„Visų žvaigždžių“ dienoje su D.Howardu rungtyniavęs E.Želionis: jei norėtų, Eurolygoje Dwightas dar galėtų pajudėti
interviu (6)
Edgaras Želionis ir Mindaugas Kupšas ko gero dar prieš porą metų negalėjo pagalvoti, kad muš rankomis su Dwightu Howardu. Vis tik tai vyko šiemet Taivano „Visų žvaigždžių“ rungtynėse, kur abu lietuviai žaidė vienoje komandoje su buvusia NBA žvaigžde.
E.Želionis per savo karjerą išbandė įspūdingą kiekį egzotinių šalių, bet Taivanas jam – nauja rinka, kurioje atrado net sau neįprastų dalykų.
Šį sezoną Taipėjaus DEA klube jis per 30 minučių pelno 18,1 taško, atkovoja 10,2 kamuolio, atlieka 2,5 perdavimo bei renka 22,4 naudingumo balo.
Pasakodamas apie Taivano „Visų žvaigždžių“ šventę E.Želionis kiek šypsojosi sakydamas, jog bandymas padaryti viską įspūdingai galėjo virsti į lengvą parodiją. Lyga stipriai dairosi NBA pavyzdį, nors lygis ir skriasi. Tuo tarpu patirties žaidžiant su D.Howardu jis nesureikšmino.
„Howardas nei pasikėlęs, nei ką, kalbasi su visais, juokauja. Tikrai nesijaučia, kad jis laikytų save žvaigžde“, – sakė E.Želionis.
Šiame mače 37 taškus pelnęs, 13 kamuolių atkovojęs ir 8 rezultatyvius perdavimus atlikęs D.Howardas tapo MVP, K.Kupšas rinko 18 taškų bei atkovojo 11 kamuolių, o E.Želionio sąskaitoje – 24 taškai, 7 atkovoti kamuoliai ir 5 perdavimai.
Pokalbis su juo – apie praėjusį šventinį savaitgalį, Taivano keistenybes, žemės drebėjimus, D.Howardą, milžinus aukštaūgius ir tikslą laimėti lygą.
– Neseniai dalyvavote „Visų žvaigždžių“ rungtynėse Taivane. Kokia tai patirtis ir kaip šis renginys atrodė šioje šalyje?
– „Žvaigždžių diena“ buvo panaši, kaip ir kadaise pas mus. Visi bando padaryti kažką fantastiško, bet ne viskas gaunasi, momentais tai primena ir parodiją (Šypsosi). Kažkiek bandoma kopijuoti NBA, bet lygis kitas. Renginys truko vieną dieną, per ją spėjo įvykti rungtynės, tritaškių bei dėjimų konkursai. Populiarumas buvo nemažas – išpirkti visi 7 tūkstančiai bilietų. Žmonės čia kitokie, atvykus NBA žvaigždei Howardui, jiems tai buvo įvykis, kažkas vau, jie norėjo jį pamatyti. Čia – kitas pasaulis, įdomūs žmonės. Aišku, geri, mandagūs, bet keisti (Šypsosi).
– Jūs pats konkursuose dalyvauti neplanavote?
– Ne, į snaiperio konkursą siuntėme geriausią komandos metiką, ten dalyvavo ir Howardas. Jį stūmė visur, tik keista, kad nedalyvavo dėjimuose. Dwightas čia vis tiek yra reklaminės kampanijos dalis, jo komanda paskutinė, bet jį pasiėmė už didelius pinigus, tačiau, kiek girdėjau, tai atsipirko. Reklamų sąskaita tai atsipirko, kadangi „Leopards“ klubą remia bankas ir taip išnaudoja Howardo atvaizdą.
– Taivaniečiams D.Howardas – didelį įspūdį daranti žvaigždė?
– Matyt, nes vos sužinoję, kad jis atvyks, vietiniai išpirko bilietus į visas likusias sezono rungtynes (Juokiasi).
