Kas aštuntų metų krizė ir vėl smogė: rinktinės fiasko – kaip pagal laikroduką (7)

Senas posakis byloja, kad iš svetimų klaidų nepasimokantys žmonės yra priversti klysti patys. Kitas posakis sako, jog istorija kartojasi ir nebūna žmonių kartos, kuri nepatirtų karo. Tai sujungus į vieną, galime puikiai apibūdinti šiųmetį nacionalinės rinktinės pasirodymą – nebūna kartos be nusivylimo.

Šią tendenciją galima atsekti dar nuo tolimų 1993-ųjų. Prieš metus nepriklausomos Lietuvos rinktinė debiutavo Olimpinėse žaidynėse ir ten iškovojo bronzos medalius. Krepšinis iškart tapo pergalių simboliu ir oficialia antrąja religija Lietuvoje.

Deja, po to visus ant žemės nuleido 1993-ųjų Europos čempionato atranka. Olimpinė rinktinė be Arvydo Sabonio varžėsi trijų komandų atrankos grupėje su Lenkija ir Baltarusija. Po pergalės prieš Lenkiją buvo nusileista Baltarusijai ir Europos čempionatas liko tik tolima svajone.

1992 metų rinktinė

Šis pralaimėjimas iki šiol yra laikomas vienu gėdingiausių visoje šalies istorijoje. Šiaip ar taip, tai galima suversti mažos šalies nepatyrimui ir per greitam iškilimui į šlovę. Olimpiniai medaliai apsvaigino krepšininkus šalies, kuri tuo metu net neturėjo profesionalios krepšinio lygos. Be to, tai labiau priėmė išimtį, nei taisyklę – ši karta savo pamokas išmoko. Po to sekė 1995-ųjų Europos čempionato sidabras, 1996-ųjų Olimpinė bronza, trejus metus pasiekti prestižinių turnyrų ketvirtfinaliai ir dar viena Olimpinė bronza 2000-aisiais.

Tada atėjo 2001 metų Europos čempionatas. Dar viena juoda dėmė Lietuvos krepšinio istorijoje. Iš 1993-ųjų fiasko patyrusių krepšininkų rinktinėje liko tik Gintaras Einikis, o Jono Kazlausko kariaunoje netrūko jaunimo. Rinktinėje debiutavo Rimantas Kaukėnas, Robertas Javtokas, Donatas Slanina, patirtį kaupė ir jauni Šarūnas Jasikevičius, Ramūnas Šiškauskas ir Darius Songaila.

Grupėje buvo įveiktos Izraelio ir Ukrainos rinktinės, bet paskutiniame mače pralaimėta Prancūzijai, o tai lėmė aštuntfinalio susitikimą su kuklia Latvijos rinktine.Daugelis dar atsimename, kuo tai baigėsi – prieš metus Olimpinę bronzą iškovojusi, bet patirties vis dar stokojusi rinktinė nesusitvarkė su įtampa. Ainaro Bagatskio vedami kaimynai lietuvius sutrypė 94:76 ir užbaigė mūsiškių žygį medalių link.

Jasikevičius

Dėl šios nesėkmės lietuviai ne tik užfiksavo žemą pasiekimą Europos čempionate, bet ir nepateko į Europos čempionatą. Tai iššaukė naujus pokyčius – trenerio kėdėje J.Kazlauską pakeitė Antanas Sireika, o pamokos ir vėl buvo išmoktos. Rinktinės sudėtis pasikeitė nežymiai, tačiau įgavo daugiau patirties. Talento nestokojusi karta 2003-aisiais triumfavo Europos čempionate Švedijoje, kitais metais Olimpiadoje parklupdė JAV rinktinę ir pasiekė pusfinalį. 2006-aisiais užfiksavo tada geriausią rezultatą Pasaulio čempionatą, patekdami į ketvirtfinalį. Viskas klostėsi gerai, kol praėjo dar aštuoneri metai.

