Prancūziški testai: identiteto paieškos ir žingsnis į priekį Vilniuje (71)

Lietuvos rinktinė tęsia pasirengimą už dviejų savaičių startuosiančioms Pasaulio taurės kovoms.

Kazio Maksvyčio auklėtiniai sužaidė dvejas rungtynes iš eilės su Europos vicečempionų rinktine iš Prancūzijos – abu kartus pergales šventė varžovai.

Išvykoje lietuviai varžovams nusileido nei 18 taškų skirtumu, tačiau namuose jau metė rimtesnį iššūkį ir prancūzai savo pranašumą įrodė 76:70.

Po mačo Vilniuje vyriausiasis rinktinės treneris Kazys Maksvytis atkreipė dėmesį į pagerėjusį komandos žaidimą bei parodytą charakterį.

Kariniauskas

Įžaidėjų klausimas ir pralaimėjimą lėmusios klaidos

Antro įžaidėjo klausimas Lietuvos rinktinėje yra aktualus nuo pat pirmųjų čempionatų po Nepriklausomybės atgavimo.

Tik labai trumpoje atkarpoje susikirto Manto Kalniečio ir Šarūno Jasikevičiaus karjerų kreivės rinktinėje – kitais atvejais antras įžaidėjas būdavo iš žemesnio lygio arba šias funkcijas perimdavo kitų pozicijų krepšininkai.

Šįmet K.Maksvytis savo pasirinkimą antro įžaidėjo funkcijai atliko galima sakyti dar prieš rinktinei susirenkant į stovyklą. Pagrindinės komandos kandidatų sąraše be Vaido Kariniausko ir Roko Jokubaičio daugiau tikrų įžaidėjų tiesiog nebuvo.

Vyriausiasis komandos treneris parodė pasitikėjimą V.Kariniausku, kuris pirmajame draugiškame mače su Ukraina įrodė, kad prieš žemesnio lygio varžovus gali susitvarkyti su šiomis funkcijomis. Prie Mažeikių komandos tarpsezoniu prisijungęs gynėjas tuomet pelnė 18 taškų ir atliko 3 rezultatyvius perdavimus.

Vis tik pasirodymai su Suomija ir Prancūzija tokie sėkmingi nebuvo. Labiausiai į akis krito nesusitvarkymas su varžovų spaudimu ir kontakto lygiu. Prancūzai turi bene geriausiai įžaidėjus galinčius spausti krepšininkus. Nicolas Batumas, Terry Tarpey’us, Frankas Ntilikina tiesiog dusino Lietuvos rinktinės atakas ir maksimaliai numušinėjo mūsų tempą.

Natūralu, kad tokio lygio oponentai iš vėžių išmušė ne tik V.Kariniauską, bet ir pagrindinį komandos įžaidėją R.Jokubaitį. 23 lietuvių klaidos ir 30 varžovų pelnytų taškų po jų ir buvo didžiausia lietuvių problema antrajame mače Vilniuje.

Vargu, ar čempionato metu lietuviai dažnai susidurs su tokio lygio gynyba prieš perimetro krepšininkus, kokią pademonstravo prancūzai, tačiau signalą lietuviams Vincento Collet auklėtiniai pasiuntė gana aiškų.

Norint kautis su tokio lygio oponentais viena iš pagrindinių užduočių yra drausmingas kamuolio nuvedimas į kitą aikštės pusę. Tarsi pavyzdžiu Lietuvos komandai buvo rezervinė rinktinė, kurioje Darius Songaila propogavo laisvą žaidimo modelį – ten kamuolį dažnai į kitą aikštės pusę gabendavo nebūtinai įžaidėjai. Nebuvo susitarimo, kad po atkovoto kamuolio yra iškart ieškoma įžaidėjo, o daug laisvės žaisti su kamuoliu turėjo ir kitų pozicijų žaidėjai. Tai kažkiek pamatėme ir antroje mačo dalyje su Prancūzija. Susidarė įspūdis, kad toks žaidimo modelis Lietuvos rinktinės problemas bent dalinai buvo sumažinęs. 

Įdomu tai, kad lietuviai antrajame mače nė minutės nebandė žaisti be tikro įžaidėjo. Aikštėje visą laiką buvo arba V.Kariniauskas, arba R.Jokubaitis. Nors su komanda jau yra atsisveikinęs Dovydas Giedraitis, kuris iš bėdos taip pat galėjo žaisti įžaidėju, tačiau šioje pozicijoje bent kelias minutes turbūt galima įsivaizduoti ir T.Dimšą. Ar pastarasis bus naudojamas įžaidėjo funkcijoms atlikti pasaulio čempionato metu, turbūt bus galima suprasti per artimiausias kontrolines rungtynes. 