– Pats nustebote, kuomet išgirdote, jog šioje lygoje galėsite pasistumdyti su buvusia NBA žvaigžde?
– Tiesą sakant, taip. Iš pradžių nustebau, bet kai išgirdau, už kokią sumą jis čia atvyko, supratau, kad kodėl gi ne. Jam jau 37-erių, NBA klubų jis nebėra norimas, o čia jis gali pažaisti viena koja. Pradžioje jis rungtyniavo tik namų rungtynėse, dabar lyg vyksta ir į išvykas. Kodėl gi nepasiimti tų pinigėlių, žaidžiant puse kojos (Juokiasi).
– Lietuviai tikrai nestebi Taivano lygos kovų, jei reikėtų jiems apibūdinti, kokio lygio žaidėju liko D.Howardas, kaip jį apibūdintumėte?
– Sunku lyginti, bet galiu pasakyti, kad jis dar tvirtas vyras kaip „penktas numeris“. Mano manymu, žaisti sisteminiame krepšinyje jam sunkiau, bet savo judesių žaidžiant centru jis turi. Gal Eurolygoje jis dar galėtų pajudėti, nes kai nori – jis gali. Tik klausimas, ar jis norėtų (Šypsosi).
– Ar jums pačiam tas trumpas žaidimas su D.Howardu vienoje komandoje buvo įvykis, ar visiškai neteikiate tam reikšmės?
– Aš to nesureikšminau. Ką čia tie „All Star“ renginiai, susitikai su visais, pasijuokei ir tiek. Howardas nei pasikėlęs, nei ką, kalbasi su visais, juokauja. Tikrai nesijaučia, kad jis laikytų save žvaigžde.
– Dwightas žinojo jus su Mindaugu Kupšu ar Taivano lygos kitų komandų reikalai jį ne pernelyg domina?
– Jis žinojo mus tiek, kiek esame žaidę vienas prieš kitą. Nežinau, ar jis domisi daug kitais klubais.
Želionis
– Kalbant apie visą Taivano lygą ir jūsų minėtą sisteminį žaidimą, ar jis čia yra?
– Gali mesti po 50 taškų, bet komandos rezultatai bus nekokie – tokių situacijų čia buvę. Dėl to mano komanda pasiėmė europiečių ir norėjo labiau sisteminio žaidimo, norėjo, kad žaisti gautų visi ir visi būtų patenkinti.
Mūsų asistentas – serbas, mes ko gero vieninteliai lygoje darome skautingus, žiūrime video, gilinamės į gynybą – esame labiau Europos komanda. Čia yra komanda iš Tainano, kurioje, manau, bene aukščiausi pasaulio žaidėjai. Vieno ūgis – 230 cm, kito – 226 cm, trečio – 213 cm. Tai – Šilutėje žaidęs Samuelis Deguara, Simas Bhullaras ir Robertas Upshaw. Kai pirmąsyk atsistojau prie jų, pasijaučiau mažas (Juokiasi).
– Nors varžovų yra rimtų, jums pačiam sezonas klostosi visai neblogai. Kaip kol kas vertinate jį?
– Esu patenkintas. Kadangi esu sisteminis žaidėjas, ne tiek galiu susikurti vienas prieš vieną situacijas, ši komanda tinka mano stiliui. Aišku, visada gali būti ir geriau, bet šiuo metu viskas neblogai.
– Minėjote keistumus Taivano sirgaliuose. Papasakokite, kaip jie atsispindi sezono metu?
– Apie sirgalius pasakyti sunkiau, bet galiu pasakyti apie komandos darbuotojus, su kuriais bendrauju pats. Tarkime, žmogus turi savo vaidmenį klube ir kitkuo neužsiims, nors ir išmano. Kineziterapeutas negali duoti nei tabletės, nei suleisti vitaminų. Kai buvo pora situacijų ir klausiau, ar gali duoti vaistų nuo skausmo ar skrandžiui, jis atsakė: negaliu, reikia vykti į polikliniką, nes jei kas, nenoriu būti atsakingas. Aš klausiau, o ką žaidėjai daro, jei reikia leisti vaistus? Man atsakė, kad vyksta į ligoninę, net jei to reikia kasdien. Pas mus dar galėtumei išlaviruoti, gal kažkur kažką pasidaryti pats, o ten, jei pasakyti „negalima“, reiškia, negalima.
