Vis daugiau krepšininkų, karjeroms einant į pabaigą, ima galvoti – o kas toliau? Vieni veiklų imasi anksčiau, kiti – jau padėję tašką žaidime. Justas Tamulis tapo pavyzdžiu to, kuris naują nišą atrado būdamas vos 32-ejų.
Šiuo metu grįžęs į gimtuosius Kėdainius J.Tamulis ne tik rungtyniauja Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL), bet ir ėmė treniruoti vaikus.
„Su vaikais ėmiau dirbti privačiai, dažniausiai veiklą grupėmis vykdau savaitgalį – sekmadienį. Turiu dvi grupes vaikų – jaunesnių ir vyresnių, o darbo dienomis rengiu individualias treniruotes. Arba vaikai atvažiuoja po mokyklos, arba pats juos pasiimu, nes salių užimtumas nemažas, treniruotes rengia ir sporto mokyklos, rasti laiką nelengvą. Bet viską susidėliojau“, – pasakojo krepšininkas.
Nemažą savo karjeros etapą jis praleido užsienyje (Islandijoje, Ispanijoje, Rumunijoje), bet jau norėjo grįžti namo. Gynėjas sako – viskas susiklostė savaime, o didelis vaikų susidomėjimas motyvuoja tęsti veiklą ir tobulėti.
„Ateityje žiūrėsiu, kaip vystysis. Kol kas dar pats žaidžiu, noriu žaisti, kol kūnas leidžia ir esu sveikas, bet norisi ir išnaudoti laisvą laiką“, – sako J.Tamulis, NKL per 21 minutę pelnantis 12,5 taško, atkovojantis po kamuolį, atliekantis 4 perdavimus bei renkantis 9,5 naudingumo balo.
– Justai, kiek laiko savo treniruotėms su „Kėdainių“ klubu randate pats?
– Pirmadienį, trečiadienį turime treniruotes vakarais – apie 19 ar 19.30 val. Viską suspėju. Plius, nereikia važinėti į kitą miestą, viskas vietoje.
– Specialiai rinkotės Kėdainius, norėdamas čia apsistoti gyventi ilgesnėje perspektyvoje?
– Kaunas yra visai netoli, būtų ne blogiausias variantas, bet buvau įpratęs važinėti, žaidžiau užsienyje, pernai – Jurbarke, tad dabar jaučiasi komfortas. Nereikia niekur skubėti, sėdėti mašinoje, viskas šalia, gali suvažinėti per 5 minutes be jokių kamščių, mažo miesto pliusai.
– Kaip apskritai jums kilo idėja pradėti treniruoti? Ar kartais ne Islandijoje jus tai užkabino?
– Sakyčiau, idėja brendo po truputį nuo anksčiau. Ėmiau domėtis, tada Islandijoje išbandžiau tai – net nevadinčiau to treniravimu, labiau pagalba. Buvau labiau vaikų trenerio asistentas, 1–2 kartus per savaitę pabendraudavau su vaikais ir tiek.
O dabar baigiu treniravimo mokslus ir susidėliojo, pamaniau, kodėl ne? Kodėl nepradėti vystyti savo idėją. Gerai jaučiuosi, vaikai irgi duoda atgalinį ryšį, jiems patinka. Vieną kartą per savaitę turime ir rytines treniruotes – ketvirtadienį renkamės nuo 6.30 val. Aš apie 6 val. juos surenku nuo namų, atsivežu, kas gali – atvykta ir patys. Pasportuojame, nusiprausia ir 8-ai valandai nuvežus juos į mokyklas.
– Skamba kaip savotiškas tėvo-trenerio vaidmuo, kai tenka vaikus ne tik treniruoti, bet ir išvežioti.
– Manau, kad treneris ne tik aikštelėje svarbus, su vaikais ir paaugliais bendravimas yra darbo dalis. Reikia ir patarimų duoti, nes pats viską praėjai, daug ką supranti, kaip jie jaučiasi.
– Vaikai noriai keliasi į 6.30 val. treniruotes?
– Nustebino, nes sykį pabandžiau, galvojau, pažiūrėsim, kas norės. Iš pradžių žiūrėjau atsargiai, maniau, gal nenorės, gal tingės. Pirmąkart buvo gal 2–3 vaikai, o dabar susirenka 6–9 vaikai. Susidomėjimas didelis. Darome nelabai sunkią treniruotę, labiau metimo technikai. Vaikai išsibudina ir mokykloje yra lengviau – ne tokie užmigę būna.
– Kaip manote, vaikams neužtenka vien treniruočių krepšinio mokyklose?
– Taip. Vis tiek tiems treneriams nelengva, ateina po 15 vaikų grupėje, skirti dėmesio visiems ir visus pataisyti sunku. Per valandą ar pusantros tiesiog nespėji. Kėdainiuose nebuvo, kad kažkas užsiimtų papildomai, visi treneriai turi ne po vieną grupę, tai kol kas atrodo radau savo nišą.
