„Žalgirio“ rungtynių Italijoje įžvalgos: atsigavęs Jankūnas, svarbiausia užduotis kitam etapui ir nesuprantamas „projektas Delašas“

Kauno „Žalgiris“ penktadienį Eurolygoje išvykoje nugalėjo Milano „Emporio Armani“ komandą ir pasiekęs jau ketvirtą pergalę svečiuose išsaugojo pirmą vietą grupėje. Apie dar vieną žalgiriečių pergalę savo mintis pateikė Krepsinis.net apžvalgininkas Martynas Pocius.

Paulius Jankūnas. Keliaudami į „Žalgirio“ rungtynes prieš „Olympiacos“ Kaune su kolegomis diskutavome apie Jankūno žaidimą ir ne pačią geriausią statistiką. Žinoma, Paulius niekada nebuvo ta taškų mašina, apie kurios sustabdymą kalbėtų varžovų treneriai ir žaidėjai, tačiau aš tikrai tikėjausi didesnio indėlio puolime. Ypač, kai Jankūnas negali skųstis minučių stygiumi. Išskyrus dvejas rungtynes su „Cedevita“, toli gražu ne pačiu stipriausiu varžovu, Lietuvos rinktinės puolėjo statistika įspūdžio nekėlė. Žinoma, statistika dažnai neatspindi tokio tipo krepšininkų žaidimo atnešamos naudos, tačiau ne vienose rungtynėse atrodė, kad Paulius tiesiog vengia imtis iniciatyvos: trūko bandymų sužaisti nugara į krepšį, įkirtimų po suręstos užtvaros, vietoje metimų iš distancijos dažniausiai pasirinkdavo perduoti kamuolį komandos draugams. Iš rikiuotės dėl nugaros problemų iškritus Darjušui Lavrinovičiui, buvo būtina, kad jo taškų dalį perimtų kiti priekinės linijos žaidėjai. Nekeista, kad čia savo žodį tarė būtent komandos kapitonas. Po gerų rungtynių Kaune prieš savaitę Paulius sužaidė bene geriausią šio sezono mačą Milane ir tapo pagrindiniu pergalės kalviu, pademonstruodamas visus mano minėtus ir primirštus žaidimo elementus.

Rezervų atstatymas. Po pralaimėjimo Eurolygos čempionams vakar Joanas Plaza didelių rotacijų nedarė, tarsi pademonstruodamas, kad pirma vieta grupėje vis dar yra komandai keliama užduotis. Tačiau, jei prieš „Olympiacos“ tik Jankūnui teko nemažas minučių skaičius, o aikštelėje pasirodė visi 12 registruotų krepšininkų, tai vakar Milane pagrindinis krūvis teko jau tik 5 žalgiriečiams iš 10-ies žaidusių. Ir nemanau, kad tai buvo daroma, kad žūtbūt pasiekti pergalę. Šį sezoną „Žalgiryje“ pagrindinis krūvis iki šiol teko 8 krepšininkams. Likę 5 arba augina patirtį, arba kamšo susidariusias skyles (Jeffas Foote‘as). Nežaidžiant Darjušui, suolelis susitraukė, o Kšištofas bent jau kol kas netapo lygiaverte brolio pamaina. Gaila, bet pasitvirtino mano nuogąstavimai, kad Oliverio Lafayette'o forma šiuo metu yra tiesiog prasta. Ir tokia prasta, kad minučių skaičius mažėja nuolat. Taip lieka tik 5 „vedantieji“ krepšininkai. Jei iš pastarųjų vienam ateina juoda diena puolime, kentėti dar galima, tačiau jei nesiseka keliems – gresia „Olympiacos“ rungtynių baigtis. Rotacijos galimybė taip pat yra gyvybiškai reikalinga naudojant aktyvią gynybą, todėl atgaivinti „sėdusius“ komandos krepšininkus prieš kitą etapą yra svarbiausia Plazos užduotis.

Pokyčiai gynyboje? Vakar buvo pirmos rungtynės šiame sezone, kai sumažėjo „Žalgirio“ vizitine kortele tapusių susispaudimų gynyboje. Pirmojo rato dvikovoje Italijos komanda Kaune tiesiog smaginosi atakuodama iš toli ir buvo netoli pergalės. Kita snaiperių komanda „Olympiacos“ pergalę iš laikinosios sostinės išsivežė. Tritaškiai buvo tiesiog išanalizuotos kauniečių gynybos pasekmė, kai puolant kantriai stengtasi ištampytų kauniečių arti krepšio koncentruojamas gynybines užtvaras ir išnaudoti paliekamas erdves. Jau laukiu kitų rungtynių tam, kad būtų galima įvertinti, ar tai buvo gynybos adaptacija konkrečiam varžovui, ar kažkokios naujovės, apie kurias Plaza vis užsimena. Verta pastebėti, kad sumažėjusi pagalba atrišo rankas prasiveržimams, ką išnaudojo Keithas Langfordas, taškus rinkęs praktiškai prieš bet kokio ūgio varžovą nuo Mindaugo Kuzminsko iki Marko Popovičiaus. Taip pat norisi daugiau pamatyti „Žalgirio“ bandymų gintis „aikšte“. Tiesa, „Emporio Armani“ turbūt nėra tas varžovas, ant kurio kailio tokius bandymus vertėtų atlikti.

Mario Delašas. Visada kantriai žiūriu į komandų jaunuosius „projektus“. Šiame sezone jau gyriau ir Adą Juškevičių, ir Mindaugą Kuzminską, ir Vytenį Lipkevičių. Tačiau projektas pavadinimu „Delašas“ man yra nesuprantamas. Aikštelėje kroatas Eurolygos rungtynėse praleidžia ne taip jau mažai laiko, kad jo pasirodymus būtų galima vadinti simboliškais. Nesitikiu iš legionieriaus dviženklio taškų skaičiaus, tačiau, kai jį dengiantis krepšininkas nevengia atsitraukti žinodamas, kad Mario grėsmės krepšiui realiai nekelia, negaliu surasti argumentuoto atsakymo, už ką šis krepšininkas susilaukia trenerio malonės Eurolygoje tais atvejais, kai komandoje nėra traumuotų jo pozicijos krepšininkų. Puolime nematome ne tik taiklių metimų, bet ir aukštaūgiams būdingų bandymų sužaisti „du prieš du“, „pacentravimų“. Gynyboje reikalai irgi nedžiugina, nes kojomis dirbama silpnai. Kad ir vakar per Delašą metimus be problemų atliko ir Malikas Hairstonas, ir Nicolo Melli, o trečiojo kėlinuko pradžioje buvo susirinktos dvi bereikalingos pražangos. Kai toks žaidimas, stebina ne faktas, kad retose rungtynėse M. Delašas iš aikštelės išeina turėdamas teigiamą naudingumo koeficientą, o toks „stabilumas“.