„Istorinis įvykis“: tarp kalėjimo kameros gulto ir šlovingos karjeros NBA – policininko sprendimas, nulėmęs C.Butlerio gyvenimą (10)

Didžiausias Baltijos šalyse krepšinio naujienų portalas Krepsinis.net šį antradienį rubrikoje „Istorinis įvykis“ kviečia susipažinti su išties jaudinančia istorija. Tai „Washington Post“ pasakojimas apie Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) veterano Carono Butlerio lemtingą gyvenimo epizodą.

17-metis tą dieną nėjo į mokyklą dėl ligos. Jis tingiai snaudė ant sofos, jausdamas nemalonius peršalimo simptomus. Vaikiną pažadino už lango staiga pasigirdęs sirenų garsas. Prisislinkęs prie lango jis pamatė mirksinčias šviesas ir ginkluotus policijos pareigūnus. Jie artėjo jo namų link.

Vaikinui teko devynis mėnesius praleisti kalėjime dėl narkotikų ir ginklų laikymo. Tačiau tai buvo prieš daugiau nei metus. Nuo to laiko jis buvo švarus. Dėl ko dabar visa tai vyksta? Panikuodamas jis padarė tai, kas jam tuo momentu šovė į galvą. Jis užsimetė antklodę ant savo galvos ir apsimetė, kad miega.

Kai policijos pareigūnai išlaužė duris ir jį rado, jie vaikiną be jokių diskusijų surakino. Pasodintas svetainėje jis žiūrėjo kaip pareigūnas Richardas Gelleris ir jo kolegos apieškojo dviejų aukštų geltoną namą. Netrukus R.Gelleris rado 15 gramų kokaino garaže.

„Bingo! – sušuko R.Gelleris. – Aukso puodas! Mes turim tai!“

Tai buvo momentas, kai Carono Butlerio gyvenimas galėjo pakrypti visai kitokia linkme: toli nuo sėkmingos krepšininko karjeros Konektikuto koledže, toli nuo Vašingtono „Wizards“ ir penkerių metų 50 milijonų JAV dolerių vertės kontrakto, kurį jis 2005 m. sudarė su ašaromis akyse, toli nuo žaidimo Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) „Visų žvaigždžių“ rungtynėse.

Tačiau C.Butlerio žodžiais, „pačią baisiausią dieną gyvenime“ į kalėjimo kamerą jo nepasiuntė. Vietoje to jam buvo leista tęsti neįtikėtiną istoriją nuo nepilnamečių pataisos kolonijos iki „Verizon Center“ arenos, nes tą dieną policijos pareigūnas priėmė sprendimą, kuris pakeitė būsimos NBA žvaigždės gyvenimą.

„Kapinės ir kalėjimai yra pilni žmonių, kurie norėjo antrojo šanso, – sako C.Butleris. – Dievas uždėjo rankas ant mano gyvenimo. Jis pasakė: „Aš paliesiu tave tam, kad tu paliestum kitus.“

Problemos nuo pradžių

C.Butlerio gyvenimas prasidėjo 80 tūkst. gyventojų miestelyje šalia Milvokio, Rasine. Augęs tarp griūvančių ir apleistų namų jis žaisdavo krepšinį bendruomenes centre. Be lankytojų, kurie pakeliui užsuka į „Wells Brothers“ piceriją, į šį miestą daugiau niekas neužklysta. Keletas parduotuvių, keletas užkandinių. C.Butlerio mėgstamiausia „La Tapatia“ teturi vieną staliuką.

Rasinas yra toks nedidelis, kad C.Butlerio rajonas yra vos šešių kvartalų atstumu nuo turtingųjų rajono šalia Mičigano ežero. Tačiau rami aplinka įtakos tam, kas vyko Hamiltono parke, neturėjo. Tada visi susirinkdavo ten. Ten C.Butleris visada rasdavo daugybę žmonių, merginų, nešvarių darbų, nusikalstamos veiklos. Policijai teko vaikyti tą parką nusipirkus vieną iš jame esančių pastatų ir įtaisius kameras.

