A.Trinchieri kritiką atrėmęs D.Riversas naudojasi „Žalgirio“ šansu: likti čia yra vienas pagrindinių mano tikslų (20) interviu

Tokio pajėgumo komandos, kaip Kauno „Žalgiris“ balandžio pabaigoje dažniausiai jau turi tvirtą branduolį ir savo sudėties nekeičia, tačiau šis sezonas – kitoks. Balandžio 18 dieną LKL čempionai nustebino daugelį, pasikviesdami Italijoje žaidusį amerikietį Demetre'ą Riversą. To priežastis – išretėjusi „Žalgirio“ puolėjų grandis.

Nemažai krepšinio apžvalgininkų kvestionavo šį ėjimą pasikviesti aukštame lygyje nieko neįrodžiusį žaidėją. Vieni abejojo jo galimybėmis padėti komandai, kiti teigė, kad „Žalgiris“ ir taip turi pajėgią sudėtį ramiai laimėti LKL. Tačiau praėjus daugiau nei 2 savaitėms D.Riversas pamažu įrodinėja, kad gali daryti skirtumą ir tapti svarbia „Žalgirio“ dalimi. Tiesa, pradžia buvo kartoka.

Po vos antrojo savo mačo prieš Mažeikių „M Basket-Delamode“ ekipą 28-erių puolėjas sulaukė kritikos iš savo vyr. trenerio Andrea Trinchieri. Ir ne šiaip privačiame pokalbyje, o viešai per spaudos konferenciją.

Sužaidęs 10 minučių pirmoje pusėje, D.Riversas antroje ant parketo nepasirodė, o italas savo auklėtinio 3 taškų ir 2 atkovotų kamuolių pasirodymą apibūdino taip:

„Šiandien buvo labai blogai, – žodžių į vatą nevyniojo A.Trinchieri. – Jis nebuvo reikiamame ritme. Kai turi ilgą rotaciją, kitas yra eilėje. Šiandien jis proga nepasinaudojo, bet ryt bus kita diena. Tikiu, kad tai, jog jis nežaidė antroje mačo dalyje, motyvuos jį. „Žalgiris“ yra kaip judantis traukinys, jis turi jį pasivyti, nes mes nestojame.“

D.Riversas tinklalapiui Krepsinis.net atskleidė, kaip jautėsi sulaukęs tokios trenerio kritikos.

„Tai buvo konstruktyvi kritika. Per pirmuosius du savo mačus „Žalgiryje“ nežaidžiau gerai, dažnai klydau. Yra dalykų, kuriuos vis dar turiu patobulinti. Vis dar išgyvenu prisitaikymo laikotarpį. Tikrai nebuvau nustebintas, kad treneris viešai apie mane pasisakė. Tokiame aukštame lygyje visuomet bus įvairios kritikos. Viskas priklauso, ar tai priimsi asmeniškai, ar tiesiog ramiai sureaguosi ir mokysiesi iš savo klaidų bei tobulėsi. Visuomet bus gerų rungtynių, bus ir blogų rungtynių.

Niekas nuo to neapsaugotas. Manau, kad išsakyti nuomonę yra gera savybė, visi turi teisę išsakyti, ką galvoja. Aš sureagavau į tai, kaip į konstruktyvią kritiką. Priėmiau ją ir pasimokiau iš klaidų. Jei neklausysiu, ką sako tokio lygio treneriai, šiame lygyje tikrai nežaisiu“, – sakė amerikietis.

Riversas

Panašu, kad A.Trinchieri žino, ką daro ir tai tikrai motyvavo auklėtinį pasitempti. Kitose rungtynėse prieš Kėdainių „Nevėžį-Optibet“ D.Riversas įsūdė 23 taškus, susmeigdamas 6 tritaškius iš 10. Puolėjas buvo nesulaikomas, o vėliau sekė dar vienas solidus pasirodymas. Praėjusį sekmadienį vykusiame mače prieš Vilniaus „Wolves Twinsbet“ puolėjas per 14 minučių surinko 11 taškų bei 13 naudingumo balų.

Ir gerėjantį žaidimą rodo ne tik skaičiai, bet ir stratego pasitikėjimas žaidėju. A.Trinchieri vietoje kapitono Edgaro Ulanovo metė D.Riversą į aikštelę paskutinę minutę, kuomet žalgiriečiai atsiliko 93:94. Tiesa, daug vaisių tai neatnešė – „Žalgiris“ pralaimėjo 93:97, tačiau darosi panašu, jog šis naujokas tikrai nėra paimtas dėl skaičiaus.

