Turinas – antra diena. Kelionė ne veltui

Linkėjimai iš Turino. Čia geros naujienos – mūsų komandiruotė įgauna prasmę, nes „Lietuvos rytas“ keliauja į pusfinalį bei turi visus šansus neleisti mums nuobodžiauti ir sekmadienį, kai vyks Europos taurės finalas.

Vilniečių pralaimėjimo atveju galėtume guostis, kad dar yra Renaldas Seibutis, Matthew Nielsenas, Damiras Markota, Zmago Sagadinas, Janis Blūmas, Jorge Garbajosa ir Carlosas Delfino. Neabejoju, kad šie krepšininkai ir vienas treneris domina Lietuvos krepšinio mėgėjus, tačiau būkime atviri – be „Lietuvos ryto“ mūsų kelionė virstų turistine, o Turinas nėra ta vieta, kurią visada svajojau aplankyti :).

Pradėkime nuo pirmo ketvirtfinalio, kuriame užfiksuota sensacija. Rungtynėms prasidėjus žiūrovų kiek padaugėjo, tačiau slogi nuotaika nedingo. Žiūrint į švieslentę buvo gana sunku nuspėti, kuri komanda yra kuri, mat užrašas bylojo, kad Home (šeimininkai) žaidžia su Visitor (svečiais). Dvikovos pradžioje norėjosi pamiegoti, tačiau pamažu darėsi vis įdomiau – daugeliui „Hemofarm“ žaidėjų tai buvo tarsi gyvenimo rungtynės. Po kiekvieno sėkmingo epizodo emocijos ant atsarginių serbų suoliuko liejosi per kraštus, o žaidėjams nuolat vadovavo ne tik vyr. treneris bet ir du jo asistentai, kiekvieną sėkmingai epizodą palydėdami šūksniu „Bravo!”. Lygiai kaip ir Oktay’us Mahmuty pirmame kėlinuke :).

„Dinamo“ gavo gerą pamoką ir įtariu, kad po šio sezono Davidas Blattas galės ieškotis naujo darbo. Juk Svetislavui Pešičiui durys buvo parodytos po praėjusių metų ULEB taurės rungtynių dėl trečios vietos. Šįkart maskviečiams net ir to pakartoti nepavyko.

Ryte radau keletą laiškų iš mūsų lankytojų, kurie rašė, jog „Hemofarm“ treneris labiau norėjo susitikti su „Benetton“, o ne su „Lietuvos rytu“ ir esą mes kažką neteisingai išvertėme. Galbūt suklydo kažkas kitas, nes treneris aiškiai pasakė, kad pusfinalyje jo komandai būtų parankiau rungtyniauti su vilniečiais.

Antras pusfinalis prasidėjo kur kas linksmiau. Tribūnos buvo jau gerokai pilnesnės, už vieno krepšio ramybę trikdė organizuotas „Benetton“ aistruolių būrys, priešingoje pusėje jiems oponavo triukšmingi „Lietuvos ryto“ fanai. Tiesa, kaip dažnai būna, mūsų aistruoliai ne visada sėdi šalia. Dalis (taip vadinamieji VIP‘ai) sėdėjo atskirai ir jungtis prie didesnio būrelio jokio noro neturėjo. Kitose tribūnose buvo galima pastebėti dar po kelis Lietuvos krepšinio mėgėjus. Iš akies, iš viso apie 75 žmones.

Prisipažinsiu, kad antrojo kėlinuko metu į galvą atėjo idėja šį blogą pavadinti kaip nors : „Ačiū tau, Rančikai“ :). Galbūt, vertinant visas rungtynes, šis aukštaūgis sužaidė pusėtinai, tačiau pasirodė, kad šiam pasirodžius ant parketo situacija ėmė kardinaliai keistis. Tą po rungtynių pastebėjo ir užsienio žurnalistai – ėmė veikti derinukas du prieš du, Sandro Nicevičius atrodė kur kas solidžiau. Tačiau ketvirtame kėlinuke Rančikas pataikė iš toli ir turbūt daugelį privertė išsižioti iš nuostabos :).

Paskutinės minutės nužudė kažkiek nervų ląstelių, tačiau baigtis atrodo teisinga – vilniečiai atrodė geriau ir pergalės nusipelnė. Jei pavyktų nugalėti pusfinalyje, finale „Lietuvos rytas“ turėtų pranašumą – jų varžovams tai bus trečios rungtynės ir eilės be jokių poilsio dienų.

Spaudos konferencijos metu Rimas Kurtinaitis kalbėjo angliškai, be to, pats vertė savo kalbą į lietuvių. Labiausiai įstrigo trenerio frazė: sveikinu save ir savo komandą. Tiek tenorėjau pasakyti :). Po šių žodžių treneris plačiai nusišypsojo, nors buvo akivaizdžiai matyti, kad rungtynės kainavo jam daug nervų.

Po pergalės „Lietuvos rytas“ galutinai smogė šio renginio organizatoriams. Iš turnyro išmesta vienintelė italų komanda ir nepanašu, kad tai galėtų padidinti žiūrovų norą žiūrėti krepšinį.

Jei krizė jūsų dar neprispaudė, nepraleiskite progos rytoj apsilankyti Turine. Tiesa, kone vienintelis būdas patekti čia yra iš Rygos per Milaną. Bilietai į rungtynes kainuoja nuo 28 iki 65 eurų. Norintiems papildomų atrakcijų galima pasiūlyti sekmadienį prieš finalą apsilankyti „Juventus“ rungtynėse, kurios vyks maždaug apie dvidešimt metrų nuo krepšinio arenos esančiame Stadio Olimpico.

Pabaigai dar vienas mažas nuotykis. Vakar po paskutinių rungtynių, kaip jau įprasta, spaudos centrą palikome paskutiniai, kelis kartus paraginti vietinių darbuotojų. Iš pačios arenos šiaip ne taip išėjome, tačiau kelio pro areną juosiančią tvorą ieškojome ilgai ilgai. Jau buvo parengtas planas lipti per tvorą, tačiau netikėtai praėjimą atradome :).