Po rungtynių K.Maksvytis pripažino, kad nors ir yra patenkintas R.Jokubaičio vadovavimu komandai, tačiau gynėjas dar nėra optimalios sportinės formos. 10 rezultatyvių perdavimų yra labai solidus rezultatas, tačiau viso gynėjas suklydo 5 kartus ir nepataikė nė vieno metimo „iš žaidimo“.

Prancūzų aukštaūgiai buvo uždarę baudos aikštelę ir užsibaigti atakas iš po krepšio šansų R.Jokubaitis daug neturėjo. Vis tik labai svarbūs yra jo vidutiniai metimai. Žaidžiant „2 prieš 2“ situacijas su J.Valančiūnu mūsų rinktinės gynėjas tikrai turės galimybių atlikti metimus po driblingo iš 4–5 metrų atstumo. Mūsų komandos žaidimas nuo šių progų realizavimo procento gali būti itin stipriai priklausomas.

Motiejūnas

Skirtingos priekinės linijos ir žaidimo modelis

Viena iš pagrindinių pasirengimo ciklo užduočių yra sulipdyti Lietuvos rinktinės gynybą su J.Valančiūnu bei D.Motiejūnu aikštėje.

Kuomet K.Maksvytis stovi prie Kauno „Žalgirio“ vairo viena iš opcijų yra susikeitimo gynyba – tokio modelio galimybių rinktinėje praktiškai nėra. Vienintelis Gabrielius Maldūnas galėtų žaisti tokio principo gynyboje, tačiau akivaizdu, kad jo minutės čempionate bus išties kuklios.

Prie „drop“ gynybos su J.Valančiūnu daugelis jau esame įpratę. Kol Evanas Fournier savo vidutinius metimus metė pro šalį, tol šis modelis atrodė gana veiksmingai. Vis tik Europos čempionate didžioji dalis aukščiausio lygio kūrėjų mus baudė už tokią gynybą ir jau dabar galima įsivaizduoti, kad prieš natūralizuotą Juodkalnijos ekipos amerikietį Kendricką Kendricką Perry tai gali būti pragaištinga.

Nors atkarpomis matėme ir bandymus taikyti zonine gynybą, tačiau gana efektyviai atrodė D.Motiejūno minutės aikštėje ir jo agresyvus žaidimas po užtvarų. Aukštaūgis net keliose situacijose sėkmingai kilo prie varžovų gynėjų ir vėliau spėdavo sugrįžti po krepšiu. Būtent šią atkarpą rungtynėse su Prancūzija turbūt galima išskirti kaip veiksmingiausią prie savojo krepšio.

Puolime J.Valančiūnui vis dar trūksta kondicijos. Aukštaūgis gana lėtai po užtvarų leidosi po krepšiu, o atletiški prancūzai maksimaliai apsunkindavo kamuolio įvedimą į baudos aikštelę. „Pikenrolai“ su J.Valančiūnu turi būti bene labiausiai nugludintas žaidimo elementas Lietuvos rinktinės puolime. Jeigu aukštaūgis dar sugebės ir tinkamai nusimesti kamuolius po varžovų pagalbų – tuomet Lietuvos rinktinės puolimas gali būti išties veiksmingas.

Abu Lietuvos rinktinės centrai keliose situacijose žaidė „pikenpopus“, o J.Valančiūnas netgi sugebėjo pataikyti iš trijų taškų zonos. Kai varžovų priekinėje linijoje žaidžia tokia centrai kaip Rudy Gobertas ir Moustapha Fallas, pasirinkimai atrodė logiškai ir galbūt to netgi norėjosi šiek tiek daugiau.

D.Motiejūnas gana dažnai sėkmingai užsiimdavo padėtis arčiau krepšio, tačiau kamuolys iki jo stipriai vėlavo nukeliauti. Už tai nemažai pastabų gavo Ignas Brazdeikis, kuris keliose situacijose perlaikė kamuolį. Tą patį galima pastebėti ir V.Kariniausko žaidime – greitesnis ir tikstelsnis kamuolio judėjimas atvertų visiškai kitas galimybes aukštaūgiams baudos aikštelėje.

Greitesnio žaidimo rinktinėje stinga ir I.Brazdeikiui. Panašu, kad šiam gynėjui yra numatytas „antrojo penketo“ lyderio vaidmuo. Dažniausiai I.Brazdeikis kyla nuo suolo ir nemažai laiko praleidžia viename penkete su V.Kariniausku. Atviroje aikštėje mėgstantis žaisti gynėjas yra labai priklausomas nuo puolimo tempo. Jeigu rinktinė su juo aikštėje žais lėtą ir statišką krepšinį, tuomet sunku tikėtis produktyvaus I.Brazdeikio čempionato.