„Taip, po mažo prieš Mažeikius buvau šiek tiek piktas ant savęs ir norėjau parodyti, kad esu geresnis žaidėjas nei rodė mano žaidimas, – tinklalapiui Krepsinis.net sakė „Žalgirio“ naujokas. – Sureagavau į kritiką, pasimokiau iš klaidų. Būdamas „Žalgiryje“ dažnai kalbuosi su treneriais, ką galiu daryti geriau, žiūriu daug vaizdo medžiagos. Manau, kad aikštelėje esu aktyvesnis ir labiau susikoncentravęs nei anksčiau ir tai davė vaisių. Pradėjau kreipti dar didesnį dėmesį į mažas detales, kas tokiame lygyje yra labai svarbu.

Mano komandos draugai veržiasi, o aš dažnai atsiduriu gerose pozicijose, į kurias jie gali kamuolį atsimesti, kuomet sutraukia dvigubą gynybą. Tiesiog stengiuosi būti pasiruošęs ir labai noriu išnaudoti man suteiktą šansą. Stengiuosi būti agresyvus, pataikiau savo metimus ir rezultatas kalba už save. Esu labai dėkingas ir komandai: tiek treneriai, tiek žaidėjai mane skatina mesti, pasitikėti savimi. Tai labai padeda ir pasimatė aikštelėje. Jaučiuosi vis geriau ir jaučiu trenerio pasitikėjimą.“

D.Riversas taip pat prakalbo apie gyvenimo galimybę, atskleidė su kokiu spaudimu susidūrė „Žalgiryje“, apžvelgė savo profesionalo kelią, kurį pradėjo Estijoje ir įvardijo pagrindinius savo tikslus Kaune. Tačiau apie tai ir dar daugiau – tinklalapio Krepsinis.net interviu.

– Demetre, kaip jaučiatės įsikūręs Kaune?

– Gera čia būti. Kai tik atvykau, reikėjo prisitaikyti prie oro, nes buvo šalta, šiek tiek snigo. Dabar oras kur kas geresnis. Kaunas – labai svetingas miestas. Vaikščiodamas centre sulaukiu daug meilės iš vietinių žmonių. Man labai čia patinka. Žmonės prieina, nori pasikalbėti, nusifotografuoti, gauti autografą. Jie taip pat manęs klausia, ar patinka Kaunas, kaip mano nauja komanda. Prie tokio dėmesio nesu pratęs, bet man jis patinka.

– Pastaruoju metu oras lepina, ar jau spėjote pėsčiomis pažinti Kauną?

– Šiek tiek teko pasivaikščioti po Kauno senamiestį, pagrindinę alėją, aplankiau Kauno pilį. Kol kas tiek, bet kai turėsiu daugiau laiko, pažintis su Kaunu prasitęs.

– Kuri vieta – mėgstamiausia?

– Pagrindinė miesto alėja (Laisvės alėja – Red. Past.). Ten visuomet verda veiksmas: džiazo festivalis, daug scenų, kur pasirodymus atlieka dainininkai. Esu muzikos žmogus, todėl man labai tai patinka. Labiausiai mėgstu hip-hopą, R&B, bet klausau visko, todėl vaikštinėti alėja ir klausytis įvairaus žanro muzikos man labai patinka.

– Kalbant apie krepšinio reikalus, kaip jus priėmė komanda?

– Man buvo pakankamai lengva prisitaikyti. Dažniausiai įsilieti į naują grupę, kuri kartu praleido bent 8 mėnesius, nėra lengva, bet komanda mane priėmė labai šiltai. Vyrukai ekipoje yra maksimaliai draugiški. Jie stengiasi, kad pritapčiau kuo greičiau. Trenerių štabas taip pat labai paslaugus. Esu čia tik porą savaičių, bet atrodo, kad daug ilgiau.

– Apskritai, kaip vertinate savo adaptaciją „Žalgiryje“? Papasakokite, kas sunkiausia, kas nustebino.

– Kalbant nuoširdžiai, sunkiausia yra tai, kad mane vienu metu užgriuvo daug naujų dalykų. Su viena komanda buvau ištisus mėnesius, pažinojau visus, visi pažinojo mane, žinojau derinius, turėjome gerą chemiją. Dabar viskas iš naujo, turiu susipažinti su visais, turiu mokytis derinius, įsilieti į komandą. Tai nebuvo labai sunku padaryti, bet vis tiek tai yra prisitaikymas iš naujo. Nelieka nieko kito, kaip prisitaikyti.

