Iškalbingasis Jonavos klubo naujokas: apie bėgimą iš Ukrainos, antrąją profesiją ir K.Mangaso legendą (3) interviu

Jonavos „CBet“ po sėkmingo Glynno Watsono prisijungimo pasikvietė dar vieną naujoką – prieš pat Karaliaus Mindaugo taurės („Citadele KMT“) finalines kovas klubą papildė Evanas Maxwellas.

27-erių vidurio puolėjas pusfinalyje prieš Vilniaus „Rytą“ sužaidė dešimt minučių, finale prieš Kauno „Žalgirį“ – 15 bei užfiksavęs 5,5 taško vidurkį pasidabino sidabro medaliu. Amerikietis teigė suprantantis, kad prisijungė pačioje ilgo kelio pabaigoje, tačiau pasiekimo dėl to nenuvertina.

„Žinoma, lipdamas ant pakylos neprisiėmiau kažkokių individualių pasiekimų, nesu dalis to, kas nuvedė juos ant pjedestalo, bet nuo momento, kai apsivelki marškinėlius ir žengi į aikštelę, esi komandos dalis. Didžiuojuosi šia žaidėjų grupe ir tikiu, kad nusipelnėme to kaip komanda. Suprantu, kad daug nuveikta buvo iki man atvykstant, didžiuojuosi šia komanda ir džiaugiuosi galėjęs būti to dalimi bei jaučiuosi prisidėjęs teigiamai. Žinoma, keista pasirodyti ir iškart laimėti, bet aš iškart kovojau dėl medalio, jis man nebuvo tiesiog įteiktas“, – teigė aukštaūgis.

E.Maxwellas prie klubo prisijungė išties neįprastu laiku – dėl taurės ir FIBA Pasaulio taurės atrankos pertraukų jis jau turi medalį, nors dar nespėjo su Jonavos ekipa debiutuoti Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“). Šią varnelę savo gyvenimo aprašymo jis galės užsidėti pirmadienį.

Debiutui besiruošiantis amerikietis papasakojo apie savo kelią, kurį turėjo nueiti iki Lietuvos, pabėgimą iš karu netikėjusios Ukrainos, „Žalgirio“ gerbėjų palaikymą, antrąją savo karjerą bei gyvenimą gimtajame Skrantono miestelyje, kuris tapo centrine kultinio serialo „Biuras“ vieta.

„Svarbesnis jis atrodo kitiems žmonėms, kai paklausia, iš kur esi kilęs, nes jie žino šį miestelį ir serialą, juos tai pralinksmina. Pats mūsų miestelis neturi daug bendro su serialu. „Dunder Mifflin“ vaizdavusiame pastate išties yra įsikūrusi popieriaus kompanija, bet viskas filmuota buvo kitur, Holivude. Iki tol Skrantono niekas nežinojo, o dabar žino. Net reikėjo nuimti ženklą „Sveiki atvykę į Skrantoną“ ir perkelti jį į prekybos centrą, nes žmonės stodavo viduryje greitkelio, kad nusifotografuotų prie jo.

– Michaelas Scottas (serialo personažas) įkvėpė pasirinkti krepšinį?

– Ne... (juokiasi). Žinoma, serialą žiūrėti dėl to buvo įdomiau, bet čia nieko bendro nebuvo. Tiesiog turiu daug brolių ir seserį, visi jie žaidė krepšinį, o aš esu aukštesnis už daugelį žmonių, todėl tai atrodo kaip akivaizdus pasirinkimas. Užaugau žaisdamas su broliais ir viskas atėjo natūraliai, anksti ištįsau ir pradėjau krauti į krepšį, dėl to buvo tik smagiau. Vienus geriausių savo draugų susiradau per krepšinį. Pomėgis žaisti ir draugiška aplinka labai padėjo užsikabinti vaikystėje.

– Pagal statistiką atrodote metantis vidurio puolėjas, bet karjeros epizodų iškarpose dominuoja dėjimai. Ką laikote savo stiprybe aikštelėje?

– Manau, kad abu, galiu lygiai taip pat kautis baudos aikštelėje ir dirbti ties perimetru. Užaugau Timo Duncano ir Kevino Garnetto eroje, prieš pat laikotarpį, kai aukštaūgiai pradėjo atsitraukti ties tritaškiu, Dirkas Nowitzki tai pradėjo, o vėliau atėjo ir Kevino Love’o karta. Anksčiau būdamas aukščiausiu vyruku tiesiog žaisdavai baudos aikštelėje. Visą vaikystę praleidau po krepšiu, bet man patinka ir mesti, daug ties tuo dirbau. Vyriausias mano brolis buvo gynėjas, tad pamokė mane šių įgūdžių, bet rungtynėse man neteko to panaudoti. Paskutiniais mokyklos metais jau pabandžiau, bet universitete vėl buvau nustumtas po krepšiu, negavau leidimo mesti, kelis kartus tik pasibandžiau iš vidutinio nuotolio. Baigdamas universitetą jau mečiau daugiau.