„Ketvirtų numerių“ žaidimas puolime yra grįstas tolimais metimais. Čia Eimantas Bendžius turėtų jaustis itin patogiai. Nors ir buvo prasta dviejų rungtynių serija Suomijoje ir Prancūzijoje, tačiau Lietuvos rinktinės puolėjas tiesiog privalo mesti savo tolimus metimus. Kito kelio tiesiog nėra. Ypatingai, kai oponentai aikštėje išnaudoja savo pranašumus arčiau krepšio. Varžovai spaudžiasi baudos aikštelėje ir tai atveria nemažai galimybių E.Bendžiui prie trijų taškų zonos. Belieka tikėtis, kad čempionato metu jis turės įprastą 40 proc. taiklumą, o didžioji dalis tritaškių sukris ne prieš Egiptą ar Meksiką.

Dimša

Gynyba perimetre ir pakilęs fiziškumo lygis

Bene didžiausias priekaištas, kurį patys sau Lietuvos rinktinės žaidėjai išsakė po rungtynių Orleane, buvo per mažas fiziškumas ir neatlaikytas prancūzų pasiūlytas kontaktas.

Po susitikimo Vilniuje šio priekaišto lietuviams jau būti neturėtų. E.Bendžius spaudos konferencijos metu taip pat pabrėžė, kad šiose rungtynėse komanda jau „daužėsi“ su oponentais.

Čia galima išskirti ir perimetro žaidėjų indėlį. Labai neblogų minučių gynyboje turėjo T.Dimša, kuris sėkmingai atkirtinėjo varžovų gynėjus nuo kamuolio bei puikiai stabdė Evano Fournier žaidimą „1 prieš 1“.

Kol kas būtent šis Eurolygoje patirties pasisėmęs Lietuvos rinktinės perimetro krepšininkas atrodo kaip vienas iš geriausių variantų stabdant ryškiausius varžovų gynėjus.

Gaila, tačiau kol kas to negalime pasakyti apie Margirio Normanto žaidimą. Realu, kad būtent tokio lygio varžovų neturėjimas klubiniame krepšinyje kol kas sunkina Vilniaus „Ryto“ kapitono įsiliejimą į komandą.

Galbūt naivu būtų tikėtis, kad šiame lygyje M.Normantas turės daug tokių solidžių atkarpų puolime kaip kad matėme Suomijoje, tačiau asmeninėje gynyboje iš jo norisi mažiau koncentracijos klaidų. Fizines savybes lietuvis turi išties tinkamas ir reikia tikėtis, kad laiko adaptacijai prie šio lygio užteks.

Antrajame mače su prancūzais gerai gynyboje atrodė ir R.Jokubaitis. Įžaidėjas tvirtai spaudė žmogų su kamuoliu, taip pat sėkmingai stūmė oponentus į silpnas jų rankas. Žaidžiant su su J.Valančiūnu ar D.Motiejūnu priekinėje linijoje – labai svarbu kaip su užtvaromis tvarkysis mūsų rinktinės gynėjai.

Lietuvos rinktinei stinga tokių žaidėjų, kurie galėtų kamšyti skyles gynyboje. Arno Butkevičiaus ar Edgaro Ulanovo pagalbos bei fiziškumas galėtų tapti tais klijais, cementuojančiais Lietuvos rinktinės gynybą. Dabar komandoje tokio tipo žaidėjas yra tik Tadas Sedekerskis, kuris dar kol kas tik ieško savo vaidmens.

Paminėjimo nusipelno ir Mindaugo Kuzminsko darbas prie savojo krepšio. Nebūdamas pats fiziškiausias savo pozicijos krepšininkas rinktinės veteranas labai gerai skaito gynybines situacijas, puikiai užsiima pozicijas ir bent jau pasirengimo ciklo metu yra vienas naudingiausių komandos žaidėjų abejose aikštės pusėse.

Nors Lietuvos rinktinė pralaimėjo tris pastarąsias rungtynes, tačiau du iš trijų pralaimėjimų buvo vieniems iš čempionato favoritų prancūzams. Matant šios komandos sudėtį ir potencialą galima sutikti su K.Maksvyčiu, kad mačas Vilniuje Lietuvos rinktinei jau buvo geresnis.

Kur kas naudingiau yra sužaisti pasirengimo cikle tokius du mačus su prancūzais, kurie išryškino tam tikras mūsų žaidimo problemas, nei kad į pirmenybes nuvykti nepralaimėjus nė sykio ir pamokas rinktis jau ten.