Ar pajėgtumėte dirbti svajonių darbą? NBA žaidimo skauto diena (8)

Iš arti stebėti Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) komandos gyvenimą, būti jo dalimi, prisidėti prie svarbiausių jos pergalių ir kiekvieną dieną NBA arenų koridoriuose prasilenkti su ryškiausiomis planetos krepšinio žvaigždėmis – tai, tikriausiai, kiekvieno krepšinio sirgaliaus svajonė.

Darbas NBA komandoje atrodo tarsi nesibaigianti šventė, už kurią dar mokami didžiuliai pinigai. Tačiau, ar tikrai visada toks gyvenimas – tarsi rožėmis klotas?

Hiustono „Rockets“ komandos, kurioje šiuo metu rungtyniauja Donatas Motiejūnas, skautas Patas Zipfelas prieš penkerius metus nusprendė pasidalinti savo kasdienybe su krepšinio aistruoliais. Kviečiame iš arčiau susipažinti su NBA komandos žaidimo skauto gyvenimo būdu.

***

Jei jūs keliaujate tiek, kiek aš, jūs tiesiog neišvengiamai susiduriate su labai skirtingo gyvenimo būdo bei požiūrio į gyvenimą žmonėmis.

Skrisdamas į Niujorko Kenedžio oro uostą sėdėjau šalia Tannerio – penktoje klasėje besimokančio moksleivio iš Misūrio. Tanneris pastebėjo, kad mano nešiojamojo kompiuterio ekrane – įvairiausios Niujorko „Knicks“ komandos žaidimo schemos. Vaikis pradėjo smalsauti. Jis nusišypsojo ir prabilo, jog mokykloje žaidžia gynėjo pozicijoje ir kai užaugs, jo svajonė – žaisti NBA lygoje.

Tanneris pradėjo klausinėti manęs apie mano gyvenimą, apie NBA komandos žaidimo skauto kasdienybę. Vaikinas prašė, jog parodyčiau, ką prieš kiekvienas rungtynes turi perskaityti Yao Mingas. Jam buvo įdomu daugiau sužinoti apie San Antonijaus „Spurs“ komandą, kuri yra mėgstamiausia jo ekipa NBA lygoje. Klausinėjo Tanneris ir apie Tracy McGrady: ar jis iš tikrųjų yra toks mielas vyrukas?

Tanneriui susipažinus su „Spurs“ derinukais paklausiau: ką jis veikia lėktuve? Vaikis prisipažino, jog keliauja į Afriką! Kol aš skridau į Niujorką atlikti „Knicks“ žaidimo analizės, Tanneris su šeima tęsė varginančią kelionę į Afriką, kur jo tėvai įsivaikins ketverių metu dvynukus! Tanneris kažkam taps vyresniuoju broliuku. Dvieju metu prireikė, jog jo šeimai pavyktų, galop, išspręsti visas biurokratines problemas ir gauti leidimą įsivaikinti našlaičius iš Afrikos.

Šypsausi, nes Tanneris prisipažino, kad mano profesija jam atrodo labai įdomi ir kelia susižavėjimą. Tačiau supratau, jog susižavėjimo verta jo šeima ir džiaugtis reikėtų man, jog likimas mane suvedė lėktuve sėdėti šalia Tannerio.

Tai vienas iš tų momentų, kurie mano nesibaigiančias keliones bent kiek praturtina. NBA komandos žaidimo skauto gyvenimas yra labai sunkus. Pasidalinsiu su jumis savo 48–erių valandų eiline dienotvarke.

Gruodžio 1-oji, 2008 metai

4.15 val. ryto: žadintuvas, laikas keltis ir ruoštis.

4.45: palieku namus ir važiuoju į Filadelfijos oro uostą.

6.00: atlieku skrydžio į Denverį registraciją.

6.45: prasideda keleivių įlaipinimas į lėktuvą.

7.30: iš Filadelfijos oro uosto pakylame į Denverį.