– Kokių keistenybių dar išvydote?
– Žemės drebėjimus (Juokiasi). Vakar ar užvakar kaip tik buvo dar vienas, žmona man pasakė, o aš net nejaučiau. Kažkaip prisitaikiau ir ėmiau nekreipti dėmesio. Žemės drebėjimai čia gana dažni – per savaitę jauti po porą kartų. Vienas buvo gana stiprus – maždaug 4,5 balų, bet ne centre, vandenyne, iki mūsų banga irgi atėjo. Buvau viešbutyje, mačiau kaip šviestuvai juda, nebuvo malonu. Pažiūrėjau pro langą, niekas nepanikavo, dingo ir man baimė (Juokiasi). Visi įpratę.
Kai buvau Kinijoje, maniau, kad Taivane daug kas bus taip pat, bet čia – daug tvarkingiau. Keista, kad nėra šiukšlių konteinerių, bet kartu yra ir švaru. Jei turi, ką išmesti, dedi į kišenę ir neši namo. Dar įdomus dalykas: anksčiau ir Lietuvoje atvykdavo prie namų šiukšlių mašinos, duodavo signalą ir visi išeidavo išmesti. Čia tie laikai liko dar (Juokiasi). Tik čia ne signalas, o muzikytė – kaip JAV ledų furgonėliuose.
– Kol kas iš jūsų – daug pozityvo, ar Taivano lygoje norėtumėte likti ir toliau?
– Jei bus pasiūlymų, kodėl gi ne. Kaip ne kaip, man po poros mėnesių jau 34-eri, dar nesijaučiu senas, bet metai eina į priekį. Tiesiai šviesiai sakant, į pabaigą karjeros dar reikia užsidirbti pinigų, jei tik galimybė yra.
– Jei pavyktų išlaikyti gerą sveikatą, kaip manote, kiek metų dar galite žaisti krepšinį profesionaliai?
– Jei jausiuosi taip, kaip dabar, manau dar kokius 4 metus. (Nusispjauna per petį) sveikata yra gera, nei esu turėjęs daug traumų, nei ką, reikia tik noro. Būna momentų, kai viskas pabosta, vėliau noras vėl atsiranda. Kartais norisi pabūti vienoje vietoje, nes ir taip nemažai prikeliavau, žaidžiau įvairiose šalyse. Bet pagalvoju ir suprantu, kad kiek čia beliko, kol galima, progomis reikia naudotis.
Želionis
– Taivano lyga atrodo gana palanki vyresniems žaidėjams, jei kalbėtume apie rungtynių kiekį ir krūvį. Tiesa ar klystu?
– Sunkumo gal čia daugiau yra psichologinio nei fizinio, nors yra įdomių dalykų. Sezonas prasideda vėliau, gaunasi 30 rungtynių reguliariame sezone ir yra situacijų, kai turi žaisti rungtynes 2 dienas paeiliui. Taip buvo ir pastaruosius du savaitgalius. Po dvejų rungtynių iš eilės nuovargis pasijaučia, bet tada turime laisvą dieną, vėliau einame į treniruoklių salę, o dar kitą dieną jau turime treniruotę, kuri nėra labai sunki. Treniruotės nėra sunkios, bet gana ilgos, su daug kalbų, pamokymų vietiniams, kad jie geriau suprastų krepšinį.
– Taivaniečiai noriai semiasi patirtį iš jūsų kaip patyrusio europiečio?
