Vienas NBA mačas įžiebė diskusiją: ar reikia kovoti su tyčinėmis pražangomis?
Detroito „Pistons“ penktadienio vakarą padovanojo sirgaliams tikrą dramą ir po pratęsimo 122:119 palaužė Klivlando „Cavaliers“, tačiau rungtynių atomazga vėl įžiebė diskusijas dėl vienos prieštaringiausių šiuolaikinės NBA taktikų – tyčinės pražangos pirmaujant trimis taškais paskutinėmis sekundėmis, rašoma „cbssports.com“ straipsnyje.
Likus kiek mažiau nei dviem minutėms iki ketvirtojo kėlinio pabaigos, „Pistons“ padėtis atrodė beveik beviltiška. Komandos lyderis Cade'as Cunninghamas buvo išnaudojęs pražangų limitą, o po Jarrettas Allenas dviejų taiklių baudų metimų Detroito ekipa atsiliko šešiais taškais. Statistiškai jų galimybės laimėti siekė mažiau nei 9 procentus.
Vis dėlto šeimininkai nepasidavė. Klivlando aukštaūgis Evanas Mobley ir gynėjas Craigas Porteris nepataikė svarbių baudų metimų, o „Pistons“ kantriai mažino atsilikimą. Likus 6,5 sek. skirtumas siekė tik tris taškus, o kamuolys buvo Detroito rankose.
Tokiomis akimirkomis treneriams tenka spręsti dilemą: gintis iki galo ir leisti varžovams mesti tritaškį, ar prasižengti dar iki metimo, kad šie mestų tik baudas. Analitika rodo, kad tyčinė pražanga pirmaujant trimis taškais yra racionalus sprendimas – taip sumažinama tikimybė sulaukti išlyginamojo tritaškio.
„Cavaliers“ strategas Kenny Atkinsonas pasirinko rizikingą, bet statistiškai pagrįstą variantą – prasižengti, tačiau planas subyrėjo. „Pistons“ gynėjas Danissas Jenkinsas, nujausdamas artėjančią pražangą, vos tik pajutęs kontaktą iš Jaylono Tysono, iškart pakilo metimui iš aikštės vidurio. Teisėjai nusprendė, kad kontaktas sutapo su metimo faze – tai reiškė tris baudų metimus.
D.Jenkinsas, neseniai iš dvipusės sutarties perėjęs prie standartinio NBA kontrakto, stojo prie baudų linijos likus 4,7 sek. ir realizavo visus tris metimus. Nors jo rungtynės nebuvo įspūdingos, būtent šios baudos išplėšė pratęsimą.
Per papildomą laiką „Pistons“ buvo tikslesni ir šventė pergalę 122:119. Tai buvo viena įsimintiniausių sezono pergalių Detroito ekipai ir skaudi pamoka Klivlandui.
Ši situacija dar kartą atvėrė diskusiją apie tai, ar NBA turėtų leisti tyčines pražangas tokiose situacijose. Kritikai teigia, kad tai prieštarauja žaidimo dvasiai – pražanga turėtų bausti prasižengusią komandą, o ne suteikti jai strateginį pranašumą.
Lyga jau yra įvedusi taisykles, kurios paskutinėmis dviem minutėmis baudžia tyčines pražangas prieš silpnus baudų metikus – už jas skiriamos dvi baudos ir kamuolys, todėl tokia taktika praktiškai išnyko.
Siūloma analogišką principą taikyti ir „pirmaujant trimis“ atvejais: jei per paskutines 10 sekundžių komanda prasižengia už tritaškio linijos ar be realios kovos dėl kamuolio, varžovams būtų skiriami trys baudų metimai arba net trys baudos ir kamuolys. Toks pakeitimas akimirksniu panaikintų šią taktiką.
Kol taisyklės nepasikeitė, komandos ir toliau rinksis tai, kas suteikia didžiausią šansą laimėti. Statistikos požiūriu lengviau apsiginti nuo scenarijaus, kai varžovai turi pataikyti vieną baudą, specialiai pramesti antrąją, atkovoti kamuolį ir pelnyti taškus, nei leisti mesti laisvą tritaškį.
Tačiau sirgaliams tokios rungtynių pabaigos dažnai atrodo kaip pavogta drama – vietoj galimo išlyginamojo metimo jie mato baudų seriją.
Penktadienio vakaro scenarijus Detroite parodė, kad kartais tokia taktika gali atsisukti prieš ją naudojančius. Galbūt būtent tokios pamokos paskatins lygą rimčiau peržiūrėti šią rungtynių pabaigos „spragą“.
Norėdami komentuoti prisijunkite.