9.55: leidžiamės Denveryje. Ieškau antrojo lėktuvo vartų.

10.48: prasideda įlaipinimas į lėktuvą, skrisiantį į Oklendą.

13.10: nusileidžiame Oklende, Kalifornijoje.

13.25: vykstu į automobilių nuomos punktą.

13.40: atvykstu į nuomos punktą ir išsinuomoju automobilį.

14.00: palieku nuomos punktą ir važiuoju į „Marriott“ viešbutį.

14.30: užsiregistruoju viešbutyje.

14.40: vykstu į Oklendo centrą, „Starbucks“ kavinę, nešinąs kompiuterį. Ten atliksiu pasirengimo rungtynėms darbus.

16.45: grįžtu į viešbutį. Ruošiuosi artėjančioms rungtynėms, prausiuosi, rengiuosi.

17.30: važiuoju į „Oracle“ areną.

18.05: atvykstu į areną, žiniasklaidos centre pasiimu skauto akreditaciją.

18.25: stebiu abiejų komandų apšilimą. Daugiausiai dėmesio skiriu „Warriors“ žaidėjams (ypač Anthony Morrow, kuris praėjusiame mače su Portlendo komanda įmetė 37 taškus).

19.10: grįžtu į žiniasklaidos centrą pavakarieniauti.

19.30: prasideda rungtynės – „Warriors“ prieš Majamio „Heat“.

22.00: po pratęsimo mačą laimi „Heat“.

22.20: palieku „Oracle“ areną ir patenku į transporto spūstį.

22.55: sugrįžtu į viešbutį.

23.10: įsijungiu kompiuterį, pradedu suvesti „Warriors“ derinius į specialią programą.

Gruodžio 2-oji, 2008 m.

1.00: kuriu įrašą vaizdo peržiūrų departamentui ir treneriams.

2.15: baigiu rungtynių raportą ir siunčiu treneriams.

2.30: išjungiu kompiuterį, susidedu drabužius ir einu miegoti.

4.15: žadintuvas.

4.30: antras žadintuvo skambutis. Per 10 minučių turiu spėti nusiprausti, susiruošti ir pajudėti iš viešbučio.

4.40: šoku į išnuomotą automobilį ir palieku viešbutį.

5.00: sustoju degalinėje, kad sugrąžinčiau automobilį pilną degalų.

5.05: atvyktų į nuomos punktą, palieku automobilį ir lipu į autobusą, vežantį į oro uostą.

5.25: užsiregistruoju skrydžiui.

5.30: pereinu patikros punktą.

6.00: lipu į lėktuvą, skrendantį į Fyniksą.

6.15: laikas miegui lėktuve.

8.55: leidžiamės Fynikse. Ieškau lėktuvo į Dalasą vartų.

9.05: „Rockets“ vaizdo peržiūrų koordinatorius Scottas Simpsonas skambučiu patvirtina, jog gavo „Warriors“ rungtynių raportą.

9.20: laipinuosi į lėktuvą, skrendantį į Dalasą.

13.15: leidžiamės Dalase.

13.25: laukiu mikroautobuso, kuris turi mane nuvežti į viešbutį.

13.40: sulaukiu mikroautobuso, pajudame į viešbutį.

14.00: atvykstu į viešbutį, užsiregistruoju.

14.15: palieku daiktus viešbutyje ir einu pavalgyti.

14.30: pietūs.

15.00: grįžtu į viešbutį. Pradedu ruoštis Los Andželo „Clippers“ rungtynėms.

16.45: ruošiuosi rungtynėms, einu į stotį ir pajudu į „American Airlines“ areną.

17.45: atvykstu į „Victory“ stotį ir einu link arenos.

18.00: „American Airlines“ arenoje praeinu patikros postą ir pasiimu skauto akreditaciją.

18.15: susirandu savo vietą arenoje ir pradedu žiūrėti apšilimą.

18.45: žiniasklaidos centre pavakarieniauju.