Pradėjus profesionalo karjerą reikėjo laiko prisitaikyti, nes tritaškio linija buvo toliau, tad visi mano metimai buvo trumpi. Daug laiko pirmaisiais karjeros metais praleidau dirbdamas ties metimu, stengiausi tobulėti. Pažiūrėjus į pataikymo procentą, pirmaisiais metais jis sukosi apie 29 procentus, vėliau pakilo iki 36, o pastarojoje komandoje mečiau jau 45 procentais. Daug dirbau stengdamasis išplėsti savo žaidimą, kad galėčiau žaisti ir „ketvirtu numeriu“. Galiu išnaudoti tiek savo pranašumus po krepšiu, tiek išvesti aukštaūgius toliau ir išplėsti aikštelę, efektyvus esu visur.

– Studijas išskyrėte į du laikotarpius, jie skyrėsi dėl jūsų paties tobulėjimo ar dėl universitetų pakeitimo?

– Persikėlimas į kitą vietą tikrai prisidėjo. Liberty universitete žaidžiau tik baudos aikštelėje, o persikėlęs į Indianą pradėjau žaisti ir veidu krepšį, atakuoti iš toliau, išplėsti aikštelę. Pasinaudojau to, kas man buvo suteikta. Liberty yra mažas universitetas, jie neturi 210 cm ūgio vidurio puolėjų, daugiau rėmėsi 195 cm ūgio tvirtais vyrukais. Modernesniu centru virtau tik Indianoje, bet abi patirtys buvo naudingos. Pažiūrėkite į NBA, tarp aukštaūgių nugara į krepšį žaidžia tik Jokičius ir Embiidas, už kitus tuo dažniau užsiima tik LeBronas Jamesas ar Kevinas Durantas, išnaudodami savo fizinius pranašumus. Europoje žaidimo baudos aikštelėje yra daugiau, bet dažniausiai taip išnaudojami geri išsikeitimai gynyboje. Panaši patirtis man padėjo, bet ir tolimi metimai praverčia, dabar galiu prisitaikyti kurioje komandoje, prie bet kokio varžovo ir bet kuriose rungtynėse, ko tik iš man paprašys. Kad ir ko komandai reikės, padarysiu tai, ypač puolime.

– Europoje netrūksta nugara į krepšį žaidžiančių aukštaūgių, bet prie NBA madų jie nepritampa...

– Dabar tai tiesiog išnaudojama kitaip. Žinoma, su metais keitėsi ir taisyklės, gerokai padaugėjo tritaškių. Kaip ir minėjau, stebėjau Timo Duncano žaidimą, jis buvo sunkusis krašto puolėjas, bet jam įmesdavo kamuolius arčiau krepšio, o šalia dar buvo aukštas ir nemetantis vidurio puolėjas. „Ketvirti numeriai“ turėjo daugiau reikšmės. Dabar jie meta tritaškius, o stumdytis po krepšiu jiems nebereikia, komandos mieliau ieško kažko, kad gali išplėsti aikštelę ar tokių vyrukų kaip LeBronas Jamesas ir Draymondas Greenas, kurie galėtų kurti žaidimą ar rinkti taškus. Krepšinis yra toli pažengęs, labai padaugėjo žaidimo veidu į krepšį. Europoje stilius ir taisyklės yra kitokios, baudos aikštelė išnaudoja kitaip.

– Dabartinės taisyklės gynėjus saugo labiau nei aukštaūgius?

– Tokie trūkumai atsiranda iš privalumų. Dažnai po susikeitimų vidurio puolėjai baudos aikštelėje prieš 190 cm ūgio vyrukus, bet viskas išsilygina, nes jiems dažnai nešvilpiamos pražangos. Daug kur į tai yra žiūrima pro pirštus. Aukštaūgiai tarpusavyje taip pat pasiūlo daug kontakto. Šioje lygoje dar neturiu daug patirties, nežinau, kaip bus švilpiama, bet daugelyje lygų reikia vis prisitaikyti iš naujo. NBA švilpukų yra daugiau, skirtingose Europos lygose – mažiau. Dažnai baigi rungtynes su nudaužytomis, subraižytomis rankomis ir neišprovokavęs nė vienos pražangos. Tiesiog taip yra, išmokau žaisti su tuo.

– Persikėlęs iš Liberty į Indianos Wesleyan universitetą pakeitėte ir lygas, iš NCAA pirmojo diviziono į NAIA. Kaip europiečiams reiktų vertinti mažai žinomą NAIA lygą?