Kai C.Butlerio motina Mattie Paden rasdavo Caroną parke, jai dažnai tekdavo atsinešti beisbolo lazdą, kad parvarytų savo sūnų namo. Tačiau jai taip pat teko dirbti per du darbus, dažnai 80 valandų per savaitę, kad viena išlaikytų visą šeimą.

C.Butleris tada turėjo šešis draugus – Gregą Westą, Jamesą Barkerį, Robertą Nellomą, Andre Kingą, Andre Love‘ą ir Antonio Strongą. Kartu jie nuolatos prisivirdavo košės gadindami automobilius ir pastatus bei mušdamiesi. C.Butleris prisimena, kad dar neturėdamas 15 metų jis jau 15 kartų buvo suimtas.

Nusikaltėliai, kurie kontroliavo parką, stengėsi į savo veiklą įtraukti ir jaunus berniukus. Jie padarydavo įspūdį demonstruodami, kaip narkotikai jiems leidžia gauti lengvų pinigų. C.Butlerio dėdės ir pusbroliai tada jau buvo įsitraukę, tad jam nebuvo sudėtinga patekti į jų gretas.

„Buvome įpratę matyti didelius vaikinus su savo spindinčiais ratais. Mes neturėjome nieko, – pasakoja G.Westas, kurį tada vadino mažuoju Gregu. – Tai mus ir įtraukė.“

C.Butleris pirmąjį sandorį sudarė būdamas 11 metų. Tada jis užsidirbo 38 dolerius. Kai grįždavo namo, jis slėpdavo savo auksinius laikrodžius ir grandinėles laikraštyje.

„Tu gali nuvesti vaiką į mokyklą. Jis ten praleidžia aštuonias valandas, tačiau nejaučia naudos, – neslepia C.Butleris. – Arba tu gali stovėti gatvėje keturias–penkias valandas ir užsidirbti 1500 dolerių.“

Devintoje klasėje Rasino vidurinėje mokykloje C.Butleris draugui pasakė savo spintelės kodą, kad jie galėtų ten laikyti narkotikus. Tą pačią dieną jis pamatė mokyklos koridoriumi einančius keturis policijos pareigūnus. Jie užėjo į Carono klasę ir jį suėmė. Kartu su narkotikais jo spintelėje buvo rastas pistoletas ir 1200 dolerių grynais.

Policija apklausė penkis vaikinus. C.Butleris iš pradžių buvo kaltinamas tik neleistinu ginklo turėjimu, tačiau norėdamas apsaugoti draugą, jis prisipažino ir apie narkotikus. G.Westas sako, kad narkotikai C.Butleriui nepriklausė: „Jis prisiėmė kaltę.“

Pirmuosius du mėnesius iš 18 mėnesių bausmės Caronas praleido Rasino pataisos darbų kolonijoje, suaugusiųjų institucijoje. Tada jį perkėlė į Ethano Alleno berniukų koloniją. Ten bausmę atliko nepilnamečiai, kurie buvo nuteisti už nužudymą, apiplėšimą arba narkotikų platinimą.

Kai C.Butleris buvo vežamas į Ethano Alleno berniukų koloniją, visą kelią jį iš paskos sekė motina. „Jis buvo su manimi nuo pat gimimo, – pripažino M.Paden. – Neįtikėtinas skausmas, kai iš tavęs atima vaiką. Aš krausčiausi iš proto.“

C.Butleris verkė, matydamas savo motiną sekančią jį paskui. Šeima išgyveno, kai jo dėdė Carlosas Butleris prieš keletą mėnesių taip pat buvo nuteistas kalėti.

Pirmojo mėnesio Ethano Alleno berniukų kolonijoje metu C.Butleris įsivėlė į konfliktą su vienu iš savo rajono nusikaltėlių. 15 dienų Caronas buvo patalpintas į izoliatorių. 23 valandas per parą jis leido geltonų plytų kameroje, kurioje tebuvo plieninė lova. Lėkštę maisto davinio jam pateikdavo per mažą langelį. Valandą per parą Caronui leisdavo nusiprausti.