– Ar ankstyvesnėje karjeros fazėje turėjote idėjų, ką norėsite veikti kitame savo etape?
– Pradėjau galvoti, ką galiu veikti, ir iškart žinojau, kad liksiu krepšinyje. Iškart ėmiau galvoti apie treniravimą, man patiko, užsikabinau, daug mokausi. Kažkurią dieną pagalvojau, kad turiu šalia tokį trenerį kaip Beržininkaitis, kodėl nenueiti nepasižiūrėti į treniruotes kitomis akimis. Kiek galiu, tiek mokausi, gilinuosi, esu užsidegęs. Kartais žmonės pasistažuoti vyksta į kitus miestus ar šalis, o man žaliam kol kas pasaka šalia turėti tokią galimybę. Esame gerame ryšyje su Evaldu, kartu buvome dubleriuose, jaunimo rinktinėse, būtų neprotinga tokį šansą paleisti.
– Studijuoti pradėjote šiemet?
– Įstojau pernai. Ten labiau kaip kursai VDU, po truputį juos baigiu. Dabar žiūriu galimybių, kur galiu tobulėti ir mokytis toliau.
– Kol kas save matote kaip vaikų trenerį?
– Kol kas tik pradžia, tai renku patirtį su vaikais. Dabar viskas tinka. Ateityje žiūrėsiu, kaip vystysis. Kol kas dar pats žaidžiu, noriu žaisti, kol kūnas leidžia ir esu sveikas, bet norisi ir išnaudoti laisvą laiką.
– Kiek laiko dar planuojate rungtyniauti?
– Žiūrėsiu. Kiek leis kūnas. Nesinorės žaisti per negaliu, nors pasitaiko tų smulkių traumelių, bet kol kas atrodo, kad dar turiu bent 2–3 metus.
– Jums tik 32-eji, turbūt galima sakyti, kad anksti pradėjote galvoti apie kitą gyvenimo etapą.
– Nežinau, kodėl taip, tiesiog viskas brendo iš anksčiau. Mąsčiau, kad pagrindus po karjeros reikia dėti dabar, o ne pabaigus galvoti: ką dabar? Nemanau, kad tai blogai. Pasiruošti kitam etapui reikia dabar, kad neateitumei žalias, nesvarbu, tai treniravimas ar kita sritis.
– Jei anksčiau NKL atrodė labiau jaunimo lyga, tai dabar, atrodo, ji labiau veteranų lyga, kurioje žmonės rungtyniauja labiau pramogai šalia kitos veiklos.
– Sutikčiau, tai dabar tarpinė stotelė. Viskas pasikeitė dėl NCAA, daug kas išvyksta, jaunimo tiek nėra. Išskyrus dublerius, kitur pagrindas – vyresni ir kažkiek jaunesni vietiniai. Tikrai tokių mūsų daug, kurie derina krepšinį su kitomis veiklomis ir ruošiasi kitam etapui. Tam sąlygos sudarytos patogiai ir smagu, kad tai įmanoma.
– Ar pats savo etapą NKL dar laikote profesionalia karjera?
– Vis tiek stengiuosi likti profesionalu, prisižiūriu kūną, dirbu papildomai, kartais neužtenka 2 treniruočių su komanda. Einu ir į štanginę, ir atlieku metimus. Kol kas traktuoju save kaip profesionalą. Kai imsi galvoti, kad čia malonumas, tada kam čia žaisti, gali mėgėjų lygoje tada lakstyti.
– Ar būna, kad iš tribūnų sulaukiate auklėtinių palaikymo?
– Būna būna (Juokiasi). Vis tiek vaikai lanko sporto mokyklas, ateina į rungtynes palaikyti. Pasikalbame ir po mačų, kaip kas, padiskutuojame, kodėl laimėjome ar pralaimėjome.
– Iš kokių savo buvusių trenerių į save esate įsidėjęs daugiausiai informacijos?
– Net nesu pagalvojęs. Bet būna, kad galvoje vartai, ką praėjai, kokias sistemas. Daugiausiai įstrigę iš dublerių, nes praleidau ten daugiausiai laiko, dirbau ir su Masiuliu, ir su Visocku, ir Štombergu. Daug tų trenerių praeita, stengiuosi prisiminti tuos dalykus, idėjas, kažką panaudoti.
– Ar esate griežtas, ar šiuolaikiškas treneris?
– Nežinau, vaikų reikia klausti (Juokiasi). Čia tokios papildomos treniruotės, nėra taip, kad būčiau labai griežtas. Stengiuosi, kad vaikai norėtų eiti, kad jie mėgautųsi ir gautų naudą, o ne eitų per prievartą, kur ant jų šauktų. Bandau rasti vidurį. Aišku, jei vaikai pajaus, kad leidi ir esi geras, prasidės bardakėlis. Bet kol kas viskas gerai, atsiliepimus gaunu gerus.
Norėdami komentuoti prisijunkite.