– Bandydamas amerikiečiams paaiškinti apie Europos krepšinį, dažnai remiuosi JAV studentų sistemos pavyzdžiais. Europoje yra pagrindinės lygos, Ispanija, Italija, Prancūzija ar Vokietija, laipteliu žemiau – Lietuva, turinti gerą, gerbiamą lygą, bet su Ispanijos ACB jos nepalyginsi. Keliaujant žemyn lygos taip pat skiriasi, Slovakija ar Didžioji Britanija, yra ir dar mažesnių. Visose lygose skiriasi pajėgumas ar metami pinigai, bet jose yra gerų žaidėjų. Pirmaisiais savo metais Slovakijoje sutikau daug gerų žaidėjų, bet jie buvo jaunesni, mažiau patyrę, kai kurie su patirtimi kilo į aukštesnes lygas, kiti – pasiliko ten. JAV studentų krepšinyje yra panašiai. Djuko ir Šiaurės Karolinos universitetai yra kaip „Real“ ir „Barcelona“, net po blogesnių sezonų su savo finansais ir kitais ištekliais jie yra elitiniai. Blogesni „Žalgirio“ ar „Partizan“ metai taip pat nepakeis to, kad jie yra legendiniai klubai, reputacija išlieka ir juos pajudinti bus sunku.

Po to NCAA skirstosi į konferencijas, panašiai kaip „Barcelona“, kuri žaidžia Eurolygoje, bet varžosi ir Ispanijoje, nors prastesnės šios šalies komandos nėra pajėgios žaisti Eurolygoje. Panašiai ir NCAA, Djuko ir Šiaurės Karolinos komandos varžosi ACC konferencijoje, kurios apačioje yra Clemsono ar Virdžinijos technologijos universitetai – labai geros komandos, bet jau ne ta kategorija. Žemiau eina vidutinio pajėgumo konferencijos, kuriose taip pat išauga tokių žaidėjų kaip Davidsoną lankęs Stephenas Curry.

NCAA turi tris divizionus, o NAIA eina šalia jų, arčiausiai turbūt būtų antrasis NCAA divizionas. Vis dėlto taisyklės kažkiek skiriasi – pakeitęs komandą pirmajame NCAA divizione būčiau turėjęs metus praleisti be krepšinio, o NAIA galėjau žaisti iš karto ir tai atitiko mano poreikius. Indianos Wesleyano komanda ten skina titulus ir yra dominuojanti jėga, ugdanti profesionalius krepšininkus, mokėmės kartu su Kyle’u Mangasu. Žinojau, kad ten galiu žaisti aukštame lygyje ir pasiruošti profesionalo karjerai. Gal ir sunku rasti vaizdo medžiagos iš NAIA, žmonės daugiau žino tik apie pagrindines komandas, čia taip pat dėmesio sulaukia tik Eurolyga, nors gerų žaidėjų yra Europos taurėje ar FIBA Čempionų lygoje. Nežinojau, ko tikėtis iš NAIA, bet sutikau daug gerų žaidėjų, mes su Kyle’u žaidžiame aukštame lygyje. Jis ten tiesiog dominavo, sumetė gal 3 tūkstančius taškų, kartu laimėjome titulą.

Mangasas

– Prieš atvykdamas į Lietuvą pasikonsultavote su K.Mangasu apie žaidimą čia?

– Taip, žinoma, palaikau ryšį su juo, kiekvieną vasarą kartu darbuojamės. Jam tai yra antrasis profesionalo sezonas, man – ketvirtasis, prieš pradėdamas karjerą jis paprašė mano patarimų apie agentus ir klubus. Prieš atvykdamas žinojau, kad jis yra čia ir buvo vienas pirmųjų vyrukų, su kuriuo susisiekiau gavęs Jonavos pasiūlymą. Pasidomėjau, ką žino apie šią komandą, kaip jam patinka lyga ir visa šalis. Buvo smagu stebėti jį tritaškių konkurse. Dar prieš sezoną žinojau, kad galime čia susitikti, nes tai yra mums abiems pasiekiamas lygis, aš irgi norėjau būti šioje lygoje, o ant stalo atsiradus tokiam pasiūlymui – nenustebau. Kartu žaidėme Indianoje, o dabar abiems būti Europoje, gauti pinigus už žaidimą ir matyti vienam kitą yra išties ypatinga. Krepšininkai supranta, kokia maža yra mūsų bendruomenė, ne visiems suprantamas toks gyvenimo būdas, ypač kalbant apie legionierius. Palieki savo šeimą ir gimtinę, keliasi į nepažįstamą miestą kitoje šalyje. Aš turiu šeimą, bet nemažai žaidėjų gyvena vieni dešimt mėnesių per metus ir su šeima būna retai, tad svarbu šalia turėti pažįstamų. Varžytis prieš jį kitoje šalyje yra neįtikėtina ir labai džiaugiuosi tokia galimybe.

– Indianoje palikote ir savo „mažylį“ brolį 213 cm ūgio Sethą Maxwellą. Jam taip pat rekomenduosite keltis į Europą?