– Kiek netikėtas buvo šis pasiūlymas? Ar galite papasakoti istoriją nuo pradžių, kaip atsidūrėte „Žalgiryje“?

– Labai netikėtas. Italijoje, Skafačio komandoje, man buvo likę gal 3 mačai iki reguliariojo sezono pabaigos. Tuo metu tikrai nesitikėjau, kad pakeisiu komandą. Buvau susikoncentravęs ties stipriu sezono užbaigimu Italijoje, kova dėl atkrintamųjų. Bet vieną dieną man netikėtai paskambino agentas, jis papasakojo man apie šią galimybę. Buvau labai nustebęs. Pagalvojau, kad man čia yra gyvenimo galimybė, todėl nusprendžiau priimti pasiūlymą. Sunku pasakyti ne „Žalgiriui“. Tada viskas klostėsi super greitai. Kai pasirašiau sutartį, turėjau išskristi kitą rytą ir per vakarą reikėjo susikrauti į lagaminus visą gyvenimą. Taip pat tą pačią dieną reikėjo atsisveikinti su visais komandos draugais, treneriais Skafačio komandoje, padėkoti. Ir viskas per vieną dieną. Tuomet laukė skrydis 6 ryto ir štai aš čia.

Deja, mano bagažas kažkur pasimetė ir neturėjau jokių rūbų, krepšinio batų, aprangos. Turėjau bėgti į prekybos centrą ir nusipirkti rūbų, kol atvyks mano lagaminai, nes praktiškai nieko neturėjau. Vos atvykęs labai greitai prisijungiau prie treniruočių. Nauji deriniai, nauji vardai. Beprotiška. Va toks yra sportininko gyvenimas ir jei kažkas sako, kad be reikalo gauname nemažus atlyginimus, turėtų iš arčiau pažvelgti į tai, ką turime praeiti. Visas šis persikėlimas buvo varginanti patirtis, bet turi prisitaikyti, jei kažko labai nori.

– Esate žaidęs Estijoje, Vengrijoje, Čekijoje, vidutinėse Turkijos ir Italijos komandose, bet „Žalgiris“ – kito lygio komanda. Kas labiausiai skiriasi nuo praėjusių stotelių?

– Taip, visai kitas lygis, visai kito dydžio ir profesionalumo organizacija, kiti lūkesčiai. Atvykęs iškart supratau skirtumą, kad čia reikės kovoti ne dėl atkrintamųjų vietiniame čempionate, o ginti titulą. Iškart pajutau teigiamą spaudimą. Man buvo labai konkrečiai pasakyta, kad kitas rezultatas, išskyrus titulą, nėra priimtinas nei sirgaliams, nei organizacijai. Bet aš pasiruošęs atlaikyti tą spaudimą, būtent tam čia atvykau. Nenoriu būti stebėtoju iš šono, noriu tapti svarbia komandos dalimi ir padėti laimėti „Žalgiriui“ titulą. Negaliu paleisti tokios progos, nes iš manęs taip pat tikimasi rezultatų. Turiu juos rodyti. Gi manęs neprašo daryti to, ko nesu daręs, turiu parodyti savo stiprybes.

– Kaip dar atrodo tas spaudimas?

– Iš mūsų tikimasi laimėti titulą. Paprasčiausiai visi žinome, kad jei to nepadarysime, klubas atrodys blogai. Kažkokio išskirtinio spaudimo iš vidaus nėra, tiesiog visi žinome, kad turime laimėti.

– Su kokia pagrindine užduotimi atvykote į „Žalgirį“? Ko iš jūsų tikisi A.Trinchieri?

– Tik pasirašęs sutartį turėjau pokalbį su treneriu. Jis man iškart pasakė, kad nebus lengva ir jog nesitikėčiau lengvo kelio. Treneris pasakė, kad iš manęs tikisi nemažai, jam reikia atsarginio trečio numerio su solidžiomis minutėmis, iškart davė sveiko spaudimo (šypsosi). Jam reikėjo žmogaus, kuris galėtų ir pataikyti į krepšį, ir duoti vaisių gynyboje. Trinchieri norėjo žaidėjo, kuris galėtų gintis per kelias pozicijas. Viena iš mano užduočių – skaityti situacijas puolime aukštu lygiu, laiku prakirsti, išlaikyti gerą išsidėstymą. Ir žinoma – IQ, turiu jį rodyti. Treneris pabrėžė, kad girdėjo apie mane daug gero, kaip apie komandos draugą, todėl tai buvo viena iš priežasčių, kodėl atsidūriau „Žalgiryje“. Jis norėjo, kad pateisinčiau šitą reputaciją. Jis prašė manęs parodyti, kiek stipriai esu alkanas ir motyvuotas įsitvirtinti aukštesniame lygyje ir jei tai padarysiu, sulauksiu sėkmės.