19.00: prasideda rungtynės, kuriose „Mavericks“ susitinka su „Clippers“.

21.35: rungtynės baigiasi, o mano traukinys į viebutį – lygiai už 20 minučių nuo finalinio teisėjo švilpuko. Kartu su minia arenoje rungtynės stebėjusių sirgalių, skubu į traukinį.

22.15: sugrįžtu į stotelę netoli savo viešbučio. Skambinu viebučio administracijai su prašymu mane parvežti į viešbutį automobiliu.

22.35: grįžtu į savo viešbučio kambarį, pradedu kompiuteriu piešti „Clippers“ žaidimo schemas.

23.30: paruošiu įrašą vaizdo peržiūrų vaikinams ir treneriams.

1.15: baigiu rengti krepšininkų žaidimo ataskaitas, kurias siunčiu S.Hopsonui.

1.30: susipažįstu su Atlantos „Hawks“ žaidimu. Tai – kita mano darbo stotelė.

Sausio 6-oji, 2009 m.

Mano darbas kartais vadinamas sunkiausiu darbu NBA lygoje. Jis yra labai intensyvus, varginantis ir visiškai nematomas. Tačiau man, išprotėjusiam dėl krepšinio, tai – vienas nuostabiausių dalykų pasaulyje.

Aš, Patas Zipfelas, esu Hiustono „Rockets“ žaidimo skautas. Kaip jau supratote, mano darbas – išanalizuoti būsimus mano komandos varžovus. Mano tikslas – suteikti kuo daugiau informacijos ekipos treneriams apie būsimų varžovų žaidimo tendencijas, strategijas, pranašumus ir trūkumus. NBA lyga yra labai konkurencinga, todėl net ir nedidelis papildomas kiekis svarbios informacijos gali lemti pergalę arba pralaimėjimą. Štai dėl ko darau tai, ką darau.

Aš esu buvęs Nacionalinės koledžų sporto asociacijos (NCAA) komandos vyriausiasis treneris, kuris tiesiog pamišęs dėl krepšinio matematikos. Kiekvieną vakarą galima surinkti begalę informacijos apie savo varžovus ir padėti komandos treneriams bei krepšininkams rungtynėms pasiruošti. Naudodamasis vaizdo technologijomis bei savo žaidimo išmanymu padedu „Rockets“ komandai sužinoti varžovų derinius bei jų žaidimo tendencijas.

Darbą pabaigti 2.30 val. naktį man – ne naujiena, kaip nieko stebuklingo kiekvieną rytą keltis 4.30 val., kad spėčiau į lėktuvą.

Kiekvieną vakarą – vis naujas miestas, vis kitos rungtynės. Keliauju vienas. Juokinga, jog komandos žaidėjai bei treneriai manęs nematė nuo pat pasiruošimo sezonui stovyklos. Tiesa pasakius, daugelis ekipos krepšininkų manęs net nepažįsta. Jeigu tik jie žinotų, kaip yra gaunama informacija, kiekvieną vakarą prieš rungtynes užrašyta ant popieriaus lapų, padėtų jiems prieš akis! Lėktuvai, viešbučiai, taksi automobiliai ir linksmos istorijos kelyje.

Ar tai – tas pasakiškas NBA žaidimo skauto gyvenimas? Kiekvieną rytą keliuosi ir nežinau, kokiame mieste esu. Visi „Marriott“ viešbučių kambariai yra vienodi. Beje, aną dieną prieš mane lėktuve sėdėjo moteris, kuriai teko tiek kylant, tiek leidžiantis pasinaudoti baltu maišeliu...

Taigi, prašau, negalvokite, jog šis darbas – tai atostogos be pabaigos. Čia nėra nieko kito – tik sunkus, alinantis darbas.

Žinoma, šį sezoną jau spėjau pamatyti daugiau nei 70 NBA rungtynių gyvai. Sunku skųstis profesija, kuri leidžia tau kiekvieną vakarą iš arti stebėti geriausius planetos atletus.