– Jis tikrai ruošiasi tam, kad žaistų profesionaliai, nors iš NAIA atvykstantys vyrukai turi daug ką įrodyti. Aš pirmąjį savo sezoną žaidžiau Slovakijoje, Kyle’as – Čekijoje. Iškart į Lietuvą nepateksi, bet gali nutikti visko. Agentas yra labai svarbus faktorius. Sethas gali būti toks geras, kiek tik pats panorės, jau yra gal net 216 cm ūgio, gali blokuoti metimus, rinkti kamuolius, žaisti moderniu vidurio puolėju, statyti užtvarus, leistis po krepšiu ir žaisti į lanką. Jis gali kilti iki aukšto lygio, gal ir žaisti Lietuvoje, bet reikės laiko prisitaikyti. Su Kyle’u iškart supratome, kad turėsime daug laiko praleisti treniruoklių salėje, nes reikės sustiprėti, žaidimas čia yra labai fiziškas. Jis yra didesnis gynėjas, todėl dažnai turės veržtis, man kaip aukštaūgiui taip pat reikėjo tvirtinti kūną. Sunku ir rasti savo vietą. Kyle’as yra turbūt geriausias visų laikų NAIA antrojo diviziono žaidėjas, bet pradėjo nuo Čekijos, nors būdamas žymesnės NCAA komandos vidutinioku gali iškart gauti darbą Vokietijos aukščiausioje lygoje ar Ispanijoje. Visi galiausiai gauna tai, ką nusipelno, kai kurie pradeda iš žemiau, bet atsidūrus komandoje viskas nusinulina ir turi įrodinėti viską iš naujo. Po mano metų Slovakijoje niekas nebeklausė, ką aš nuveikiau universitete, visiems įdomus buvo tik sezonas Slovakijoje. Per anksti Vokietijoje atsidūręs ir nesužibėjęs žaidėjas leisis į žemesnį lygį ir iš jo gali nebepakilti. Startinis taškas yra svarbus, bet ne lemtingas.

– Kultūriškai persikėlimas taip pat buvo sunkus?

– Taip, juk perskridau pusę pasaulio, viskas kitaip, bet buvo smagu tai išgyventi. Gimęs ir užaugęs viename mieste ir niekada jo nepalikęs, nesuprasi, koks yra pasaulis. Žinojau, kad viskas bus kitaip, bet nesitikėjau, kad taip skirsis. Esu amerikietis, maniau, kad visi gyvena ir reikalus tvarko taip pat kaip mes, bet čia radau visiškai kitokią kultūrą. Tai buvo gera patirtis, man teko suprasti, kad gyvenimas nesibaigia ties tavo gimtojo miesto riba. Net išvykus iš Pensilvanijos į Virdžiniją gyvenimas jau buvo kitoks, vėliau praleidau laiko ir Kanzase, Indianoje, skirtingos kultūros, taip pat kaip ir Niujorke, Los Andžele ar Pietų Floridoje. Visi kalbame angliškai, bet skiriamės. Čia yra tas pats, Ukraina gerokai skyrėsi nuo Didžiosios Britanijos. Tai yra unikali patirtis. Savo žmoną ir vaikus visur vežuosi kartu, mums tai yra jau penktoji šalis, mano trejų metų dukra jau gali pasisveikinti penkiomis kalbomis bei sutinka daug įvairių žmonių, o man užtruko 18 metų, kol išvažiavau iš gimtojo miestelio. Visiems patarčiau pamatyti pasaulio.

– Fone šiuo metu groja amerikietiška muzika, kine rodo amerikietiškus filmus, yra ir panašaus maisto. Kas labiausiai skiriasi persikėlus svetur, neskaitant kalbos barjero?

– Kultūriškai net sunku pasakyti. Architektūra, pastatai ir gatvės yra kitokie. Modernūs pastatai visur jau panašėja, bet miestai Europoje yra gerokai senesni, tai ypač pastebėjau Didžiojoje Britanijoje, kur miestuose pamatysi labai ilgai gyvuojančių pastatų. Indianapolyje daugelis statinių yra visiškai nauji ir nuolat kyla dar naujesni. Europoje yra daugiau istorijos, skiriasi ir žmonių tarpusavio ryšiai. JAV pietiečiai yra labai draugiški, šiauriečiai – uždaresni. Nereiškia, kad jie pikti, bet nežinant kultūros, taip gali pasirodyti. JAV įprasta su kažkuo prasilenkiant gatvėje pasisveikinti ar linktelėti, o čia praeini tarsi nepastebėtas, jei nepažįsti žmogaus. Maistas taip pat kažkiek skiriasi, ypač porcijų dydžiais. Už Atlanto, kuo daugiau – tuo geriau, o čia viskas normalu, gali atsigerti mažo espresso puodelį, suvalgyti normalų mėsainį. Taip sveikiau. Vis dėlto ilgiau kažkur būdamas, pastebi vis daugiau panašumų, visi esame žmonės. Gal kiek giliai pakapstysiu, bet net karai kyla dėl skirtingų požiūrių ir vienas kito kultūros nesupratimo, nors pagyvenęs svetur ir pažvelgęs giliau paviršiaus pamatai, kad visi esame tokie patys.

