvilptų, būtų švarus blokas. Tiesiog žinojau, kad tiksi paskutinės sekundės ir jis turės mesti, todėl negalėjau rizikuoti nepakelti rankų. Jis buvo karštas, prieš tai kelis kartus pataikė, bet negalėjau pralaimėti. Gaila teisėjų, kurie buvo už tai nubausti.

– Tose pačiose rungtynėse pataikėte svarbų baudos metimą. Laikote save patikimu paskutinių sekundžių („clutch“) žaidėju?

– Nežinau, priklauso nuo dienos. Manau, kad dabar turiu patirties ir esu ramesnis, bet keliose pastarosiose rungtynėse psichologiškai nesusitvarkiau labai gerai. Negaliu savęs pavadinti paskutinių sekundžių žaidėju, nes tai reikėtų daryti stabiliai.

– Ar „Crvena Zvezda“ ir „Partizan“ gerbėjai yra skirtingi žmonės?

– Patys matote, kad jie visada ginčijasi, neigia vieni kitus ir kaišioja pagalius į ratus, bet žaidžiant prieš kitų šalių komandas tampa akivaizdu, kad tai yra tik maža gerbėjų dalis. Augant Serbijoje pasiskirstymas tarp „Partizan“ ir „Crvena Zvezda“ stovyklų yra gana svarbus, įsivaizduoju, kad čia panašiai viskas vyksta tarp „Žalgirio“ ir „Ryto“, nors futbole tai ryškiau. Nemanau, kad ir lietuviai su serbais yra labai skirtingi žmonės, esu čia septynis mėnesius ir turiu puikų laiką, rūbinėje pilna puikių žmonių, esu čia su šeima ir turiu tik geriausius atsiliepimus. Man teko apsilankyti „Partizan“ rungtynėse Kaune, vienas draugas man suveikė bilietus, kartu su Vytautu Šulskiu sėdėjome netoli „Partizan“ gerbėjų, iškart už komandos suolelio, buvo linksma ir viskas praėjo sklandžiai, visi buvo civilizuoti, jokių pykčių, geras krepšinio vakaras, gera atmosfera. Negalime kontroliuoti visko, kas vyksta Europoje. Aš su broliu ir šeima visada gerbėme lietuvių krepšinio tradicijas bei sporto mokyklą.

– Kalbant apie Lietuvos krepšinio tradicijas, jums teko sudalyvauti Manto Kalniečio atsisveikinime, tarp Jonavos ekipos žaidėjų pirmasis paspaudėte jam ranką...

– Taip, jis yra legenda. Dar iš vaikystės prisimenu, kad jis nėra daug vyresnis už mane, bet anksti pradėjo žaisti aukštame lygyje. Aš dar nebuvau nieko pasiekęs, o jis jau buvo puikus įžaidėjas, aukštas, gerai dalinantis perdavimus, galintis sužaisti nugara ir pulti greitose atakose. Man jis yra legenda.

– Panašus nusistatymas yra visur?

– Visoje Europoje. Krepšinio mylėtojai Serbijoje puikiai jį žino, Kalnietį laikome legenda. Nežinau dėl viso pasaulio, gal ne visur sekamas Europos krepšinis.

– Tuo pačiu neturėjote progos atšvęsti pergalės prieš „Žalgirį“, įgyvendinote tai vėliau?

– Ne, išsiskirstėme po namus, nes mūsų laukė rungtynės prieš „Neptūną“ ir norėjome pailsėti, bet tai buvo puiki pergalė.

– Trenerio gimtadienis pažymėtas ryškiau?

– Ne, papjaustėme tortą ir padainavome „su gimtadieniu“, jis parūpino skanumynų. Buvo miela.

Poca broma. Esto es el San Pablo Burgos. 🤡 #NoJokes pic.twitter.com/bxnIByQ6TD

REKLAMA

— Hereda San Pablo Burgos (@SanPabloBurgos) October 9, 2019

– Ispanijoje turėjote Džokerio plakatą su savo veidu, po tuo yra paslėpta prasmė?

– Taip, mane ten lygino su Nikola Jokičiumi, kurį pravardžiuoja „Džokeriu“, nors jį taip vadino tik NBA, Serbijoje niekas taip nesako. Mane ten lygino su Jokičiumi dėl rezultatyvių perdavimų, „San Pablo“ prieš traumas mane taip pat vadino, tad klubas pajuokavo.

– Rezultatyviais perdavimais žibate ir Lietuvoje. Augote kaip įžaidėjas?

– Ne, tiesiog mėgstu dalintis kamuoliu, kartais net per daug. Treneriai kartais ant manęs pyksta, kad per dažnai bandau nusimesti, bet aš tiesiog taip matau krepšinį. Jei įžvelgiu vyruką geresnėje pozicijoje, noriu, kad kamuolys nukeliautų iki jo. Nėra taip, kad vengčiau atakuoti ir nusimetinėčiau, tiesiog suveikia instinktai.

– Augdamas moderniame krepšinyje gal net nebūtumėte centru?

– Taip, ir dabar nesijaučiu tipiniu vidurio puolėju, kuris dažnai krautų į krepšį ar gaudytų užmestus kamuolius. Dabartinis krepšinis to reikalauja. Senamadiški centrai tampa dinozaurais ir pamažu nyksta iš aukšto lygio krepšinio. Dabar nematau daug tokių žaidėjų, liko gal tik Ante Tomičius, nors ir jis gerai dalinasi kamuoliu. Gal Dubljevičius iš Valensijos. Dauguma kitų modernių aukštaūgių yra mobilūs, bėga, krauna, žaidžia virš lanko. Yra tik super aukštų vyrukų, Tavaresas, Fallai, bet ir jie prisitaiko, žaidžia „pikenrolus“, krauna, gaudo užmetimus, nors dabar to reikalaujama. Iš aukštaūgių dabar reikalaujama tiesiog dirbti, sukurti geresnes pozicijas kitiems, o Jokičius išlieka anomalija, vienas iš šimtų milijonų.

– Jonavoje taip pat turėsite naują aukštaūgį, kaip jis pakeis komandos veidą?

– Tikrai nežinau, asmeniškai jo nepažįstu ir žaidžiančio nemačiau. Tikiuosi, kad jis pritaps ir būsime dar geresne komanda. Mums reikia papildomų vyrukų, kad galėtume pasidalinti krūvį.

– Glynnas Watsonas taip pat kažkiek atrišo rankas?

– Taip. Jis yra puikus vyrukas ir labai geras žaidėjas bei labai mums padeda. Jis patraukia daug dėmesio, nes renka taškus, tad Doviui tenka mažiau krūvio ir minučių.