– Beveik visą sezoną praleidote Italijoje. Ką teko išgirsti apie A.Trinchieri prieš čia atvažiuojant?

– Girdėjau tikrai daug gerų dalykų. Jis yra legenda Italijoje, visi žino jo vardą, visi žino, ką jis gali pasiūlyti, ką jis duoda, kaip treneris ir ką jis suteikia organizacijoms, kuriose dirba. Visi man prieš išvykstant sakė, kad žaisiu pas puikų trenerį ir tai man yra puiki galimybė parodyti save, nes jis man tikrai suteiks šansą. Kiti italai treneriai sakė, kad turiu pasiimti maksimumą iš jo, nes jis yra labai geras mokytojas, turiu tik klausyti ir mokytis. Trinchieri Italijoje yra labai gerbiamas.

– Arnas Butkevičius prieš traumą „Žalgiryje“ buvo klijai – puolime daug kamuolio nereikalavo, bet efektyviai rinko darbinius taškus, o gynyboje sėkmingai dirbdavo su svarbiais varžovų žaidėjais. Ar iš jūsų galima tikėtis tokių dalykų išpildymo?

– Taip, manau, kad su Arnu esame ganėtinai panašūs žaidėjai. Aš taip pat puolime nereikalauju daug kamuolio, galiu gintis per kelias pozicijas ir keistis, todėl manau, kad galiu tai suteikti. Svarbiausia gynyba, kuri laimi rungtynes ir mano mentoriai bandė tai įskiepyti. Svarbiausi du dalykai – gynyba ir buvimas geru komandos draugu. Puolime stengsiuosi būti tinkamuose taškuose, skaityti situacijas. Kartais metimai nekrenta ir tai yra normalu, bet su gynyba su gali kontroliuoti rungtynes.

Riversas

– Yra LKL kovos, yra „Žalgirio“ treniruotės. Žiūrint iš pirmo įspūdžio, kaip manote, ar priklausote šiam lygiui?

– Manau, kad taip. Mane čia pasikvietė dėl priežasties ir aš stengiuosi padaryti įtaką komandoje ir padėti mums laimėti čempionatą. Jaučiuosi, kad esu tinkamo lygio ir nekrentu iš konteksto tiek treniruotėse, tiek rungtynių metu. Esu labai dėkingas už šią galimybę ir noriu ją išnaudoti maksimaliai, padaryti viską, ką galiu, jog būčiau konkurencingas.

– Nuo Latvijos–Estijos lygos iki „Žalgirio“. Koks buvo tas kelias?

– Viskas prabėgo labai greitai. Kaip tik atvykęs į Kauną pagalvojau apie tai, nuo ko pradėjau ir kiek daug nuėjau. Man kaip tik paskambino žmonės iš Estijos ir pasveikino su tokiu pasiekimu. Tada supratau, kokį kelią teko nueiti ir kur dabar esu. Turbūt sėkmės priežastis – kantrybė, tikėjimas procesu. Niekada nenuleidau rankų, išlikau kuklus, stengiausi toliau sunkiai dirbti, tobulinti save ir mokytis iš kiekvienos patirties. Niekada nenustojau norėti būti geresniu. Praėjau sunkų, ilgą kelią ir štai aš čia. Tikrai nenustosiu dirbti ir noriu išsilaikyti tokiame aukštame lygyje.

– Kas buvo sunkiausia tame kelyje?

– Labai sunku išlaikyti pasitikėjimą procesu, koncentraciją. Su kiekvienu sezonu norisi palypėti aukščiau, bet daugelis nori to čia ir dabar. Reikia labai daug kantrybės, labai daug užsispyrimo ir noro. Buvo dienų, kai norėjau viską mesti, buvo visko, įsiveldavau į psichologinę kovą su savimi, kildavo daug abejonių, daug klausimų, bet svarbiausia apsupti save tinkamais žmonėmis, išlaikyti pastovumą bei stabiliai augti, nenustoti dirbti. Vieni turi trumpesnį kelią iki aukščiausio lygio, kiti – ilgesnį. Taip pat labai svarbu nesidairyti į kitus, žiūrėti į savo situaciją. Nėra blogai lėtai pasiekti kažką didelio. Svarbu pasiekti.