– Ukrainoje ir pačiam teko patirti karo pradžią?

– Išvykau prieš pat viskam prasidedant. Su manimi buvo mano šeima, jei gyvenčiau vienas, turbūt būčiau palaukęs ilgiau. Buvo sudėtinga situacija, visi ten žaidę krepšininkai pasakys tą patį. Klubas, prezidentas, treneriai ir patys ukrainiečiai netikėjo, kad kažkas panašaus gali nutikti. Pažįstami iš JAV siuntė mums straipsnius apie tai, kas vyksta, nerimavo dėl mūsų, o ukrainiečiai ramino, kad tai yra tiesiog žiniasklaidos žaidimai ir kasmet nutinka kažkas panašaus. Negali jų kaltinti, jie yra prie to pripratę. Žmonės sakė, jog nieko panašaus tiesiog negali būti, tad turėjau situaciją vertinti pats, o su savimi turėdamas šeimą, tiesiog negalėjau laukti ir rizikuoti. Mums ir visiems, kuriuos pažinojau, pavyko išvykti laiku. Kai kuriems, užsibuvusiems kiek ilgiau, išvykti jau buvo sudėtingiau, bet man viskas susiklostė gerai. Dar prieš atvykdamas sekiau visus JAV ambasados pranešimus, kuriuose buvo tiesiog patariama keliauti atsargiai, nevykti į Krymą ar kitus užimtus regionus, o kitur viskas turėtų būti gerai. Po to mane pasiekė keli panašūs pranešimai, o daugiausiai nerimo sukėlė laiškas, kuriame buvo parašyta, jog karo atveju ambasada negalės padėti išvykti ir iš esmės teks suktis patiems. Man tai buvo tarsi nuspaustas gaidukas ir pakalbėję su žmona nusprendėme išvykti, o po savaitės ar kelių amerikiečiams oficialiai buvo pasakyta išvykti.

– Po to buvo sunku sugrįžti į Europą, juolab į taip pat Rytų Europoje esančią Šiaurės Makedoniją?

– Tikrai apie viską pagalvoji, po tokios patirties niekur skubėti nenorėjau. Juolab dar pirmaisiais mano karjeros metais sezoną nutraukė koronavirusas, tad du iš trijų sezonų užbaigė karas ir pandemija, dalykai, apie kuriuos niekada nepagalvotum. Tikrai turėjau viską apsvarstyti, Šiaurės Makedonija yra kiek toliau, bet vis tiek panašiame regione, reikia apie tai pagalvoti. Viską turėdamas omenyje imiesi atsargumo priemonių, bet jau po koronaviruso supratau, kad reikia tiesiog gyventi toliau, turiu darbą ir atsakomybių, todėl nešiosiu kaukę ir darysiu viską, kad prisitaikyčiau. Žinoma, dabar prie Ukrainos artintis nenorėtum, nes nenori vėl išgyventi tokios situacijos, bet stengiesi neleisti tam tavęs paveikti.

– Galiausiai persikėlėte į Lietuvą, kuri net ribojasi su okupantų šalimi. kaip šeima priėmė tokį sprendimą?

– Pirmasis persikėlimas į Šiaurės Makedoniją iškart po karo buvo sudėtingesnis, pirmiausia apžiūri visas saugumo priemones ir kelionių patarėjus, tuo užsiėmė mano žmona. Tuo metu Skopjė centre vyko vieši protestai, riaušės, net nebūtinai susiję su karu Ukrainoje, bet nenorėjome vėl veltis į aplinką su politiniais neramumais. Galiausiai viskas nurimo ir nebuvo ko nerimauti. Ukrainoje žaidžiau su Antanu Udru, o apie Lietuvą kalbėjo kaip apie šalį, į kurią gali vykti prieglobsčio ieškantys ukrainiečiai. Nebuvome itin susirūpinę, o viską apsvarsčius priėmėme teisingą sprendimą.

– Kaip Jonavos klubas susisiekė su jumis?