– Jų idėja tokia ir buvo, kad patyrę žaidėjai padėtų vietiniams. Man ir pačiam to norisi, kad vienas kitą geriau suprastume, būtų daugiau pergalių ir būtų smagiau visiems. Norisi, kad ir vietiniai mestų taškus, o ne mes, legionieriai, pelnytume po 30 taškų, o likę – po porą. Jie nori mokytis, padarė pažangą, lyginant su sezono pradžia, tikrai džiugu matyti tokį progresą.
– Šiuo metu esate lyderiai Taivano pirmenybėse su 16 pergalių ir 4 pralaimėjimais, žvelgiant į lygos kontekstą, ar laimėti lygą bus labai sunku?
– Mes nusiteikę pozityviai, turime gerą komandą, gerus vietinius, pretenduosime į pirmą vietą. Duok Dieve būti be traumų, jei tai pavyks, turėtume laimėti.
– Kokį ryšį palaikote su kitame klube žaidžiančiu Mindaugu Kupšu?
– Neturime daug progų pasimatyti, nes jis – kitoje salos pusėje. Kai yra viena laisva diena, sunku susiplanuoti kelionę, važiuoti, grįžti – daugiau laiko užims kelionė nei bus iš to naudos. Pabendraujame, susirašome, bet grafikai nesutampa ir laiko daug nėra.
– Pats su žmona kažkiek spėjote pakeliauti po Taivaną?
– Mums nedavė automobilių, tai – minusiukas. Jie bijo dėl eismo, dėl to kaskart mums kviečiamas „Uber“. Dabar vykstame iki bendrabučio, kur gyvena vietiniai, persėdame į autobusą ir tada kartu vykstame į salę. Jei treniruotė prasideda 13 valandą, išvažiuoju iš namų apie 11 valandą. Dar kur laikas po treniruotės, viskas susideda, gaunasi kaip pilna darbo diena, nes grįžti 17–18 valandą. Taip, man moka pinigus, bet kartais atrodo, kad tai – laiko švaistymas (Šypsosi). Turėjome gyventi prie salės – 10 minučių iki jos, bet kažkas nutiko, pykčiai ar panašiai, dabar treniruojamės kitame miesto gale nei mūsų butai. Dabar iki salės – valanda kelio, bet kaip nors, nieko nepadarysi.
Taivane situacija ir su butais sudėtinga, visi nori nuomoti ilgesniam laikui, kainos čia irgi kosminės. Pavyzdžiui, gyvenu 35 kvadratų bute, klubas už tai moka tūkstantį eurų. Butų kainos įsigijimui irgi didžiulės, 40 kvadratinių metrų būstas – nuo 300 tūkst. eurų ir į viršų. Kalbėjomės su vietiniais, žmonėms čia sunku, jie ima kreditus šeimomis, giminėmis – visi kartu. Buvau pas vietinį, kuris turi namą atokiau nuo miesto, apie 100–120 kvadratų, ten gyvena apie 15 žmonių šeima. Visi prisideda prie paskolos išmokėjimo.
O dėl kelionių, kiek galima, su žmona apvažiuojame viešuoju transportu, kaip tik prieš porą dienų buvome aukščiausiame Taivano taške. Miestas čia – didelis, bet smagu, kad jau po 10 km prasideda kalnai, džiunglės, padaryti geri pažintiniai takai vaikščiojimams. Jų – labai daug. Daugiau pakeliauti planuojame po sezono, išsinuomosime automobilį ir turėsime daugiau galimybių.
– Kalbate apie dideles būsto kainas, o kokios yra vietinių žaidėjų algos lygoje?
– Jie gauna daugiau nei mes (Šypsosi). Aišku, priklauso nuo žaidėjo. Turime vieną 39-erių veteraną, jis čia – žvaigždė, žaidęs rinktinėje, kadaise laimėjęs prieš Kiniją, kas jiems labai svarbu. Jis beveik nežaidžia, bet gauna gerus pinigus. Šiaip vietiniai čia gaunasi apie 10 tūkst. eurų per mėnesį, bet čia net nekalbu apie tuos, kurie žaidžia rinktinėje, sumos dvigubėja ir trigubėja.
Norėdami komentuoti prisijunkite.