– Kuri patirtis Europoje užgrūdino labiausiai ir kodėl?

– Daug kas nuvertina, kiek sudėtinga yra būti toli nuo šeimos, draugų, 7–8 valandų skirtumas. Apskritai, kuomet buvau ką tik pabaigęs karjerą NCAA ir ruošiausi žaisti Europoje, aplink nebuvo nė vieno žmogaus, kuris man galėtų duoti patarimų apie būsimą etapą Europoje. Aš nežinojau nieko. Važiavau ir nežinojau, ko tikėtis. Atvažiuoji iš JAV į Estiją – viskas nauja: kultūra, maistas, krepšinio taisyklės, kalbos barjeras. Kai bėga metai įpranti prie to, bet pirmųjų metų niekada nepamiršiu.

– Turbūt nuėjus tokį ilgą kelią tikslas vienas – užsikabinti už šanso ir įsitvirtinti „Žalgiryje“?

– Žinoma, užsikabinti ir likti čia yra vienas pagrindinių mano tikslų. Darysiu viską, kad laimėtume čempionų titulą. Dabar esu visiškai susitelkęs į savo darbą, noriu parodyti, kad esu geras kovotojas, geras komandos draugas ir vėliau viskas automatiškai stos į savo vietas. Pažiūrėsime, kur yra mano ateitis. Tikrai norėčiau likti Eurolygos lygio organizacijoje, o juolab „Žalgiryje“. Tai yra bene kiekvieno žaidėjo svajonė – žaisti Eurolygoje. Jei tik turėsiu galimybę, norėčiau likti tokioje organizacijoje, kaip „Žalgiris“. Ką aš turiu padaryti, kad čia likčiau? Manau tai, ko iš manęs prašė. Bet svarbiausia tai daryti atitinkamu lygiu. Manau, kad jei pateisinsiu lūkesčius ir jie manys, kad galiu duoti naudos komandai, kurią ji lipdys tarpsezoniu – turėsiu čia vietą ir kitą sezoną.

– Martynas Sajus paminėjo, kad esate žaidėjas – trenerio svajonė. Paklusnus treneriams, ramus, geras komandos draugas, darbštus aikštelėje. Kaip tapote tokiu, kokiu esate dabar ir kaip išsiugdėte šias savybes, kurios leidžia treneriams su jumis gerai sutarti?

– Viskas prasideda nuo jauno amžiaus ir nuo tėvų auklėjimo. Jie mane taip išauklėjo ir sakė: „Niekada nenustok mokytis, kad ir kokio amžiaus būtum.“ Stengiuosi mokytis iš kitų ir dėl to esu dėkingas tėvams, kurie įskiepijo man tokį mąstymą. Per karjerą tu patirti daug skirtingų kultūrų, sutiksi daug įvairių žmonių. Tėtis buvo mano pirmasis mokytojas, pirmasis mentorius. Iki šios dienos kalbamės po kiekvienų rungtynių. Jis man išsako viską be jokių užuolankų, kas jam patiko, kas nepatiko. Esame lyg geriausi draugai. Tėvų kantrybė su manimi ir ta įskiepyta mintis niekada nenustoti mokytis mane veda į priekį būtent jų dėka esu toks žmogus. Stengiuosi tai perkelti ne tik į aikštelę, bet ir į gyvenimą, mokytis visose srityse.

– Debiutas buvo kartokas. Po rungtynių su Mažeikių ekipa jus viešai sukritikavo A.Trinchieri ir jūsų pasirodymą pavadino labai blogu. Ar tai jus nustebino?

– Tai buvo konstruktyvi kritika. Per pirmuosius du savo mačus „Žalgiryje“ nežaidžiau gerai, dažnai klydau. Yra dalykų, kuriuos vis dar turiu patobulinti. Vis dar išgyvenu prisitaikymo laikotarpį. Tikrai nebuvau nustebintas, kad treneris viešai apie mane pasisakė. Tokiame aukštame lygyje visuomet bus įvairios kritikos. Viskas priklauso, ar tai priimsi asmeniškai, ar tiesiog ramiai sureaguosi ir mokysiesi iš savo klaidų bei tobulėsi. Visuomet bus gerų rungtynių, bus ir blogų rungtynių. Niekas nuo to neapsaugotas. Manau, kad išsakyti nuomonę yra gera savybė, visi turi teisę išsakyti, ką galvoja. Aš sureagavau į tai, kaip į konstruktyvią kritiką. Priėmiau ją ir pasimokiau iš klaidų. Jei neklausysiu, ką sako tokio lygio treneriai, šiame lygyje tikrai nežaisiu.