– Manau, kad jie turi labai gerus santykius su mano agentūra „Players Group“. Išvykęs iš Ukrainos žinojau, kad jie susitarė su Jeffery Garrettu, nes ieškojo žaidėjo sezono pabaigai, o jis priklauso tai pačiai agentūrai. Nežinau tikslios situacijos, bet suprantu, kad tuo metu jis labiau atitiko komandos poreikius. Tuomet pirmą kartą išgirdau apie komandą, tarpsezoniu tai taip pat mačiau kaip galimą stotelę, apie tokią galimybę žinojau ir vėl tapęs laisvuoju agentu. Būdamas be darbo tiesiog negali žinoti, gali norėti daug ko, bet yra tūkstantis vietų, kuriose gali atsidurti. Man pasisekė turėti gerą agentą su gausiais ryšiais ir jis man kasmet parūpina geras galimybes parodyti save. Visose vietose gerai pritapau, įvertinama ir tai, kad su manimi keliauja mano šeima. Gerai pritampu ir šioje komandoje bei rūbinėje, atitinku klubo lūkesčius aikštėje, tad viskas susiklostė gerai. Jeffas taip pat yra puikus vyrukas, su juo prasilenkiau dar Ukrainoje. Lietuvoje apskritai man visi yra labai geri, nors čia praleidau tik kelias savaites, esu dėkingas už viską.

Šeškus

– Kaip sekasi komunikuoti su treneriu?

– Gerai, pavyksta viską išsiaiškinti. Negaliu pasakyti, kad esu kažkuo nustebęs, bet paprastai tokio amžiaus žmonės Europoje neturėjo jaunystėje mokytis anglų kalbos. Daugelis trenerių ja nekalba. Kalbų mokytis nėra lengva, man būnant 27-erių jau nėra paprasta. Sulaukus 30, 40 ar 50 metų būna tik sunkiau. Labai gerbiu trenerių, nes jis angliškai kalba neblogai, komunikacijai pakanka. Daugelis trenerių net nesivargina mokytis. Jis pats supranta esantį barjerą ir gerai tvarkosi, priima papildomus klausimus, o žaidėjai ir treneriai pasirūpina, kad visa komanda viską suprastų vienodai gerai.

– Koks yra procesas pelnant trenerių ir žaidėjų pagarbą, prisijungus prie komandos sezono viduryje?

– Labai apie tai negalvoju, nes manau, kad anksčiau ar vėliau vis tiek pasimatys, koks aš esu. Akivaizdu, dirbu sunkiai, tikiu, kad nesu savanaudis žaidėjas, pasitikiu savo jėgomis, esu agresyvus ir išnaudoju savo stiprybes. Naujoje komandoje visada ieškai savo nišos ir stengiesi prisitaikyti. Kiekvienoje komandoje visi turi kažką paaukoti dėl bendro tikslo. Visi vidurio puolėjai norėtų varinėtis kamuolį ir mėtyti tritaškius, bet kažkuriuo momentu tenka kažką paaukoti. Aš tiesiog aiškinuosi, kur sutampa dalykai, kurių reikia komandai ir kuriuos aš galiu pasiūlyti, ko man nereikia daryti. Dienos pabaigoje, pats visus gerbiu ir žinau, kad esu profesionalas, žaidžiu profesionalioje aplinkoje su kitais profesionalais, tad viskuo bus pasirūpinta. Jei ir nebus – nerimaudamas dėl to nieko nepakeisi. Tiesiog dirbu savo darbą.

– Pirmuoju jūsų maču komandoje tapo taurės pusfinalis, nesijautėte kaip įmestas į ugnį?

– Esu žaidęs daugybėje svarbių rungtynių, dalyvavau finaluose, taurėse ir atkrintamosiose. Man tai yra normalu, natūralu. Žinoma, prie naujo klubo pirmą kartą prisijungiu sezono viduryje ir man tai yra nauja, tam tikra prasme buvau įmestas į ugnį. Vis dėlto man laikas atrodo tinkamas, kai su komanda varžaisi dėl titulo ir įveiki sunkumus, užmezgi ypatingą ryšį. Klubui tai buvo svarbus savaitgalis, žinau, kad jis pirmą kartą pateko į renginį, nekalbant apie pergalę pusfinalyje ir buvimą netoli titulo. Man prisijungimas ir iškart tapimas to dalimi tik pagreitino visą procesą. Galimybė iškart gauti tokią patirtį verčia jaustis, tarsi buvai komandoje visą sezoną. Žinau, kad dar liko vietų, kuriose turėsiu prisitaikyti, bet manau, kad laikas atvykti buvo idealus, dabar galiu viską statyti ant tokio pamato.

– Sužaidęs du mačus gavote medalį, ar pačiam jis atrodo pelnytas?