2009-ųjų Europos čempionatas Lenkijoje. Išsiplėsti čia nereikia – ne pačių pajėgiausių ir nepatikrintų žaidėjų pagrindu sudaryta rinktinė draugiškų mačų ciklą užbaigė 30 taškų skirtumu sutrypdama Ispanijos rinktinę. Tai iššaukė milžiniškus lūkesčius ir užaugino sparnus krepšininkams, kurie greitai buvo pakirpti. Pergalė prieš Bulgariją, penki pralaimėjimai, ir vieta antrojo dešimtuko pradžioje. R.Butautas netenka posto, sudėtyje prasideda kapitalinė kartų kaita. Iškart po to sekė Kęstučio Kemzūros Pasaulio čempionato bronza bei sėkmingas ir dviem sidabro medaliais paženklintas J.Kazlausko vadovaujamos komandos Olimpinis ciklas.

2009 metų rinktinė

Rinktinės vairą perėmus Dainiui Adomaičius didelių lūkesčių lyg ir nebuvo kelta. Drąsiai svajoti neskatino ir ne itin sėkmingas draugiškų rungtynių ciklas, kuriame kiekvieną pergalę sekdavo pralaimėjimas.

Iš 2009-aisias košmarą Lenkijoje patyrusių žaidėjų komandoje liko tik Mantas Kalnietis ir Jonas Mačiulis. Tiesa, jie tada rinktinėje didelio vaidmens neatliko, o dabar vos perkopę trisdešimt staiga tapo vyriausiais rinktinės žaidėjais. Daug patirties tokio lygio turnyruose neturėjo nei rinktinės žaidėjai, nei už jos vairo debiutavęs D.Adomaitis. Vis dėlto tai nesutrukdė grupėje iškovoti keturias pergales ir užimti pirmąją vietą.

Deja, šie pasiekimai virto meškos paslauga. Be didelio pagrindo sukeltas pasitikėjimas savimi, pasigirdusios kalbos apie grandiozinį sutikimą tėvynėje ir dar netinkamiausias įmanomas varžovas aštuntfinalyje. Rezultatas – 13 taškų pralaimėjimas Graikijai.

Graikija

1993, 2001, 2009 ir 2017. Aritmetinė progresija, kuri mūsų visų nelaimei šiemet nebuvo nutraukta.

Blogų metų būna visiems. Tenka pripažinti, kad jokiai rinktinei nepavyksta kasmet skinti medalius, net ir neprilygstamo talento ispanų karta krito 2014-ųjų ir 2010-ųjų Pasaulio čempionatų ketvirtfinaliuose, o šiai šaliai tai prilygo visiškai katastrofai.

Šiaip ar taip, dabartinė Lietuvos rinktinė nėra ta, kuri galėtų besąlygiškai pasitikėti savimi ir eiti į rungtynes su Graikija vadindama save aiškia favorite. Jonas Valančiūnas po pralaimėto aštuntfinalio pripažino, kad lietuviai nuvertino graikus ir tai buvo nedovanotina klaida.

Taip buvo išmokta dar viena skaudi pamoka, o jai įsisavinti Lietuva ir vėl turės dvejus metus – ateinančią vasarą dėl naujos FIBA tvarkos joks tarptautinis turnyras nevyks. Sudėtyje ir trenerių štabe šįkart didelių pokyčių laukti nederėtų – rinktinė yra pakankamai jauna, o atpirkimo ožiu paprastai tampantis treneris sulaukė besąlyginio krepšininkų užtarimo. Taigi po dvejų metų turėtume išvysti tą pačią rinktinę su nauju mentalitetu – žinančią savo galimybes ir nusiteikusią kautis. Būtent tai atnešė pastaruosius medalius, tai juos atneš ir ateityje.

„Ilgoji pertrauka“: Pasvalio ateitis, Antetokounmpo požiūris į krepšinį, „Lietkabelio“ „kaltieji“, klaustukas dėl „Šiaulių“ lietuvių, pagirtinas „Nevėžio“ darbas, kontraktą užsitarnavęs Kostičius ir „CBet“ vadybos darbo atspindys