Tada jis priėmė sprendimą, kad niekada daugiau gyvenime neatsidurs tokioje situacijoje. Jis ėmė skaityti močiutės padovanotą Bibliją. Jis prisimena, kad labiausiai jam įstrigo eilutė: „Kai buvau vaikas, aš kalbėjau kaip vaikas, aš mąsčiau kaip vaikas ir elgiausi kaip vaikas. Tačiau kai tapau vyru, aš savo vaikiškumą pastūmiau į šalį.“

Pro mažą langelį savo kameroje Caronas galėjo matyti krepšinio aikštelę.

„Dievas prieš tavo akis pastato dalykus ne be priežasties, – teigia C.Butleris. – Tai buvo mano bilietas į laisvę.“

1996 metų rugpjūčio mėnesio dieną, kai Caroną paleido iš kolonijos, jis pažadėjo savo motinai, kad niekada daugiau jos neįskaudins. Tada jis taip pat pamatė savo dukrą, kuri gimė mėnesį prieš jam apleidžiant kolonijos patalpas. C.Butleriui, kuris praktiškai nepažįsta savo tėvo, tai buvo dar viena priežastis pasikeisti.

„Viena iš svarbiausių mano užduočių – tapti geriausiu tėvu, koks tik galėjau būti, nes niekada neturėjau tėvo pats. Žinau, kad tai mane palietė visam gyvenimui“, – neslepia C.Butleris.

Carono motina mėgino ištraukti sūnų iš pavojingo rajono. Jie pakeitė gyvenamąją vietą. Prabėgus aštuonioms dienoms po paleidimo, C.Butlerį aplankė jo draugas ir pasiūlė pasilinksminti Hamiltono parke. Caronas parodė elektroninį sekimo prietaisą, kuris buvo įtaisytas ant jo kojos: „Negaliu niekur eiti.“ Prabėgus porai valandų, draugas buvo pašautas. Netrukus jis mirė.

„Jeigu to prietaiso ant mano kojos nebūtų buvę, būčiau palaikęs jam kompaniją. Tokie dalykai priverčia susimąstyti: „Tai jau nebe man“, – sako C.Butleris, kuris prisimena bėgęs į Hamiltono parką, kai sužinojo apie draugo nelaimę. Jis greitai nusegė nuo kraujuojančio bičiulio grandinėles ir perdavė jo kūkčiojančiai seseriai.

Naują gyvenimo lapą C.Butleris vertė įsidarbinęs „Burger King“ užkandinėje. Jis prisimena, kad jo buvę draugai dažnai apsilankydavo ten, kad pasijuoktų iš grindis valančio bei bulvytes kratančio Carono. „Jie ateidavo iš manęs pasijuokti, o aš jiems kartodavau, kad dabar turiu save prižiūrėti. Rodžiau jiems pavyzdį“, – prisimena C.Butleris, kuriam dabar priklauso šešios „Burger King“ užkandinės.

Butleris

Kritinis sprendimas

Maždaug 180 cm ūgio smulkaus sudėjimo plinkantis vyrukas su ūsais neatrodė pavojingas vyras. Tačiau 1998 m. sausio popietę Richardas Gelleris C.Butlerio gyvenimui turėjo Dievo įtaką.

R.Gelleris tą dieną sužinojo, kad C.Butlerio namuose, kuriuos jis dalinosi su savo motina ir jaunesniuoju broliu Melvinu Claybrooku, yra paslėptų narkotinių medžiagų. Jis suorganizavo reidą. „Tiesą sakant, net neįsivaizdavau, ką mes rasime tuose namuose“, – prisimena R.Gelleris.

R.Gelleris žinojo apie C.Butlerio kriminalinę praeitį, tačiau nieko nebuvo girdėjęs apie jo pasiekimus krepšinio aikštelėje. Jis apklausė Caroną apie garaže rastus narkotikus, tačiau vaikinas neigė ką nors žinąs apie tai. Jo daug žadančiai krepšininko karjerai atsidūrus kritiniame taške C.Butleris policininkui tarė: „Man dabar to mažiausiai reikia.“

Kadangi C.Butleris tą popietę buvo vienintelis asmuo namuose, R.Gelleris galėjo jį tiesiog apkaltinti pagal įstatymą, kuris priskiria atsakomybę už rastas narkotines medžiagas tam, kuris tuo metu yra patalpoje. Jeigu Caronas būtų nuteistas, jam tektų mažiausiai dešimt metų praleisti kalėjime.