– Žinoma, lipdamas ant pakylos neprisiėmiau kažkokių individualių pasiekimų, nesu dalis to, kas nuvedė juos ant pjedestalo, bet nuo momento, kai apsivelki marškinėlius ir žengi į aikštelę, esi komandos dalis. Didžiuojuosi šia žaidėjų grupe ir tikiu, kad nusipelnėme to kaip komanda. Suprantu, kad daug nuveikta buvo iki man atvykstant, didžiuojuosi šia komanda ir džiaugiuosi galėjęs būti to dalimi bei jaučiuosi prisidėjęs teigiamai. Žinoma, keista pasirodyti ir iškart laimėti, bet aš iškart kovojau dėl medalio, jis man nebuvo tiesiog įteiktas. Jei būčiau tik sėdėjęs ant suolo, viskas būtų kitaip. Vis tiek visi prisideda savaip, nė minutės negavę žaidėjai taip pat yra to verti. Visi ir šventėme kartu. Nebuvau kelionėje iki titulo. Jeffas čia yra ilgiau už mane, bet jis taip nežaidžia nuo pat klubo įsikūrimo. Vyrukams, kurie čia yra nuo pirmosios dienos ir medalius sukūrė nuo pamatų, jausmas turėtų būti neįtikėtinas, man tai taip pat yra ypatinga. Esu ir pats laimėjęs titulų, ir pralaimėjęs finaluose, tad suprantu, ką jiems tai reiškia. Aš tiesiog atsidūriau reikiamu metu reikiamoje vietoje ir spėjau tuo pasimėgauti.

– Atmosferos prasme, jau yra tekę patirti kažką panašaus, su emocijų pilna arena ir užtemdytomis tribūnomis?

– Manau, kad taip, jaučiuosi, lyg tai jau būtų įvykę, nors ir nepasakysiu, kur tiksliai. Aplinka buvo tikrai nuostabi, organizatoriai puikiai padirbėjo, arena buvo fantastiška, visa produkcija... Labai smagu būti to dalimi. Keletą kartų esu sudalyvavęs panašiuose renginiuose, Didžiojoje Britanijoje žaidėme taurėje ir atkrintamosiose, ten taip pat padirbėta puikiai, bet gerbėjų nebuvo. Arenos puikios, bet gerbėjų nepakeisi. Smagu, kai pavyksta viską suderinti, ypač nuostabus buvo pirmasis mačas, kai „Žalgirio“ gerbėjai atsigręžė į mūsų pusę. Aš jau pamilau Lietuvos gerbėjus, matau, kad jie myli krepšinį. Daugelyje Europos šalių dominuoja futbolas ar ledo ritulys, tad būti krepšinio šalyje yra išties nuostabu.

– Nebuvo keista viename mače matyti tuos pačius žmones sergančius už tave, kitame – prieš tave?

– Yra kaip yra. Viskas suprantama, tai tiesiog yra žaidimo dalis, visi esame buvę panašioje situacijoje, kai sergi ne už kažkurią komandą, o prieš ją. Žinau ir tai, kad esame autsaideriai bei žaidėme gerai, tad buvo paprasta sirgti už mus. Jie mus palaikė dar net neišmetus ginčo kamuolio ir tai padėjo, gerbėjai buvo neįtikėtini.

– Specializuojatės ne tik krepšinyje, padedate žmonėms įveikti ir psichologinius barjerus. Gal galite apžvelgti šią profesiją?

– Būdamas namie po išvykimo iš Ukrainos turėjau daug laiko, nes neieškojau naujo klubo, kuriame galėčiau užbaigti sezoną. Dirbau kaip krepšinio treneris ir kaip mąstysenos treneris. Tai yra patogu ir dėl to, kad gali tai daryti nuotoliu. Prieš keletą metų pats samdžiau tokį žmogų ir galėjau su juo kas savaitę susitikti virtualiai, pasišnekėti. Tai tiesiog padeda žmonėms suprasti dalykus. Lygiai taip pat kaip dirbi ties driblingu, metimu ar kojų jėga, smegenys veikia taip pat, tai irgi yra raumuo. Jei jų nenaudoji ir keliauji per gyvenimą plaukdamas pasroviui, tas raumuo nusilps. Dabar žmonės labiau nei bet kada kenčia nuo psichologinių problemų, nerimo, depresijos, dėmesio sutelkimo problemų. Jei išmoktume treniruoti savo protą ir naudoti jį kaip įrankį, užuot galvoję, kad esame per prasti ar kažkam neturime kantrybės, suprastume, kokią galią turime savyje ir paverstume tai savo pranašumu. Mąstysena visada gali būti didžiausiu tavo pranašumu arba didžiausiu trūkumu. Kaip krepšininkas tai mačiau ne kartą, gali viską idealiai atlikti treniruotėse, įgyvendinti derinius, krauti, pataikyti, bet rungtynėse tai kartais nepersiteikdavo. Pirmasis barjeras čia ir yra mąstysena, kodėl nepasitikiu savimi, neįveikiu sunkumų, nežaidžiu kietai? Dėl mąstysenos. Turėjau pats tai ištreniruoti lygiai taip pat kaip ir savo krepšinio įgūdžius.

Man tai buvo labai svarbu ir padėjo tapti geresniu. Dabar padedu su tuo kitiems ir dievinu šį darbą. Turiu kelis klientus, su kuriais susitinku po kartą per savaitę. Žinoma, dėl septynių valandų skirtumo būna sudėtinga, bet viskas įmanoma. Galiu dirbti su devintoku, kurį apšaukė treneris ir jis nežino, kaip su tuo tvarkytis, galiu jam pasakyti, kad ir mane aprėkė bei galime šią kelionę išgyventi kartu. Tai yra unikali patirtis. Nesiorientuoju tik į krepšinį, galiu padėti visiems, nors europiečiai į mane dar nesikreipė, kalbos barjeras nepadeda. Vis tiek tai yra dar viena mano aistra, kuriai galiu panaudoti savo turimą platformą. Iš ilgo atsakymo galima matyti, koks užsidegęs tuo esu. Mėgstu tai ir, tikiu, galėsiu tam skirti daugiau laiko pabaigęs krepšininko karjerą.

View this post on Instagram

A post shared by Evan Maxwell (@evan2maxwell)

– Būnant 27-erių vyruku su dredais, nėra sudėtinga įtikinti galimus klientus savo kompetencija?

– Nemanau taip. Gali būti. Tai gali būti dar vienu pavyzdžiu, jei apie tai daug galvočiau, neišbandyčiau savęs šioje srityje ir vieninteliu barjeru vėl būtų mano mąstysena. Jei kai kurie žmonės galvotų, kad dėl jauno amžiaus ir dredų nesu patikimas, tik mano paties vaizduotė sulaikytų mane nuo savirealizacijos. Nuoširdžiai, nieko neįžeidžiant, jei kažkas vieną kartą į mane pažiūri ir nenori dirbti su manimi dėl jauno amžiaus ar išvaizdos, aš irgi nenoriu dirbti su jais. Noriu turėti ryšį su žmogumi, kuris yra pasiruošęs investuoti savo laiką ir pastangas į tai. Tikiu, kad paveikiau daugybės žmonių gyvenimus ne tik savo profesijoje, bet ir visoje aplinkoje, šeimoje, drauguose, klasiokuose, jie taip pat mane paveikė, norėdami to ar ne. Manau, kad labiau į tai pasinėręs ir plaukus nusikirpsiu. Dredai iš esmės yra krepšinio dalykas, kai žaidžiu „NBA 2k“ žaidimus, juose atkuriu save, 208 cm ūgio baltas vyrukas su dredais. Kodėl gyvenimas negali būti toks pat smagus kaip ir žaidimas? Tiesiog žaidžiu gyvenimo žaidimą.

– Baigęs karjerą matote save labiau sukant šiuo keliu, ar pasiliekant ties krepšiniu?

– Tiesą sakant, dar nežinau, galiu būti treneriu, galiu dirbti ir su psichologija. Norėčiau suteikti vaikams galimybę žaisti ir tobulėti, gauti stipendijas, iš esmės eiti mano keliu. Turbūt dirbsiu su krepšiniu, bet noriu tai panaudoti kaip platformą pasiekti žmones. Krepšinis nėra gyvenimas, sportas nėra gyvenimas, žurnalizmas nėra gyvenimas, bet tai gali būti gyvenimo mokytojai, per kuriuos įsisavinsi dalykus. Po karjeros turėsiu daug krepšinyje išmoktų pamokų, kurias galėsiu pritaikyti gyvenime, noriu, kad ir kiti galėtų tuo pasinaudoti. Išmokti gyventi, mėgautis tuo, būti laisvu ir pasitikinčiu yra svarbiausia, kad ir ką darytum.

– Ketinate ir toliau semtis tokių pamokų kasmet keičiant komandas ir skirtingas kultūras, ar matote save nusėdant vienoje vietoje ilgesniam laikui?

– Manau, kad atsiras vieta, kurioje užsibūsiu keletą metų. Žinoma, klubas turi pasirinkti mane, o aš – klubą, tai turi įvykti lygyje, kuris tinka man ir mano karjerai. Nežinau, kad ir kas nutiktų, tebūnie, labai tikėtina, kad kasmet vyksiu vis kitur. Galiausiai norėčiau rasti pastovumą.

– Minėjote, kad jūsų tėvai gyvena gerokai sėsliau, neišvykdami iš gimtojo miestelio. Gyvenant tokius skirtingus gyvenimus nėra sunku rasti ryšį su jais?

– Nekalbame kasdien, niekada taip nebuvo, vos sulaukęs 18-os išvykau į toli esantį universitetą, mus skyrė kelios valandos. Kartais jiems paskambinu ir papasakoju, kas ir kaip. Dažniau susimatome dabar, kai turiu vaikų, jie nori paskambinti seneliams, o įsišnekėjęs su mama ar seserimi galiu prie telefono praleisti kelias valandas, su tėvu – trumpiau. Kaip matai, galiu kalbėti ilgai, todėl ir neskambinu kasdien, nes neatsitraukčiau nuo telefono.