Trinchieri

– Interviu pradžioje kalbėjome apie spaudimą. Ar toks A.Trinchieri pasisakymas yra spaudimo jums apraiška?

– Nemanau. Kaip ir sakiau, krepšinyje visuomet bus kritikos. Tai nėra spaudimas, treneris tiesiog pasakė, ką mano. Jeigu nežaidžiu gerai, vadinasi nežaidžiu gerai, nereikia nieko pagražinti. Labai gerai, kad ši frazė buvo pasakyta, tai buvo lyg signalas, kad turiu pasitempti. Tai yra stumtelėjimas į priekį ir noras gauti iš žaidėjo daugiau. Jis žino, kad galiu geriau, todėl taip ir pasakė. Esu jam dėkingas.

– Ar po to buvo kažkoks pokalbis su treneriu? Ką kalbėjotės?

– Kalbėjome apie tai, kad galiu žaisti geriau ir esu geresnis nei mano pirmosios dvejos rungtynės.

– Vėliau sekė dvejos geros rungtynės prieš Mažeikių klubą ir „Wolves“. Ar tai buvo tam tikra reakcija į trenerio kritiką ir žinutė jam?

– Taip, po mačo prieš Mažeikius buvau šiek tiek piktas ant savęs ir norėjau parodyti, kad esu geresnis žaidėjas nei rodė mano žaidimas. Sureagavau į kritiką, pasimokiau iš klaidų. Būdamas „Žalgiryje“ dažnai kalbuosi su treneriais, ką galiu daryti geriau, žiūriu daug vaizdo medžiagos. Manau, kad aikštelėje esu aktyvesnis ir labiau susikoncentravęs nei anksčiau ir tai davė vaisių. Pradėjau kreipti dar didesnį dėmesį į mažas detales, kas tokiame lygyje yra labai svarbu. Mano komandos draugai veržiasi, o aš dažnai atsiduriu gerose pozicijose, į kurias jie gali kamuolį atsimesti, kuomet sutraukia dvigubą gynybą. Tiesiog stengiuosi būti pasiruošęs ir labai noriu išnaudoti man suteiktą šansą. Stengiuosi būti agresyvus, pataikiau savo metimus ir rezultatas kalba už save. Esu labai dėkingas ir komandai: tiek treneriai, tiek žaidėjai mane skatina mesti, pasitikėti savimi. Tai labai padeda ir pasimatė aikštelėje. Jaučiuosi vis geriau ir jaučiu trenerio pasitikėjimą.

Riversas

– Martynas Sajus minėjo, kad galite žaisti ir ketvirtoje pozicijoje. Kiek efektyviai?

– Taip. Galiu tai daryti. Kaip ir minėjau, neturiu didelių problemų gintis per kelias pozicijas. Aišku, žaidžiant ketvirtu numeriu reikia atstovėti prie stambesnius, didesnius varžovus, bet man dažnai pavyksta tai padaryti. Kalbant apie puolimą, man labai patinka žaisti pikenpopą ir tai yra efektyvus žaidimo elementas, kuomet žaidžiu ketvirtoje pozicijoje. Taip pat turiu galimybę keistis ginamaisiais, nesvarbu, kurioje pozicijoje žaidžiu, tai yra pliusas. Man padeda atletiškumas, kurio dėka galiu gerai kovoti dėl kamuolių prieš didesnius žaidėjus už mane.

– Dabar apšylate kojas ir „Žalgiris“ jau yra užsitikrinęs pirmąją reguliariojo sezono vietą. Ar atkrintamosiose yra ambicija parodyti, kad galite žaisti aukščiausiu lygiu svarbiausiu metu?

– Žinoma. Noriu parodyti, kad galiu duoti rezultatą ir svarbiausiais sezono momentais. Noriu padėti komandai laimėti. Bus didžiulių dvikovų atkrintamosiose ir noriu būti įvykių sūkuryje. Noriu įrodyti, kad galiu žaisti tokiame lygyje ir daryti teigiamą įtaką bei žinoma, laimėti titulą.

„Ilgoji pertrauka“: „Lietkabelio“ sudėties dėlionė – diskusijos dėl Bičkauskio ir Oreliko, būtini išsaugoti žaidėjai, išvykimai, permainos priekinėje linijoje ir tinkamai kandidatai papildyti ekipą