Kol policijos pareigūnai sprendė, ką daryti su Caronu, namo sugrįžo vaikino motina. Ją, nešiną vaistais nuo gripo, ištiko šokas. R.Gelleris prisimena moterį pasivedus jį į šalį ir ėmus maldauti: „Pažadu jums, jeigu suteiksite Caronui šansą, dėl to niekada nesigailėsite. Jums daugiau niekada nebereikės turėti su juo reikalų.“

Pragmatišku save laikantis R.Gelleris didžiavosi skrupulingu požiūriu į savo darbą. Jis mano, kad policininko darbas yra kur kas lengvesnis, kai su žmonėmis elgiesi teisingai. „Nesakau, kad Caronas nebuvo kaip nors prisidėjęs prie tų narkotikų, tačiau mano nuojauta labai aiškiai man sakė, kad tos medžiagos – ne jo. Atlikau savo namų darbus.“

R.Gellerio pagalbininkas pasakė, kad jie turi pakankamai, kad sulaikytų C.Butlerį. Tačiau lemiamą sprendimą jis paliko R.Gelleriui.

„Jeigu tai būtų buvusi situacija, kai aš tikrai žinočiau, kad narkotikai yra Carono, aš jums nemeluosiu, būčiau tą pačią akimirką jį išsivedęs iš to namo“, – tvirtina R.Gelleris.

Tačiau jis nusprendė paleisti Caroną.

„Jaučiau, kad tai buvo teisingiausia – suteikti Caronui šansą pasirinkti tinkamą kelią“, – teigia R.Gelleris.

Tačiau policininkai Carono namus paliko su aiškiu perspėjimu: „Jei tu dar kartą prisidarysi problemų, atsidursi bet kokioje situacijoje su narkotikais, būsi apkaltintas ir tuo, ką šiandien radome garaže.“

Susižavėjimas žaidimu

C.Butleris visada buvo neabejingas krepšiniui, tačiau tikrąją aistrą šiam žaidimui jis atrado Ethano Alleno kolonijoje, kai žaisdavo su kitais kaliniais iš įvairių užkandžių.

Carono artimiausi draugai vėliau pamatė kardinaliai pasikeitusį savo vaikystės bičiulį. 1998 m. viename turnyre rungtyniaudamas kartu su būsimais NBA krepšininkais, Dariusu Milesu, Corey Maggette, Quentinu Richardsonu ir Dwyane‘u Wade‘u, jis atvedė savo komandą ant turnyro nugalėtojų pakylos ir laimėjo naudingiausio žaidėjo titulą.

„Jis buvo visiškai kitoks. Jis tarsi visiems sakė: „Aš turiu jums ką įrodyti“. Jis nebebuvo tas pats žmogus“, – prisimena vienas C.Butlerio vaikystės draugų.

Netrukus C.Butleris suprato, kad atėjo laikas palikti Rasiną.

Vieno vietinio narkotikų prekeivio jis paprašė duoti 5 tūkst. JAV dolerių, kad galėtų susimokėti už mokslą Meino centriniame institute. Prekeivis jam pasakė: „Dink iš šių gatvių.“ Ir davė jam pinigus.

Dabar tas vyras sėdi kalėjime Indianoje.

Antraisiais metais nuvedęs Konektikuto universitetą į NCAA finalinį aštuonetą, pelnęs 32 taškus būsimiems čempionams, Merilendo krepšininkams, pralaimėtose rungtynėse, C.Butleris pateikė paraišką dalyvauti 2002 m. NBA naujokų biržoje. Jį dešimtuoju šaukimu pašaukė Majamio „Heat“.

Metų metus R.Gellerio kolegos nuolat primindavo jam, kad sprendimas paleisti C.Butlerį buvo neteisingas. Tas vaikinas esą niekada nepasimokys. Tačiau su laiku tie priekaištai virto tyliais šnabždesiais, kol galiausiai visai nutilo.

„Džiugu, kad tas sprendimas šiai bendruomenei atnešė kur kas daugiau naudos nei būtų atnešęs Carono sulaikymas, – sako R.Gelleris. – Sakoma, nusikaltėlis visada liks nusikaltėliu. Išmokau, kad tai nėra tiesa.“

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra